Nijolė Lukšionytė. Nuotr. iš kn.: Kiaušas, Vidmantas. Įsiklausymai. – Vilnius, 2013, p. 142.
N. Lukšionytė 1965–1972 m. mokėsi Gargždų vidurinėje mokykloje (Klaipėdos r.). 1972–1977 m. studijavo LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) meno istoriją ir teoriją. Įgijo menotyrininkės specialybę. Nuo 1978 m. gyveno ir dirbo Kaune. 1977–1983 m. buvo Architektūros ir statybos instituto Architektūros istorijos sektoriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja. 1978–1981 m. mokėsi šio instituto aspirantūroje. 1984 m. Sąjunginiame menotyros mokslo tyrimų institute Maskvoje apgynė menotyros mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilių raida 1830–1920 metais“. 1983–2001 m. – Architektūros ir statybos instituto Architektūros istorijos sektoriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. 1989–1991 m. buvo Lietuvos kultūros paveldo globos tarybos narė. 1991–1992 m. – Lietuvos mokslininkų sąjungos Paveldotyros skyriaus narė ir viena iš organizatorių. 1996–1998 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto Menotyros katedros vyriausioji asistentė. 1998–2006 m. – šio fakulteto vyresnioji mokslo darbuotoja, 2003–2005 m. – docentė, 2006–2014 m. – profesorė, vyriausioji mokslo darbuotoja. Buvo viena iš iniciatorių VDU Menų fakultete įsteigiant Kultūros paveldo magistrantūrą. 1990–2014 m. – LR kultūros ministerijos Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertė; Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1992–2014 m. – Lietuvos nacionalinio komiteto ICOMOS narė. 1995–2014 m. – Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. 2002–2009 m. buvo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertė. 2002–2014 m. – Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė. 2005–2010 m. – Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narė, 2010–2014 m. – šios tarybos pirmininkė. 2005–2014 m. buvo Lietuvos mokslo tarybos ekspertė. 2008–2014 m. – kultūros metraščio „Gimtasai kraštas“ redkolegijos narė [1, 5].
N. Lukšionytės tyrimų sritis – XIX a. – XX a. pr. Lietuvos miestų, bažnyčių ir dvarų architektūra, kultūros paveldo apsauga. Dailėtyrininkė parašė kelias knygas: „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai“ (2001), „Antanas Vivulskis (1877–1919): tradicijų ir modernumo dermė“ (2002), „Architekci wileńscy, 1850–1914“ (2005). Buvo knygų „Lietuvos architektūros istorija“ (T. 3, 2000), „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia“ (2005), „Pilys ir dvarai: Estija, Latvija, Lietuva“ („Pilis un muižas Igaunijā, Latvijā, Lietuvā“, 2007), „Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika“ (2008), „Medinis Kaunas“ (2008) bendraautorė [4, 5, 11].
Mokslininkė bendradarbiavo projekte „Gyvojo pramonės paveldo dokumentavimas“ (2001), buvo seminaro kuratorė. Su bendraautoriais dalyvavo projektuose „Baltijos šalių dvarai“ (2003), „Kūrybinių industrijų skatinimas keliant meno tyrėjų mokslines ir praktines kompetencijas magistrantūros studijose“ (2008). Vadovavo tarptautinei mokslinei konferencijai ir leidiniui „Meno istorijos riboženkliai“ (2010–2011) [5].
Parengė Kauno Žaliakalnio istorinės dalies apsaugos reglamentą (2002), Žaliakalnio dalies teritorijos paveldo ištyrimą bei įvertinimą (2007). Propagavo tvariosios architektūros ir paveldosaugos idėjas. Inicijavo Lietuvos miestų medinės architektūros duomenų bazės ir svetainės www.archimede.lt kūrimą (2011), konsultavo medinių namų gyventojus saugojimo ir tvarkybos klausimais [2].
1984 m. N. Lukšionytė už dailės ir architektūros kritiką apdovanota savaitraščio „Literatūra ir menas“ premija. 1988 m. mokslininkei įteiktas LTSR architektų sąjungos specialusis prizas už 1988 m. paskelbtą seriją straipsnių, skirtų Lietuvos architektūros praeities meistrų kūrybai, išspausdintą žurnale „Statyba ir architektūra“. 1997–1998 m. dailėtyrininkei buvo paskirta Lietuvos Respublikos aukščiausiojo laipsnio valstybinė stipendija. 2001 m. įteiktas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomas už architektūros mokslo ir kritikos darbus, 2003 m. – Lietuvos dailės istorikų draugijos diplomas už geriausius 2002–2003 m. menotyros leidinius; Kauno meno kūrėjų asociacijos diplomas už knygos „Kauno dailininkai: pėdsakai laike“ mokslinį redagavimą. 2006 m. N. Lukšionytė už kūrybišką istorinės atminties žadinimą ir Lietuvos architektūros paveldo aktualizavimą veikaluose „Antanas Vilvulskis (1877–1919): tradicijų ir modernumo dermė“ ir „Vilniaus architektai 1850–1914“ apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija [1, 10, 14].
N. Lukšionytė, 1972–1977 m. studijuodama LTSR valstybiniame dailės institute, gyveno Vilniuje. 1977 m. ji baigė meno istorijos ir architektūros studijas. Viena iš mokslininkės tyrimo sričių buvo XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Vilniaus miesto architektūra. Menotyrininkė yra parengusi Vilniaus miesto architektūrai skirtų leidinių [3].
2000 m. Vilniuje išleista N. Lukšionytės monografija „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ [6]. Monografijoje tipologizuoti XIX a. – XX a. pradžioje statyti pastatai, aptariama tuo metu Vilniuje vyravusių funkcinių tipų architektūra. Knygoje išanalizuoti visuomeniniai statiniai (valstybinės įstaigos, mokyklos, bankai, ligoninės, pramonės, įvairių konfesijų sakraliniai pastatai), rezidencijos, nuomojami gyvenamieji namai. Atskleidžiamos aplinkybės, susijusios su pastatų statybos užsakymais, architektų organizacine ir praktine veikla [3]. „Istorizmo ir moderno epocha Vilniuje paliko daug architektūros objektų. Juose atsispindi stilinių krypčių tapsmas, pastatų tipologinė raida, architektų kūrybos individualumas. […] Daugybė istorizmo ir moderno laikotarpio objektų – buvusių ir išlikusių – yra tarsi akmenėliai, iš kurių susideda mozaikinis to meto Vilniaus architektūros paveikslas. Jo dvasia, jo genius loci slypi ne pavieniuose iškiliuose objektuose, o šioje spalvingoje įvairovėje“, – rašė menotyrininkė minėtame leidinyje [6, p. 168, 169].
2005 m. Vilniaus mylėtojų draugijos iniciatyva Bydgoščiuje (Lenkija) išleista N. Lukšionytės knyga lenkų kalba „Architekci wileńscy, 1850–1914“ („Vilniaus architektai, 1850–1914“) [14]. Ši knyga yra menotyrininkės straipsnio „Vilniaus architektai (1850–1914)“, publikuoto leidinyje „Europos dailė: lietuviškieji variantai“, vertimas į lenkų kalbą [10].
2005 m. Vilniuje išleistas menotyrininkų parengtas leidinys „Vilnius, 1900–2005: architektūros gidas“ apie 228 išskirtinius pastatus, pastatytus per 105 metus. N. Lukšionytė parašė pirmąjį knygos skyrių „Amžiaus pradžia 1900–1918“ apie moderno pastatus, statytus Vilniuje iki 1914 m. 2012 m. išleistas 2-asis atnaujintas ir papildytas šios knygos leidimas. 2016 m. išleistas 3-iasis atnaujintas ir papildytas leidimas „Vilnius, 1900–2016: architektūros gidas“ [13].
2017 m. autorių leidybiniam kolektyvui, taip pat ir N. Lukšionytei, už knygą „Vilnius 1900–2016: architektūros gidas“ bei jos vertimus į anglų ir vokiečių kalbas paskirta Vilniaus klubo premija [12].
Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos aktualijos: skiriama Nijolei Lukšionytei: mokslo straipsnių rinkinys. – Kaunas, 2017. Knygos viršelis
2017 m. Kaune išleistas menotyrininkei skirtas mokslo straipsnių rinkinys „Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos aktualijos“ [1]. Šis leidinys – architektūrologų, paveldosaugininkų ir dailėtyrininkų mokslinės minties dedikacija, jų padėka ir pagarba N. Lukšionytei. Knygoje pateikiamos svarbiausios mokslininkės gyvenimo ir veiklos datos, aptariama architektūrologinė veikla, išspausdinti N. Lukšionytės tyrimų tęsiniams, architektūros istorijai ir paveldosaugai skirti mokslo straipsniai. Leidinys iliustruotas menotyrininkės piešiniais, nuotraukomis iš asmeninio archyvo.
Apie N. Lukšionytę rašoma enciklopediniuose leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [5], „Lietuva“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [11], „Kauno istorijos metraštyje“ [3], periodikoje [2]. Interviu su menotyrininke galima paskaityti poeto, prozininko Vidmanto Kiaušo-Elmiškio knygoje „Įsiklausymai“ [9].
2017 m. išleistame mokslo straipsnių rinkinyje „Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos aktualijos“ išspausdinta menotyrininkės Aušrinės Kulvietytės-Cemnolonskės sudaryta mokslininkės 1974–2015 m. bibliografija [1]. Bibliografiją sudaro N. Lukšionytės publikacijos architektūros istorijos, paveldosaugos, dailės temomis, straipsniai, pristatantys N. Lukšionytės mokslinę ir kūrybinę veiklą.
Astos Giniūnienės ir Dalios Vasiliūnienės sudarytame leidinyje „Lietuvos dailės istorikų draugija: bibliografija, 1994–2005“ paskelbta ir N. Lukšionytės 1994–2005 m. bibliografija [8].
2003 m. išleistame leidinyje „Kauno dailininkai“ išspausdinta dailėtyrininkės biobibliografija [7].
N. Lukšionytė mirė 2014 m. lapkričio 28 d. Kaune. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse [1, 2, 5].
Literatūra ir šaltiniai:
1. Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos aktualijos: skiriama Nijolei Lukšionytei: mokslo straipsnių rinkinys. – Kaunas, 2017. – 259, [1] p.: iliustr.
2. Drėmaitė, Marija. Nijolė Lukšionytė (1954–2014). In memoriam: [nekrologas]. – Portr. // Menotyra. – T. 21, Nr. 4 (2014), p. 351–352.
3. Kogelytė-Simanaitienė, Raimonda. Menotyrininkės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės architektūros tyrimai: romantizmas, istorizmas ir modernas Lietuvoje. – Bibliogr. išnašose // Kauno istorijos metraštis. – T. 7, p. 241–245.
4. Lukšionytė Nijolė. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 625.
5. Lukšionytė-Tolvaišienė Nijolė. – Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 709.
6. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000. – 179, [3] p.: iliustr.
7. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė: [biobibliografija]. – Portr., iliustr. – Santr. angl. // Kauno dailininkai. – Kaunas, 2003. – P. 266–269.
8. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (g. 1954): [knygų ir straipsnių bibliografija] // Lietuvos dailės istorikų draugija: bibliografija, 1994–2005. – Vilnius, 2005. – P. 101–105.
9. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Savoji kultūros erdvė, paveldas ir jaunoji karta: pokalbis su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, menotyrininke, profesore Nijole Lukšionyte-Tolvaišiene / kalbėjosi] Vidmantas Kiaušas // Kiaušas, Vidmantas. Įsiklausymai. – Vilnius, 2013. – P. 142–149.
10. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Vilniaus architektai (1850–1914): [apie architektus: I. Levickį, J. Januševskį, M. Prozorovą, B. Stankevičių, V. Gorskį ir kt.]. – Iliustr., portr. – Bibliogr.: 188 pavad. // Europos dailė: lietuviškieji variantai. – Vilnius, 1994. – P. 227–269.
11. Lukšionytė-Tolvaišienė Nijolė. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 13, p. 690; Prieiga per internetą: <https://bit.ly/3d53YXX>.
12. Vilniaus klubo premija. Lietuvos leidėjų asociacija [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-09-13]. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/3DmfpFo>.
13. Vilnius, 1900–2016: architektūros gidas / [Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Julija Reklaitė, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė]. – 3-iasis atnauj. ir papild. leid. – Vilnius, [2016]. – 351, [1] p.: iliustr.
14. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Architekci wileńscy, 1850–1914. – Bydgoszcz, 2005. – 71 p.: iliustr., portr. – (Biblioteka Wileńskich Rozmaitości. Seria B; nr 57).
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2022