1911 m. baigė Vilniaus realinę gimnaziją. Studijavo Peterburgo civilinės inžinerijos institute architektūrą. 1916 m. baigė studijas ir dirbo karo inžinieriumi Kijeve bei Vitebske. 1918−1922 m. studijavo Varšuvos politechnikos instituto architektūros fakultete. Gavęs architekto diplomą, išvyko į Vloclaveką, kur 1927−1928 m. dirbo miesto architektu. 1928 m. grįžo į Vilnių. Iki 1939 m. ėjo Vilniaus miesto architekto pareigas. 1935−1937 m. dėstė architektūrą, paminklų konservavimą Vilniaus Stepono Batoro universitete. Karo metais dirbo Niecieckių antikvariate, prižiūrėjo Lentvario bažnyčios įrangos baigiamuosius darbus. 1943 m. suimtas, kalintas Pravieniškėse. 1945 m. išvyko į Torunę. Dalyvavo steigiant Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultetą, buvo jo dekanas. Domėjosi dizainu, kūrė baldus, šviestuvus. Mirė 1966 m. Varšuvoje. Palaidotas Torunėje [1, 2, 8].
S. Narembskis žinomas kaip baldininkystės žinovas, su bendraautore Janina Gostwicka parašęs knygą „Zarys historii meblarstwa“ (Toruń, 1968) („Baldininkystės istorijos apybraiža“). S. Narembskio straipsnis apie Vilniaus urbanistinę raidą: „Zarys urbanistycznego rozwoju Wilna i plan zabudowania jego z r. 1817“ („Vilniaus urbanistinės raidos apybraiža ir 1817 m. miesto užstatymo planas“) buvo paskelbtas Meno istorijos sekcijos žurnale „Prace i materiały sprawozdawcze sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie“ (Wilno, 1935, T. 2, p. 339-345). Apie Vilniaus urbanistiką ir architektūrines galimybes architektas rašė straipsnyje „Możliwości architektoniczne Wilna“ („Środy Literackie“, Wilno,1936).
Jis yra pirmasis Vilniaus stalystės tyrinėtojas. Straipsnį „Stefana Narębskiego uwagi o stolarstwie wileńskim“ („Stefano Narembskio pastabos apie Vilniaus stalių amatą“) po autoriaus mirties publikavo meno istorikas Izidorius Gželiuka (Izydor Grzeluka) leidinyje „Kwartalnik Historii Kultury Materialnej PAN“ (1996, Nr. 4, p. 415-429).
S. Narembskio trumpa gyvenimo ir kūrybos apžvalga pateikiama A. R. Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1], taip pat dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės sudarytame parodos kataloge „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras“ [2]. Apie Vilniaus rotušės projektą rašo D. Pocevičius knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Architekto biograma, kurią parengė Jozefas Poklevskis (Józef Pokłewski), publikuota parodos kataloge „Kształcenie artystyczne w Wilnie i jego tradycje = Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos: Toruń, 15 marca-5 maja 1996, Wilno, 7 czerwca-7 lipca 1996“ (Toruń, 1996). Apie S. Narembskio architektūrinius projektus Vilniuje rašoma „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ [3]. Apie architektą daugiausiai literatūros yra lenkų kalba. S. Narembskio biografiją rasime enciklopedijose „Encyklopedia Ziemi Wileńskiej“ (2005, T. 3), „Wileńska Encyklopedia“ [8], leidinyje Józef Poklewski „Polskie życie artystyczne w międzywojennym Wilnie“ (Toruń, 1994). Yra straipsnių periodikoje lenkų kalba, internete.
Vilniuje su pertraukomis architektas S. Narembskis gyveno 1899−1945 m. Į šį miestą atvyko su motina po tėvo mirties 1899 m. Mokėsi Vilniaus realinėje gimnazijoje. Vėliau mokėsi ir dirbo įvairiose vietose (Peterburge, Kijeve, Vitebske, Varšuvoje). 1928–1937 m. ėjo Vilniaus miesto architekto pareigas ir įnešė nemažą indėlį į tarpukario miesto architektūrą. Gyveno savo suprojektuotame name vadinamojoje Juozapo Montvilos kolonijoje (dabar A. Savicko g. 4) [8]. Čia svečiuodavosi žymūs to meto žmonės: Juliušas Klosas (Juliusz Kloss), Stanislavas Liorencas (Stanisław Lorentz), Ferdinandas Ruščicas (Ferdynand Ruszczyc), Jurgis Hoppenas (Jerzy Hoppen). Pagal S. Narembskio projektus pastatyta mokykla Antakalnyje (dabar Antakalnio gimnazija, Antakalnio g. 29), medinė Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia (Švarioji g. 3). 1930 m. Lopacinskių rūmų vakarinį korpusą (Skapo g. 4) jis pritaikė Vyskupų rūmams [3]. 1930 m. tyrė ir konservavo Vilniaus Aukštutinės pilies liekanas. 1932−1935 m. pagal šio architekto projektą rekonstruota Katedros aikštė, restauruoti karaliaus Aleksandro Jogailaičio, karalienių Barboros ir Elžbietos antkapiai Katedroje, Leono Sapiegos kripta Šv. Mykolo bažnyčioje [1, 7]. Nuo 1933 m. jis prižiūrėjo Lentvario bažnyčios statybą ir projektavo kai kurias bažnyčios dekoratyvines bei vidaus įrangos detales [2]. 1936−1939 m. S. Narembskis vadovavo Vilniaus rotušės restauravimo darbams, vykdytiems pagal jo paties parengtą projektą [4]. Tuo metu prie pagrindinio rotušės įėjimo buvo įrengti nauji granitiniai laiptai, o interjere – platūs paradiniai marmuro laiptai su baliustrada. Atkurtas centrinis portalas ir įstatytos juodo ąžuolo durys su dailiomis rankenomis, papuoštomis Vilniaus herbu (Šv. Kristoforu). 1939 m. pagal S. Narembskio projektą Vilniaus universiteto bibliotekos pastato kampe, iškirtus tris arkas, virš jų įrengtas plastiškų formų kartušas (dekoratyvinis architektūros ir dailės elementas) [3].
1997 m. liepos 17 d. Vilniuje, ant namo A. Savicko g. 4 (Naujamiesčio seniūnija), kur 1930−1945 m. gyveno S. Narembskis, šeimos iniciatyva buvo atidengta memorialinė lenta, kurios autorius – P. Borusevič. Atidarymo iškilmėse dalyvavo architekto sūnus geochemikas Voicechas Narembskis [9, 10].
Literatūra ir šaltiniai
Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2015; 2017