Antrojo pasaulinio karo sūkuriuose pasimetė nuo tėvų, pamestinuką priglaudė giminės, geri žmonės. Po karo neatsargus elgesys su sprogmenimis sužalojo vaiką. Netrukus patyręs kitą traumą rarado regėjimą. 1951 m. atvyko mokytis į Kauno aklųjų internatinę mokyklą. Mokslas sekėsi gerai, greitai išmoko Brailio raštą, susidomėjo muzika – pradėjo groti pianinu, trimitu, akordeonu. Pirmasis mokytojas, pradėjęs mokyti būsimą garsų akordeonininką, buvo neregys pedagogas Adolfas Majauskas. Po kelerių metų jaunasis akordeonininkas pradėjo koncertuoti mokyklos renginiuose, o 1957 m. jau atstovavo Lietuvai Pabaltijo respublikų aklųjų draugijų meno saviveiklos olimpiadoje. 1958 m. kovo mėn. Kauno miesto profsąjungų rūmuose vykusioje miesto meno saviveiklos apžiūroje iškovojo pirmąją vietą ir buvo apdovanotas Kauno miesto vykdomojo komiteto garbės raštu.
1958 m. vasarą S. Stasiulis nusprendžia siekti muzikinio išsilavinimo – išlaiko stojamuosius egzaminus ir įstoja į Juozo Gruodžio muzikos technikumą (dabar konservatorija). Akordeono paslapčių moko mokytojas Jonas Skiragis. Vaikų muzikos mokyklos kursą baigia per vienerius mokslo metus. Tai buvo puikus įrodymas to meto valdininkams, skeptikams, abejojusiems aklojo gabumais. 1960 m. rudenį S. Stasiulis pradeda studijuoti Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dabar Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija), neakivaizdiniame skyriuje. Akordeono specialybę dėsto pedagogas Albertas Baika. 1965 m. baigęs muzikos technikumą, S. Stasiulis tęsia studijas Valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), taip pat studijuoja neakivaizdiniame skyriuje, docento Alberto Baikos akordeono klasėje. Studijas baigė 1970 metais. 1959 m. S. Stasiulis dirbti pradėjo Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Kauno įmonėje šepečių ceche, darbininku, po darbo vadovavo įmonės akordeonininkų būreliui. 1964–1968 mokslo metais dirbo muzikos mokytoju Kauno aklųjų vidurinėje mokykloje – vadovavo moksleivių ansambliui ir mišriam chorui. 1968 metų rudenį S. Stasiulį LAD vadovai paskiria LAD Vilniaus kultūros namų direktoriumi ir jis su šeima persikelia gyventi į Vilnių. Nuo 1971 m. S. Stasiulis tampa Lietuvos aklųjų draugijos respublikinės centrinės bibliotekos (dabar Lietuvos aklųjų biblioteka) direktoriumi. Šias pareigas eina beveik 25 metus, iki gyvenimo pabaigos. Dirbdamas Aklųjų bibliotekoje, rūpinosi, kad žmonės su regėjimo negalia nestokotų Brailio raštu ir garsinių knygų. Negalintiems ateiti į biblioteką neregiams užtikrino, kad knygos jiems būtų pristatomos į namus. Populiarino Brailio raštą, kasmet organizuodavo respublikinius ar regioninius Brailio rašto skaitovų konkursus. Prasminga tradicija tęsiama, konkursai vyksta iki šiol.
Gyvendamas Vilniuje aktyviai dalyvavo visuomeninėje, kultūrinėje ir muzikinėje veikloje. Nors bibliotekos vadovo darbas ir visuomeninė veikla aklųjų organizacijoje atimdavo daug laiko, bet muzikai ir akordeonui Stasys visada buvo ištikimas. S. Stasiulis koncertuodavo vienas kaip akordeonininkas solistas ir su Juozapu Kairiu – akordeonu duetu. Be to, grodavo ir su įvairiais instrumentiniais ansambliais ir kolektyvais. Dalyvaudavo įvairiose meno mėgėjų apžiūrose, festivaliuose, konkursuose. Ne kartą yra tapęs laureatu ar prizininku, gavęs gausybę garbės raštų ir padėkų.
S. Stasiulis buvo apdovanotas Lietuvos kultūros žymūno ženklu (1975). Už aktyvią koncertinę veiklą 1979 ir 1985 m. jam buvo skirtos Lietuvos aklųjų draugijos meno premijos. Akordeonininko kūrybinis palikimas – septynios plokštelės (keturios solinės ir trys akordeonų duetų su J. Kairiu). Per trisdešimt penkerius koncertinės veiklos metus koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių. Jo repertuare buvo apie tris šimtus įvairios apimties kūrinių, tarp jų – apie penkiasdešimt kūrinių akordeonų duetams. Stasys Stasiulis mielai atlikdavo lietuvių kompozitorių kūrinius, nevengė ir stambios apimties užsienio kompozitorių kūrinių, grojo ir klasikinius kūrinius. Jo repertuare – daug artimo draugo, kompozitoriaus Juozapo Kairio originalių kūrinių akordeonui. S. Stasiulio įrašai skamba per Lietuvos radiją ir televiziją. Šiuo metu Lietuvos radijo fonduose saugoma keturios dešimtys jo įgrotų kūrinių. Lietuvos aklųjų bibliotekos fonduose – daugiau nei šimtas.
S. Stasiulis mirė staiga 1995 m. spalio 14 dieną. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
S. Stasiulis visuomenei geriau žinomas kaip puikus muzikantas – akordeonininkas, ne nacionalinės aklųjų organizacijos veikėjas, nors iš čia nuveikė daug, XX a. antroje pusėje palikęs ryškų pėdsaką šalies muzikiniame gyvenime. Didelis produktyvumas stebino ne vieną muzikos mylėtoją, o žinant, kad Stasiui bendrauti ir „susikalbėti“ su nuostabiu garsų pasauliu padėjo tik Brailio raštas, natos Brailio raštu, tampa akivaizdūs šio žmogaus gabumai muzikai.
Draugai ir bičiuliai pasirūpino S. Stasiulio kūrybinio palikimo išsaugojimu. 1999 m., pasitinkant jo 60-ąsias gimimo metines, buvo surinkti geriausi soliniai įgrojimai – išleista kompaktinė plokštelė „Akordeonu groja Stasys Stasiulis“. 2000 m. jo bičiulis kompozitorius ir muzikantas Juozapas Kairys paruošė literatūrinę muzikinę antologiją apie akordeonininką Stasį Stasiulį „Muzika jam buvo šventė“ [6]. Šioje muzikinėje antologijoje autorius apžvelgė didelių gabumų žmogaus gyvenimą, visuomeninę kultūrinę bei muzikinę veiklą. Kompaktinių plokštelių rinkinyje (jį sudaro 8 vienetai) skamba net 107 S. Stasiulio akordeonu atliekami muzikiniai kūriniai. 2008 m. Lietuvos aklųjų biblioteka, minėdama S. Stasiulio 70-metį išleido archyvinių įrašų kompaktinę plokštelę „Prisiminimai“. Tai S. Stasiulio ir J. Kairio akordeonų duetu atliekami geriausi muzikiniai kūriniai [1, 6].
Apie S Stasiulį rašoma rašytojo Juozo Apučio meninėje apybraižoje, kuri spausdinama knygoje „Nežinai mano nerimo“ [4], „Tiflologiniame kalendoriuje“ [7], Juozo Marcinkaus atsiminimų knygoje „Menu juos“ (Vilnius, 1998), įvairiuose periodiniuose leidiniuose, internete.
Vilniuje esančioje Lietuvos aklųjų bibliotekos muziejinėje ekspozicijoje (Skroblų g. 10, Vilkpėdės seniūnija) yra S. Stasiuliui skirta informacinė medžiaga su nuotraukomis. Bibliotekoje saugoma įvairi rašytinė medžiaga, jo pasisakymų bei kalbų garso įrašai, natos Brailio raštu, plokštelės su muzikanto akordeonisto įgrojimais, literatūrinės muzikinės kompozicijos, skirtos S. Stasiulio muzikinei veiklai.
2001 m. Lietuvos aklųjų biblioteka išleido Stasio Stasiulio bibliografiją, apimančią 1959–2000 m. laikotarpį. Bibliografiją parengė šios bibliotekos darbuotoja Roma Aškelovičienė, pratarmę ir svarbesnių gyvenimo datų sąrašą parengė Juozas Valentukevičius [5].
Informacijos apie S. Stasiulį yra ir Vytauto Karvelio sudarytoje „Lietuvos specialiosios pedagogikos ir psichologijos bibliografijoje“ [3].
Literatūra ir šaltiniai
1. Baika, Albertas. Jam būtų sukakę 60: [apie S. Stasiulį]. – Nuotr. // Muzikos barai. – 1999, Nr. 4, p. 38.
2. Jurkštas, Vytautas Povilas. Į akordeono olimpą: [S. Stasiulio koncertas, skirtas jo kūrybinės veiklos 30-mečiui] // Literatūra ir menas. – 1988, liep. 23, p. 15.
3. Karvelis Vytautas. Lietuvos specialiosios pedagogikos ir psichologijos bibliografija. – Šiauliai, 2010, p. 536.
4. Nežinai mano nerimo. – Vilnius. 1972, p. 148-174.
5. Stasys Stasiulis: [akordeonininkas]: bibliografija (1959–2000). – Vilnius, 2001. – 100 p. – Pavardžių r–klė: p. 92-96.
6. Valentukevičius, Juozas. Muzika jam buvo šventė: [literatūrinė muzikinė antologija, skirta S. Stasiuliui]. – Iliustr. // Muzikos barai. – 2000, Nr. 7/8, p. 47.
7. Valentukevičius, Juozas. Stasys Stasiulis // Tiflologinis kalendorius 2009 metai – Vilnius. – 2008. – P. 37-40.
Parengė: Juozas Valentukevičius (VAVB), 2019