Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Vytautas Landsbergis yra architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės sūnus, dramaturgo ir režisieriaus Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio ir lietuvių kalbininko Jono Jablonskio anūkas [2, 14, 16].
Kaune baigė vidurinę ir Juozo Gruodžio muzikos mokyklas. 1955 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) [5, 9]. 1952–1962 m. dėstė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 1955–1957 m. – Lietuvos konservatorijos koncertmeisteris. 1957–1974 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, 1956–1963 m. ir 1974–1990 m. – Lietuvos konservatorijoje (1974–1978 m. Klaipėdos fakultetuose); nuo 1978 m. – profesorius.
V. Landsbergis 1988 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdžio) iniciatyvinės grupės narys, 1988–1990 m. – Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, nuo 1991 m. – Sąjūdžio garbės pirmininkas, Gotlando komunikato signataras (1989), 1989–1990 m. – SSRS liaudies deputatas, 1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatas, 1990–1992 m. – jo pirmininkas (pagal Lietuvos Pagrindinį Įstatymą – Lietuvos aukščiausias pareigūnas) [2]. 1992, 1996 ir 2000 m. V. Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu, 1996–2000 m. – Seimo pirmininku, 2004–2014 m. – Europos Parlamento nariu [19].
V. Landsbergis – Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto (1990 03 11) signataras. Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas (1997). Jis yra habil. dr. (hum. m., 1994), 7 universitetų (tarp jų Sorbonos, Helsinkio, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Mykolo Romerio universitetų), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Cardiffo universiteto (Didžioji Britanija) garbės narys. Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas (1997) [2, 8].

Apie V. Landsbergio veiklą taikliai yra pasakęs buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Ričardas Niksonas (Richard Nixon): „Šis muzikas buvo labai stiprus vadovas, kalbėjęs pianissimo, bet veikęs forte [7, 21].

V. Landsbergis – žymus menotyrininkas. Jis gvildeno Lietuvos 19 a. antrosios pusės – 20 a. pradžios muzikinę kultūrą ir 20 a. pabaigos muziką. Yra išleidęs nemažai menotyros knygų. Labiausiai domėjosi ir parašė per šešiolika veikalų apie M. K. Čiurlionio kūrybą – muziką, dailę, literatūrinę kūrybą („Pavasario sonata“ (1965), „Čiurlionio muzika“ (1986), „Čiurlionio dailė“ (1976), „Vainikas Čiurlioniui“ (1980), „Visas Čiurlionis“ (2008). Už šią veiklą yra gavęs LSSR valstybinę premiją (1975). Profesorius skambina M. K. Čiurlionio kūrinius, yra parengęs jų įrašų. Tyrė kompozitoriaus Č. Sasnausko kūrybą, išleido knygą „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ (1980) ir kt. Už tai apdovanotas LSSR valstybine premija (1988). Tyrė V. Kudirkos muzikinę veiklą. Parengė spaudai V. Kudirkos, B. Dvariono, J. Gruodžio muzikos kūrinių, senųjų lietuvių kompozitorių romansų. Parašė knygą „Lietuvių folkloro teatras“ (1982), daugiau kaip 700 straipsnių apie muziką. Svarbiausi jų paskelbti rinktinėje „Geresnės muzikos troškimas“ (1990) [2].

Įsitraukęs į politinę veiklą, V. Landsbergis parašė nemažai knygų ir straipsnių, skirtų Lietuvos ir tarptautiniams politiniams klausimams. Yra parengęs politikos dokumentų rinkinių.
V. Landsbergis yra sukūręs ir įvairių žanrų grožinės literatūros kūrinių. Išleido kelias poezijos knygas: „Organizuoti tekstai“ (2017), „Organizuoti tekstai II“ (2019) ir kt., parašė atsiminimų. Jono Žemkalnio slapyvardžiu V. Landsbergis yra išleidęs kelias grožinės literatūros knygas.
Vienos naujausių V. Landsbergio knygų – „Iš signatarų balkono ir kitur: Vasario 16-oji, 1989–2019“ (2020), straipsnių ir pokalbių rinkinys „Kodėl mes“ (2022).

Norvegų tautos taikos premijos pagrindu V. Landsbergis 1991 m. įsteigė Vytauto Landsbergio fondą – labdaringą organizaciją, kuri rūpinasi neįgalių vaikų globa bei gydymu ir jaunais menininkais [8].

Vytauto Landsbergio visuomeninė-politinė veikla sulaukė daug dėmesio. Jam yra suteikti šie apdovanojimai: Nacionalinė kultūros ir meno premija (2011), Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius (1998), Lietuvos nepriklausomybės medalis (2000), Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine (2003), Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (2012), daugelio užsienio valstybių aukšti ir aukščiausieji apdovanojimai, Tarptautinių ir visuomeninių organizacijų apdovanojimai bei premijos [2].
Per tris dešimtmečius po Nepriklausomybės atgavimo V. Landsbergis pagerbtas dešimtimis įvairių valstybių aukščiausio rango apdovanojimų.

Kaip rašoma prof. Vytauto Landsbergio oficialioje svetainėje, jis „1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m. ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje“ (žr. adresu).
Daugiau nei 70 metų gyvendamas Vilniuje, jis savo veikla garsina sostinės vardą. 2013 m. prof. V. Landsbergis apdovanotas ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ [3].

Vilniaus m. Tarybos sprendimu pažymėtas V. Landsbergio istorinis vaidmuo ir nuopelnai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, laisvos Lietuvos, o kartu ir Vilniaus politikos bei kultūros raidai, patvirtinta, kad visa profesoriaus veikla verta Vilniaus miesto garbės piliečio vardo [19, 20].
Landsbergis yra ne kartą kalbėjęs apie Vilnių. Minėjime Vilniaus karininkų Ramovėje, kuomet buvo minimos 75-osios Vilniaus grąžinimo Lietuvai metinės (2014 m. spalio 28 d.), jis sakė: „Kokios tad rankos atėmė iš mūsų Vilnių? Bet yra tai, kas liko, o liko veikiau Apvaizdos dėka. Per visas nelaimes tragiškuose Europos posūkiuose Vilnius liko Lietuvai. Nors galėjo jo ir nelikti, galėjo Vilnius tūnoti už sienos kaip Gudijos pakraščio miestas. To neįvyko ir lietuvių atkaklumo dėka, tolydžio nuo 1920 metų teigiant savo tiesą. Dabar visi turim sostinę Vilnių, o ne Baltarusijos pakraščio miestelį – amžiną kruviną žaizdą Lietuvos pasienyje. Kai sutiksite abejojančius istorikus, pasakykite jiems tai.“ [15].

Landsbergis, Vytautas. Kačerginės paveikslėliai. – Vilnius, 2019. Knygos viršelis

Išsamios knygos apie Vytautą Landsbergį kol kas nėra, tačiau įvairios literatūros apie jį – gausybė. Jis pats parašė atsiminimų apie savo vaikystę ir sudėjo juos į knygą „Bangos, duokit kelią“ (2004). 2019 m. išleistas antrasis, gerokai papildytas tekstais ir nuotraukomis iš šeimos albumo, šios knygos leidimas, atspindintis 1936–1944 m. laikotarpį, pavadintas „Kačerginės paveikslėliai“ [13]. Knygos pabaigoje spausdinamas žurnalisto Beno Rupeikos apie 2005 m. darytas interviu su Vytautu Landsbergiu. Šiame interviu V. Landsbergis yra sakęs, kad jeigu kas kada rašytų apie jį, „kad pirmiausia pasižiūrėtų, ką aš pats esu kalbėjęs, rašęs ir teigęs“. V. Landsbergis parašė atsiminimų apie motiną. Juos, taip pat kitų žmonių memuarus ir motinos korespondenciją, sudėjo į knygą „Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė“ (2020).

V. Landsbergio visuomeninė ir politinė veikla atsispindi politinėje autobiografijoje „Lūžis prie Baltijos“ [16]. Knyga išleista ir vokiečių bei anglų kalbomis (1997). Vėliau išleistas papildytas leidimas, pavadinimu „Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija po ketvirčio amžiaus“ [17]. Šioje knygoje daugiausia vietos skiriama aprašyti 1991–1992 metų įvykiams, kai Lietuva vadavosi iš sovietų okupacijos ir inkorporacijos. Bet čia yra ir skyriai apie asmeninį gyvenimą: „Mano tėvai“, „Kai seneliai jauni buvo“, skyrius apie profesoriaus žmoną, pianistę, buvusią tremtinę Gražiną Ručytę-Landsbergienę „Gražina ir tremtiniai“. Yra taip pat skyriai „Ką gali muzika?“ ir „Čiurlionis“, kuriuose autorius rašo apie savo veiklą muzikos srityje.

Apie V. Landsbergį rašoma Onos Voverienės straipsnių rinkinyje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ [22]. Interviu su prof. V. Landsbergiu spausdinami leidinyje „Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu“ (Vilnius, 2007), taip pat žurnalisto, meno vadybininko bei rašytojo Svajūno Sabaliausko-Geladuonio knygoje „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“ [11].
Apie V. Landsbergio politinę ir visuomeninę veiklą rašoma enciklopedijose [1, 2], politinio pobūdžio knygose. Biografija ir veikla apžvelgiama leidiniuose „Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai, 1990“ [10], „Kas yra kas Lietuvoje, 20/21“ [9], Juozo Gaudrimo „Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai“ [5], „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [8], Lietuvos Respublikos Seimo parengtame buklete „Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis“ [7].

Pasaulis apie Vytautą Landsbergį. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

1997 m. išleistas tekstų ir politinės karikatūros leidinys „Pasaulis apie Vytautą Landsbergį“, kuriame surinktos įvairių valstybių lyderių mintys apie V. Landsbergį [21]. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 1997 m. išleido knygelę apie tuometinio Seimo Pirmininko darbą „Landsbergis aria: politiko darbas 1996 11 25-…“ [12]. Leidinyje apie dešimt žymiausių to meto pasaulio politikų (Džordžą Bušą, Vaclavą Havelą, Margaret Tečer ir. kt.) „Jie valdo… pasaulį?“ spausdinama žurnalisto, buvusio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputato Algirdo Kumžos apybraiža „Vytautas Landsbergis“ [6]. Gausu straipsnių periodikoje, internete. Yra literatūros ir užsienio kalbomis.
V. Landsbergio biografija skelbiama internete (LR Seimo svetainėje, Vytauto Landsbergio oficialioje svetainėje ir kt.).

Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai: bibliografija, 1956–1996. – Vilnius, [1999]. Knygos viršelis

V. Landsbergio kultūros darbai suregistruoti bibliografijos rodyklėje „Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai: bibliografija, 1956–1996“ [14]. Bibliografiją sudarė Liučija Jasiukevičiūtė ir prof. habil. dr. Ona Voverienė. Įvadinį straipsnį „Vytautas Landsbergis ir jo menotyra“ parašė muzikologė Dana Palionytė. Iš viso bibliografijos rodyklėje – 1035 įrašai. Bibliografijoje nurodomos svarbiausios gyvenimo ir veiklos datos, slapyvardžiai.
Politiko bibliografija yra pateikiama ir Lietuvos Respublikos Seimo svetainėje (žr. adresu).
Yra išleistas ir Rimos Mažeikienės sudarytas leidinys „Vytautas Landsbergis. Per 170 knygų: bibliografinis sąrašas, 1962–2022“, kuriame suregistruoti atskiri įvairios apimties leidiniai įvairiomis kalbomis [18].
V. Landsbergio knygų sąrašas pateikiamas ir jo oficialioje svetainėje.

Yra sukurti keli dokumentiniai filmai apie Vytautą Landsbergį: „Lietuva. Laisvė. Landsbergis“ (rež. Marjatta Cronweal, suomių TV, 1995) [14], „Buvau Landsbergis“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė, 2012), „Ieškome „Nebaigtosios sonatos“ (rež. Giedrė Žickytė, Ričardas Rickevičius, 2012), „Lūžis prie Baltijos“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė, Gražina Landsbergienė, 2013) [18], „Visa teisybė apie mano tėvą“ (rež. Vytautas V. Landbergis, 2018), „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. Sergejus Loznica, scenarijaus aut.: Vytautas V. Landsbergis, Sergejus Loznica, 2021). Beje, pastarojo filmo pokalbiai tarp V. Landsbergio ir S. Loznicos sugulė į knygą „Dialogas: apie Lietuvą ir laisvę” (Vilnius, 2023).

Literatūra ir šaltiniai

1. Ambrazas, Algirdas. Vytautas Landsbergis / Algirdas Ambrazas, Dana Palionytė. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 2, p. 250.
2. Ambrazas, Algirdas. Vytautas Landsbergis / Algirdas Jonas Ambrazas, Danutė Marija Palionytė‑Banevičienė, Vytautas Spečiūnas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 491–492; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/vytautas-landsbergis/>.
3. Apdovanojimai „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. – Portr., iliustr. // Valstybė. – 2013, Nr. 2 (70), p. 63.
4. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui [Vytautui Landsbergiui] suteiktas valstybės vadovo statusas // XXI amžius. – 2022, liep. 29, p. 4.
5. Gaudrimas, Juozas. Vytautas Landsbergis. – Portr. // Gaudrimas, Juozas. Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai. – Vilnius, 1988. – P. 110–112.
6. Jie valdo… pasaulį?: Džordžas Bušas, Michailas Gorbačiovas, Vaclavas Havelas, Borisas Jelcinas, Helmutas Kolis, Vytautas Landsbergis, Fransua Miteranas, Eduardas Ševarnadzė, Margaret Tečer, Lechas Valensa. – Vilnius, 1991, p. 58–67.
7. Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis. – Vilnius, 2017. – [16] p.: iliustr., portr. ; Prieiga per internetą: <https://www.lrs.lt/sip/getFile3?p_fid=15734>.
8. Landsbergis Vytautas. – Portr. // Asmenybės. 1990-2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 668–669.
9. Landsbergis Vytautas. – Portr. // Kas yra kas Lietuvoje, 20/21: Lietuvos valstybės metraštis. – Kaunas, [2022]. – P. 740–741.
10. Vytautas Landsbergis. – Portr. // Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai, 1990. – Vilnius, 2000. − P. 130–131.
11. Vytautas Landsbergis: [politikas, visuomenės veikėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos 2011 m. laureatas kalbintas 2014 m. rugpjūtį]. – Portr. // Sabaliauskas-Geladuonis, Svajūnas. Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. – Kaunas, [2015]. – P. 113–121.
12. Landsbergis aria: [politiko darbas 1996 11 25-… ]. – Vilnius, 1997. – 125, [1] p.
13. Landsbergis, Vytautas. Kačerginės paveikslėliai. – Kn. „Bangos, duokit kelią“ 2-asis papild. leid. – Vilnius, [2019]. – 143, [1] p.: iliustr.
14. Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai: bibliografija, 1956–1996. – Vilnius, [1999]. – 155, [4] p.
15. Landsbergis, Vytautas. Vytauto Landsbergio mintys: [kalba, skirta Lietuvos sostinės Vilniaus atgavimo 75-mečiui, pasakyta minėjime Vilniaus karininkų ramovėje 2014 10 28]. – Iliustr. // Voruta. – 2014, lapkr. 29, p. 1, 9.
16. Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija. – Vilnius, 1997. – 338, [3] p.: iliustr., faks., portr.
17. Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija po ketvirčio amžiaus. – Vilnius, 2019. – 285, [1] p.: iliustr., faks., portr.
18. Vytautas Landsbergis. Per 170 knygų: bibliografinis sąrašas, 1962–2022. – Vilnius, 2022. – 31, [1] p.
19. Vytautas Landsbergis. Vilniaus miesto garbės piliečiai. Vilniaus miesto savivaldybė. 2022 [žiūrėta 2022-08-30]. Prieiga per internetą: <https://vilnius.lt/lt/vilniaus-miesto-garbes-pilieciai/#d2021-1>.
20. Vytautui Landsbergiui suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas: [žinutė]. // Muzikos barai. – 2021, Nr. 5/8 (gegužė/rugpjūtis), p. 43; Prieiga per internetą: <https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-355>.
21. Pasaulis apie Vytautą Landsbergį: [tekstai ir politinės karikatūros]. – Vilnius, 1997. – 28 p.: iliustr.
22. Voverienė, Ona. Mokslininkas, išgirdęs laiko šauksmą lemtingu jo tautai metu: apie prof. habil. dr. Vytautą Landsbergį, dailėtyrininką, muzikologą, žymiausią Lietuvos politiką ir politologą, Sorbonos universiteto garbės daktarą. – Portr. // Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – Vilnius, 2009. – P. 296–305.

Parengė: Zita Tiukšienė (VAVB), 2022; 2024