Vincas Krėvė-Mickevičius

Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. - Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet po dvejų metų iš jos pasitraukė. Nuo 1904 m. studijavo filologiją Kijeve ir Lvove, 1908 m. baigė Kijevo universitetą. 1910 m. išvyko į Baku (Azerbaidžanas), ten dėstė rusų kalbą ir literatūrą Baku gimnazijoje. 1919–1920 m. buvo Lietuvos konsulu Azerbaidžane. 1922–1940 m. dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m.  Vytauto Didžiojo universitetas) slavistiką. Nuo 1925 iki 1937 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1940 m. ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas Liaudies vyriausybėje [5, 7, 9].

1940 m. persikėlė į Vilnių, buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentu. Vilniaus universitete profesoriavo nuo 1940 iki 1943 m., o 1944 m., vengdamas bolševikų represijų, pasitraukė į Austriją. Nuo 1947 m. gyveno Amerikoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas ir lietuvių literatūrą. 1946 m. V. Krėvė buvo paskelbtas tėvynės išdaviku ir pašalintas iš Mokslų akademijos tikrųjų narių. Tik 1988 m. Mokslų akademijos prezidiumas sugrąžino jam akademiko vardą [4, 11]. Mirė 1954 m. Pensilvanijoje. 1992 m. rašytojo palaikai perlaidoti gimtuosiuose Subartonyse (Varėnos r.).

Apie V. Krėvę-Mickevičių išleistos kelios monografijos: Alberto Zalatoriaus  „Vincas Krėvė: nebaigta monografija“ [8], Andriaus Baltuonės „Vincas Krėvė: gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 2003), Mindaugo Tamošaičio „Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija“ [7]. Apie rašytoją rašoma Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [8], knygoje „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), Salio Šemerio atsiminimuose „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997), leidinyje „Subartonių kraštas“ (Vilnius, 2007). Leidinio „Literatūra ir kalba“ 17-as tomas skirtas V. Krėvės gyvenimui ir kūrybai [5]. Daug informacijos yra straipsniuose, internete.

Vilnius buvo mėgstamiausias Krėvės miestas. Vilnius nuo seno jį viliojo istorine praeitimi, universitetu. Kaip rašo literatūrologas A. Zalatorius monografijoje apie V. Krėvę, „su šiuo miestu jį siejo visokeriopi ryšiai: čia žengti pirmieji savarankiški žingsniai, čia patirti skaudūs išgyvenimai, padaryti ryžtingi sprendimai; čia nuolat sustodavo grįžęs atostogų iš Kijevo ar Baku…; pagaliau čia susituokta…“ [9].

Krėvė rinko ir tyrinėjo folklorą. Profesoriaudamas Vytauto Didžiojo universitete, 1934 m. dainų rinkti buvo išvykęs į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą [1]. 1939 m. V. Krėvė su B. Sruoga lankėsi Vilniuje ir savo atsiminimuose vaizdžiai aprašė kelionės įspūdžius [3]. Jo dramos „Skirgaila”  veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje, esama užuominų apie Vilnių Padavimuose, bet tai ne rašytojo matytasis, o iš istorinių šaltinių atklydęs Vilnius [9]. Laiške, rašytame iš Baku,  Krėvė rašė: „Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia” [5, p. 84].

1997 m. minint V. Krėvės gimimo 115-ąsias metines, Vilniaus universiteto profesoriams skirtame name, bute (Tauro g. 10-1), kuriame nuo 1940 m. iki 1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus [2, 4, 10]. Čia pastatytas dailininko J. Naruševičiaus rašytojo biustas. Muziejų įkurti padėjo vyriausybė, Vilniaus savivaldybė. Steigimo problema tapo aktuali 1992 m., kai iš Filadelfijos buvo parvežti rašytojo ir jo žmonos palaikai, o literatūros tyrinėtojo Alberto Zalatoriaus iniciatyva į Lietuvą iš JAV pargabenti V. Krėvės dokumentai, nuotraukos, asmeniniai daiktai. Steigiant muziejų daug prisidėjo rašytojo dukra O. A. Krėvaitė-Mošinskienė, kuri perdavė labai daug dokumentų.

1992 m. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10 (Naujamiesčio seniūnija), buvo atidengta paminklinė lenta čia gyvenusiems rašytojams, tarp jų ir V. Krėvei (skulpt. Antanas Žukauskas) [6].

Vilniuje, Lazdynų seniūnijoje yra gatvė pavadinta V. Krėvės vardu.

Literatūra ir šaltiniai

1. Chlebinskas, Antanas. Vilnius, Vilnijos kraštas ir tautosakininkas V. Krėvė . – Portr. // Voruta. – 1999, bal. 10, p. 5.
2. Korys, Lukas. Atidarytas V.Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus [Vilnius] . – Iliustr. // Atgimimas. – 1997, spal. 24, p. 15.
3. Krėvė, Vincas. [Fragmentai]: (Kelionė į Vilnių) // Krėvė, Vincas. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė. – Vilnius, 1992. – P. 112-114.
4. Vinco Krėvės Mickevičiaus memorialinis butas – muziejus: [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2017-03-20]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniausmuziejai.lt/kreve/kreve.htm>.
5. Literatūra ir kalba. – [T.] 17: Vincas Krėvė-Mickevičius. – Vilnius, 1981. – 567 p.
6. Rašytojų atminimui: [žinutė apie paminklinės lentos atidengimą V. Krėvei, V. Mykolaičiui-Putinui ir B. Sruogai]. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 1992, lapkr. 28, p. 3.
7. Tamošaitis, Mindaugas. Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje: monografija. – Vilnius, 2012. – 366, [1] p. : iliustr., faks., portr.
8. Venclova, Tomas. Krėvė Vincas: [biografija ir  ryšiai su Vilniumi]. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 290.
9.  Zalatorius, Albertas. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. – Vilnius, 2003. – 532 p.
10. Žemaitytė, Agnė. Atidarytas V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus // Respublika. – 1997, spal. 21, p. 17.
11. Žižiūnaitė, Vaidota. Vincas Krėvė: [biobibliografija]. – Portr., iliustr. // Tarp knygų. – 2007, Nr. 9, p. 27-32; Nr. 10, p. 32-38.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2008; 2017

Dalintis straipsniu: