Lipskis, Stasys. Paulius Širvys: biografinė apybraiža. – Kaunas, 2000. Knygos viršelis

P. Širvys lankė Dusetų (Zarasų r.) ir Aleksandravėlės (Rokiškio r.) pradžios mokyklas. 1940 m. baigė Salų žemės ūkio mokyklą (Rokiškio r.). 1940–1941 m. mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, su karo mokyklos batalionu traukėsi į Rytus ir Baltarusijoje pateko naciams į nelaisvę. Pabėgęs grįžo į Lietuvą, bet 1942 m. buvo suimtas ir išvežtas darbams į Rytprūsius. 1944 m. vėl pabėgo, prisijungė prie sovietų kariuomenės. Už narsą mūšių metu buvo apdovanotas medaliais [3, 12, 13]. 1946–1953 m. dirbo Rokiškio apskrities, Pandėlio ir Dūkšto rajonų, Merkinės, Rūdiškių laikraščių redakcijose, vadovavo Pandėlio rajono spaustuvei [20]. 1954–1979 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1957 m. baigė M. Gorkio pasaulinės literatūros instituto Aukštuosius literatūros kursus Maskvoje. 1967–1969 m. dirbo vairininku Klaipėdos žvejybos laivyne [3, 12, 13]. P. Širvys mirė 1979 m. kovo 24 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Poeto kapas yra memorialinio ansamblio šiaurės vakarų dalyje. Antkapis įrengtas 1985 m. Antkapį sudaro žemės sampilas, 3 pilko granito laipteliai kapo pietiniame pakraštyje ir paminklas – elipsės pavidalo rausvo granito kompozicija su iškaltu įrašu: „Paulius Širvys 1920–1979“ [11].

P. Širvio kūrybos branduolį sudaro karo, tėviškės ir meilės temos. Išleisti poeto eilėraščių rinkiniai „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969, 1984), poezijos rinktinės „Ilgesys – ta giesmė“ (1972, 1977), „Suraski tą žvaigždelę“ (1984), „Beržai baltieji broliai“ (1989), „Tiesiu toliams rankas“ (1997, 2020), „O parodyt širdies negaliu…“ (2000, 2007), „Paulius Širvys: eilėraščiai“ (2011, 2020), „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu“ (2019), eilėraščių ir laiškų knygos „Aš beržas“ (2014), „Palik tik dainą man“ (2020). Išspausdinti P. Širvio eilėraščių rinkiniai vaikams „Vyturėliai dainorėliai“ (1965, 1975), „Linksmas vėjas“ (2004), poema „Liūnas linguoja – liūlia liūliuoja“ (2007) [2, 3, 14]. Pagal poeto eilėraščių tekstus kompozitoriai L. Abarius, L. Andriulis, A. Arminas, V. Barkauskas, J. Bašinskas, V. Baumilas, V. Budrevičius, J. Gaižauskas, V. Jurgutis, J. Juzeliūnas, J. Karosas, V. Laurušas, M. Novikas, V. Paltanavičius, A. Račiūnas, P. Sližys, J. Švedas, S. Vainiūnas sukūrė dainų. P. Širvys į lietuvių kalbą išvertė A. Barto, J. Bernso, J. Bžechvos, V. Datviano, J. Druninos, H. Egerso, S. Jesenino, A. Kamienskos, A. Kolcovo, G. Kržyžanovskio, H. Preislerio, J. Smuulo ir kitų poetų eilėraščių. P. Širvio poezijos išversta į anglų, baltarusių, esperanto, estų, italų, jakutų, latvių, lenkų, moldavų, rusų, serbų, ukrainiečių, vokiečių ir kitas kalbas [22].

P. Širvys 1973 m. už eilėraščių rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“ buvo apdovanotas LSSR valstybinė premija. Tais pačiais metais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu [2, 3].

Kukulas, Valdemaras. Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos: monografija. – Vilnius, [2013]. Knygos viršelis

Apie P. Širvio gyvenimą ir kūrybą rašoma jo vaikystės ir jaunystės draugų, bendražygių knygose. 2013 m. Vilniuje išleista poeto, literatūros kritiko, publicisto Valdemaro Kukulo monografija „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos“ [10]. V. Kukulas studiją apie P. Širvį vertino kaip svarbiausią savo gyvenimo darbą ir nespėjo parašyti tik baigiamųjų puslapių. Ši knyga – išsamiausias poeto biografijos ir kūrybos tyrimas.

Metai su Pauliumi: atsiminimai apie Paulių Širvį. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

2007 m. Vilniuje išleista literatūrologo, muziejininko, rašytojo, žurnalisto Alfo Pakėno sudaryta knyga „Metai su Pauliumi: atsiminimai apie Paulių Širvį“ [13]. Knygoje garsūs rašytojai, šeimos nariai, giminaičiai, vaikystės ir jaunystės draugai pasakoja apie P. Širvį, to meto visuomenės nuotaikas, pažeria įdomių detalių apie XX a. antrosios pusės Vilnių, jo gatves, kavines, bohemos įpročius. Aptariama poeto kūryba, jos sąsajos su folkloru. Pirmojoje knygos dalyje plačiau apžvelgiami pokario ir poeto brandos metai, antrojoje – vaikystė, jaunystė, pirmieji poezijos bandymai. Skelbiama P. Širvio prozos – autobiografija, dienoraščio fragmentas, laiškas, esė. Leidiniu mėginama plačiau apibūdinti poeto asmenybę, įminti neblėstančią jo poezijos populiarumo mįslę.

Krasauskas, Alfonsas. Kur išaugo lietuviškas beržas: prisiminimų pasakojimai ir vaizdai. – Vilnius, [2004]. Knygos viršelis

2004 m. Vilniuje išleista archeologo, muziejininko Alfonso Krasausko knyga „Kur išaugo lietuviškas beržas: prisiminimų pasakojimai ir vaizdai“ [9]. Leidinyje pasakojama apie poeto jaunystę ir paauglystę, prieškario krašto gyvenimą, aplinkybes, išugdžiusias poeto asmenybę ir lyrinį talentą.

Šavelis, Rimantas. Geriu žalią tylą: atsiminimai apie Paulių Širvį. – Vilnius, 2004.

2004 m. išspausdinta rašytojo, kino scenaristo Rimanto Šavelio knyga „Geriu žalią tylą: atsiminimai apie Paulių Širvį“ [19].

2000 m. Kaune išleista žurnalisto, lietuvių kritiko, publicisto Stasio Lipskio biografinė apybraiža „Paulius Širvys“ [12]. Remdamasis poeto archyviniu palikimu, amžininkų laiškais bei prisiminimais, dar neskelbtais kūrinių variantais, leidinio autorius pasakoja apie P. Širvio gyvenimą ir kūrybą. Apie Paulių Širvį rašoma Stasio Lipskio knygoje „Spindėjo beržas tolumoj“ (Vilnius, 1991).

1991 m. Vilniuje išleista rašytojo, poeto, literatūros kritiko Alfredo Gusčiaus ir dailininko Felikso Jakubausko sudaryta knyga „Kol Nemunas bus…“ [7]. Knygoje spausdinami atsiminimai apie Paulių Širvį, jam dedikuoti eilėraščiai, poezija, nepatekusi į rinkinius.
Žurnalistas, rašytojas Edvardas Uldukis parašė apysaką „Pro spygliuotas vielas“ (Vilnius, 1991). Apysakoje pasakojama apie P. Širvio jaunystę Antrojo pasaulinio karo metais.

P. Širvio autobiografija išspausdinta leidinyje „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (Vilnius, 1977). Apie P. Širvį rašoma „Žurnalistikos enciklopedijoje“ [20], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ [14], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [3], enciklopediniame leidinyje „Lietuva“ [2], poeto, eseisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [21], literatūrologo Broniaus Prėskienio enciklopediniame leidinyje „Šiaulių krašto literatūros panorama“ [17], inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [4], lituanisto, kraštotyrininko Benjamino Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais“ [8], poeto, prozininko Petro Panavo knygoje „Įkvėpimo auka: vieno gyvenimo fragmentai“ [15], choro dirigento, kompozitoriaus Liongino Abariaus prisiminimų knygoje „Susitikimai“ [1]. Apie P. Širvio gyvenimą Vilniuje pasakojama ekonomisto, rašytojo, vertėjo Dariaus Pocevičiaus leidinio „Istoriniai Vilniaus reliktai, 1944–1990“ antrojoje dalyje [16].

P. Širvys 1954–1955 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 1958–1962 m. – „Moksleivio“, „Genio“, „Nemuno“ žurnalų redakcijose. Nuo 1955 m. priklausė Rašytojų sąjungai [20]. Poetas yra gyvenęs keliose Vilniaus Senamiesčio ir Antakalnio vietose. 1954–1958 m. poetas su šeima gyveno šiauriniame Rašytojų sąjungos rūmų sparne (K. Sirvydo g. 6), ironiškai vadinamame viešbutėliu. Kiemo gilumoje esančio korpuso trečiame aukšte iki šiol išlikusi sena vonia, kuria naudodavosi P. Širvio šeima. „Mūsų kambarėlis buvo palėpėje, tamsus kaip vienuolyno celė, su vienu langeliu. […] Gyvenom labai kukliai, bet buvom laimingi. Paulius tada dar neturėjo draugų, dirbo „Literatūroje ir mene“, daug rašė“, – pasakojo P. Širvio žmona Birutė.
1958–1961 m. poetas gyveno Pylimo g. 36 name. „Trys kambariai mums pasirodė kaip tikri rūmai, vieną kambarį nuomojom studentėms. Atrodo, ko daugiau norėti, bet tada mūsų šeima ėmė irti. Paulius išgarsėjo, atsirado daug draugų, kurie nuolat jį vaišino. […] Mūsų keliai išsiskyrė. Paulius išsikėlė į Jogailos gatvę“, – prisiminė B. Širvienė [16, p. 237–238].
1961–1965 m. P. Širvys gyveno Jogailos g. 12 name. 1966 m. poetas dėl neaiškių priežasčių paliko butą Jogailos gatvėje ir apsigyveno avariniame daugiabutyje tuometinėje Ukmergės gatvėje (dabar Konstitucijos pr. 15). 1968–1970 m. P. Širvys gyveno Tilto g. 9, 1970–1971 m. – Švyturio g. 16 (dabar P. Širvio g. 16), 1971–1975 m. – Muziejaus g. 11 (dabar Vokiečių g. 11). 1973 m. butą Vokiečių gatvėje nusiaubė gaisras. Šis būstas priklausė Literatūros fondui. Literatūros fondas vis delsė butą remontuoti. 1975 m. vasarą poetui buvo paskirtas dviejų kambarių butas Antakalnio g. 50 daugiabutyje. Čia P. Širvys gyveno paskutinius ketverius gyvenimo metus [12, 13, 16].
Apsigyvenęs Vilniuje, P. Širvys atrado kavines, įsiliejo į bohemišką gyvenimo būdą. Poetas lankydavosi „Palangos“, „Literatų svetainės“ restoranuose, kaimo smuklę primenančiuose baruose, lauko kavinėse. Mėgstamiausia poeto vieta Vilniuje buvo „Palangos“ restorano vasaros kavinė, visų vadinama „Daržu“. Ši nebeišlikusi vieta su žema mūrine siena ir vartais joje kadaise buvo įsiterpusi tarp dviejų pastatų dabartiniame Gedimino prospekte. Kita mėgstama P. Širvio vieta buvo Totorių gatvėje (dabar Totorių g. 24) bevardė užkandinė, primenanti kaimišką užeigą. Ši vieta buvo vadinama „Žydruoju Dunojumi“, „Šanchajumi“, „Singapūru“, „Totoryne“ [6, 12, 13].

2019 m. Vilniuje, Vokiečių g. 11 namo kieme (Senamiesčio seniūnija), poeto dukters Dangės Širvytės pastangomis Pauliaus Širvio atminimui buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Rimantas Sakalauskas). Lentoje iškaltas įrašas: „1971–1975 metais čia gyveno poetas Paulius Širvys ir po šiais langais augino savo nepriklausomą darželį“ [16, p. 241, 242].

2009 m. Vilniuje, Literatų gatvėje (Senamiesčio seniūnija), sienoje tarp 6 ir 8 namų, kartu su daugeliu kitų literatų pagerbtas ir Paulius Širvys. Jam skirtą metalinę memorialinę lentelę sukūrė dailininkė Justina Pakalnytė [5].

1982 m. lapkritį greta Šilo gatvės prie Antakalnio daugiabučio – paskutinės gyvenamosios P. Širvio vietos – rašytojas M. Karčiauskas, literatūrologas J. Būtėnas, žurnalistas J. Keliuotis, bibliotekininkas E. Danilevičius pasodino memorialinį poeto ąžuoliuką. Dabar toje vietoje auga klevas [16, p. 242, 243].

Vilniuje, Antakalnio seniūnijoje, Pauliaus Širvio vardu pavadinta gatvė [4].

1995 m. Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka įsteigė Pauliaus Širvio literatūrinę premiją už poezijos rinkinį gamtos tema. Pauliaus Širvio vardu pavadintos Zarasų vidurinė ir Aleksandravėlės pagrindinė mokyklos [22].

2005 m. gegužę žurnale „Tarp knygų“ paskelbta Olgos Zimarevos sudaryta P. Širvio biobibliografija [22]. 2010 m. liepos–rugpjūčio mėnesių žurnale „Tarp knygų“ išspausdintas papildytas P. Širvio bibliografijos sąrašas [18].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Abarius, Lionginas. Paulius Širvys. – Bibliogr. išnašose // Abarius, Lionginas. Susitikimai. – Vilnius, 2019. – P. 154–156.
2. Bernotienė, Gintarė. Širvys Paulius. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2015. – T. 4, p. 502.
3. Bernotienė, Gintarė. Širvys Paulius. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 213–214; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/paulius-sirvys/>.
4. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Širvys Paulius (1920 09 06 – 1979 03 27): poetas. – Portr., žml. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 405.
5. Ivanauskienė, Milda. Paulius Širvys. – Iliustr. // Ivanauskienė, Milda. Literatų gatvė. – [Vilnius], [2014]. – P. 150–151.
6. Jačėnaitė, Jurgita. Pauliaus Širvio išklajotas Vilnius / Jurgita Jačėnaitė, Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius. bernardinai.lt [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2024-05-15]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/pauliaus-sirvio-isklajotas-vilnius/>.
7. Kol Nemunas bus …: knyga apie Paulių Širvį: draugų ir gerbėjų atsiminimai; Jam skirti eilėraščiai; Jo paties poezija, nepatekusi į rinkinius; nuotraukos iš įvairių Poeto gyvenimo metų. – Vilnius, 1991. – 224 p.: iliustr.
8. Kondratas, Benjaminas. Paulius Širvys: [poetas]: [biografija] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius, 2018. – Kn. 18: Varėnos ir Šalčios krašte, p. 186.
9. Krasauskas, Alfonsas. Kur išaugo lietuviškas beržas: prisiminimų pasakojimai ir vaizdai. – Vilnius, [2004]. – 159, [1] p.: iliustr., faks.
10. Kukulas, Valdemaras. Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos: monografija. – Vilnius, [2013]. – 367, [1] p.: iliustr., faks., portr.
11. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 289.
12. Lipskis, Stasys. Paulius Širvys: biografinė apybraiža. – Kaunas, 2000. – 237, [3] p.: iliustr.
13. Metai su Pauliumi: atsiminimai apie Paulių Širvį. – Vilnius, 2007. – 391, [1] p.: iliustr., faks.
14. Mitaitė, Donata. Širvys Paulius. – Bibliogr.: // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 490.
15. Panavas, Petras. Paulius Širvys: [autobiografiniai atsiminimai] // Panavas, Petras. Įkvėpimo auka: vieno gyvenimo fragmentai. – Vilnius, 2010. – P. 466–470.
16. Pocevičius, Darius. Širvio kelias. – Portr, iliustr. // Pocevičius, Darius. Istoriniai Vilniaus reliktai, 1944–1990. – Vilnius, 2022. – D. 2, p. 237–243.
17. Prėskienis, Bronius. Širvys Paulius: [biografija] // Prėskienis, Bronius. Šiaulių krašto literatūros panorama. – Šiauliai, 2003. – P. 455–456.
18. Sukanka 90 metų, kai gimė poetas Paulius Širvys (1920–1979): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2010, Nr. 7/8, p. 37.
19. Šavelis, Rimantas. Geriu žalią tylą: atsiminimai apie Paulių Širvį. – Vilnius, 2004. – 119, [1] p.: iliustr., faks.
20. Širvys Paulius // Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius, 1997. – P. 491.
21. Venclova, Tomas. Širvys Paulius (1920–1979). – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – [Vilnius], 2017. – P. 419.
22. Zimareva, Olga. Paulius Širvys: [biobibliografija]. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2005, Nr. 5 (gegužė), p. 20–31.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2024