Norbertas Vėlius. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

1947–1954 m. mokėsi Laukuvos vidurinėje mokykloje (Šilalės r.) [6]. Ją baigęs pasiliko mokytojauti. 1957–1962 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo pirmo kurso (1957 m.) pradėjo rinkti tautosaką ir užrašė per 30000 lietuvių tautosakos vienetų [9]. 1962–1989 m. N. Vėlius dirbo Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1984 m. buvo paskirtas Tarybų Lietuvos enciklopedijos moksliniu konsultantu. 1989 m. apsigynė daktaro disertaciją „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“. Nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis. 1992 m. suteiktas profesoriaus vardas [6]. Mirė 1996 m. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Ant kapo pastatytas 1999 m. skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas (archit. Vytautas Edmundas Čekanauskas) [5]. Akmenyje iškalta Žemyna, mirties ir atsinaujinimo deivė [8].

N. Vėlius buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir Lietuvos MA Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės tarybos narys, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų senatų narys, žurnalų „Lituanistika“, „Mokslas ir Lietuva“, kraštotyrininkų leidinio „Zervynos“ rengėjas. Jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių etninės kultūros draugija ir Etninės kultūros globos taryba. Norbertas Vėlius aktyviai dalyvavo Kraštotyros draugijos veikloje, organizavo ekspedicijas, rinko ir užrašinėjo tautosaką ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Norbertas Vėlius – vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio sąjūdžio veikėjų [4, 10]. Už šią veiklą sovietmečiu Norbertas Vėlius buvo sekamas KGB, tardomas [6].

Iš surinktos medžiagos drauge su bendraautoriais parengė kraštotyros monografijas: „Zervynos“ (1964), „Ignalinos kraštas“ (1966), „ Dieveniškės“ (1969), „Merkinė“ (1970), „Dubingiai“ (1971), „Kernavė“ (1972), „Dubičiai“ (1989), „Gervėčiai“ (1989), „Lietuvininkų kraštas ir Lietuvininkų žodis“ (1995), „Lydos krašto lietuviai“ (t. 1–2, 2002) ir kt. Minėtini Norberto Vėliaus tautosakos ir mitologijos darbai: „Lietuvių tautosaka“ (1967), „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ (Vilnius, 1977), „Senelių pasakos“ (1972), „Šiaurės Lietuvos pasakos“ (1974), „Laumių dovanos“ (Vilnius, 1979), „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (Vilnius,1983), „Čiulba ulba sakalas“ (1985), „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ (Vilnius, 1987), „Sužeistas vėjas“ (1987), „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ 4 tomai (Vilnius, 1996–2005), „Chtoniškoji lietuvių mitologija“ ( 2011), „Baltų mitologija iš sakalo skrydžio“ (2012).

1989 m. už mokslinį darbą etnologas apdovanotas Lietuvos valstybine premija, po metų – Mato Slančiausko premija už tautosakos rinkimą, o 1993 m. Jono Basanavičiaus premija už kraštotyros ekspedicijas ir monografijas.

Apie žymų tautosakininką galima paskaityti knygoje „Norbertas Vėlius“, kurią sudarė Irena Seliukaitė ir Perla Vitkuvienė [6]. Tai yra Norberto Vėliaus draugų, kolegų, artimųjų prisiminimų knyga apie žymųjį Lietuvos etnografijos rinkėją, folkloristą, profesorių, nuoširdų, darbštų, paprastą žmogų. Knygoje taip pat pateikiamos paties etnologo kalbos konferencijose, radijo ir televizijos laidose. Spausdinamos jį pažinojusių žmonių kalbos, pasakytos laidojant mokslininką Antakalnio kapinėse bei vėliau vykusiuose  prisiminimų vakaruose. Leidinio pabaigoje yra trumpa profesoriaus N. Vėliaus biografija ir darbų bibliografija (sudaryt. Vacys Milius ir Rita Repšienė).
Apie Norbertą Vėlių rašoma Onos Voverienės knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ [12], leidinyje „Laukuva“ (Vilnius, 2008, D. 2), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [3], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017) ir kt., taip pat serialiniuose leidiniuose, periodikoje, internete.

Norberto Vėliaus darbų bibliografija. – Vilnius, 1997. Knygos viršelis

Norbertas Vėlius daugelį metų gyveno Vilniuje. 1957–1962 m. studijavo Vilniaus universitete. Vėliau dirbo Lietuvos mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kaip rašoma dukters Rūtos Vėliūtės-Paberžienės atsiminimuose, jų šeima septynerius metus gyveno aspirantų bendrabutyje, esančiame prie Lietuvos nacionalinės bibliotekos, vėliau – Simono Konarskio gatvėje. 1973 m. įsigijo sodybą Kryžiokų kaime, netoli Žaliųjų ežerų. Čia šeima praleisdavo labai daug laiko. „Sodybos apylinkės labai gražios. Namas ant kalno, įkalnėje beržynėliai, ąžuolynas. Apačioje pieva, toliau Neris […]. Tėtis mėgo visur kur aplinkui pasivaikščioti, pamąstyti, stebėti, kaip metų laikai keičiasi“ [6].
N. Vėliaus dėka Balsių mikrorajono gatvių pavadinimuose buvo įamžintas baltiškųjų dievybių panteonas [1].

2012 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, Balsių mitologiniame parke prie Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos (Bubilo g. 8) (Verkių seniūnija), pastatytas paminklas – skulptūra „Laiškas prof. Norbertui Vėliui“ (skulpt. Arvydas Ališanka).

2008 m. Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Norberto Vėliaus vardu pavadinta gatvė [3].
Nuo 2008 m., kai buvo minimas mokslininko 70-metis, kasmet rengiamos konferencijos „Profesoriaus Norberto Vėliaus skaitymai“ [2].
Mokslininko atminimui įamžinti skirtas Algirdo Tarvydo filmas „Norbertas Vėlius. Čia ir ten“(2003) [11].

Yra išleista Norberto Vėliaus bibliografija (421 įrašai) [7]. Bibliografiją sudarė Vacys Milius ir Rita Repšienė. Vėliau, kiek papildyta (435 įrašai), ši bibliografija buvo įdėta į mokslininkui skirtą knygą „Norbertas Vėlius“ [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balsiuose – baltiška dvasia: [apie Balsių bendruomenės ketinimą 2012 m. rugsėjo 1 d. prie Balsių pagrindinės mokyklos atidengti skulptūrinę kompoziciją, skirtą įamžinti čia gyvenusiam etnologui N. Vėliui. Spausdinama žinutė „Dosjė“ [N. Vėliaus]. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2012, rugpj. 29, p. 5.
2. Bufienė, Giedrė. Profesoriaus Norberto Vėliaus skaitymai // Tautosakos darbai [T.] 37. – Vilnius, 2009, p. 265-267.
3. Čaplinskas Antanas Rimvydas. Vėlius Norbertas (1938 01 01–1996 06 23) : etnografas, mitologas. – Portr. // Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011, p. 454.
4. Klimas, Rimantas . Norbertas Vėlius (1938–1996) : [tautosakininkas : biografija] // Kukuoja gegiute. – Vilnius, 1999. – P. 177 – 179.
5. Kmieliauskas Antanas: skulptūra, freska, tapyba, grafika: [albumas]. – Vilnius, 2001, p. 110.
6. Norbertas Vėlius. – Vilnius, 1999. – 462 p.: iliustr.
7. Norberto Vėliaus darbų bibliografija. – Vilnius, 1997. – 45, [1] p.: portr.
8. Stražnickienė, Ona. Ramybė turi daug veidų: [taip pat apie antkapinį paminklą N. Vėliui]. – Iliustr. // Ekstra. – 2000, Nr. 42, p. 40-43.
9. Stundžienė, Bronė. Folkloro rinkėjo laboratorija iš arti: Norbertas Vėlius ir jo rankraščiai // Tautosakos darbai. – [T.] 36. – Vilnius ,2008, p. 15-36.
10. Stundžienė, Bronė. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą?: gyvenamojo laiko paradigma rankraščiuose // Šiaurės Atėnai. – 2009, vas. 27, p. 10; vas. 20, p.10-11.
11. Šorys, Juozas. Norbertas Laukuvietis: suvėlintos Algirdo Tarvydo dokumentinio filmo „Norbertas Vėlius. Čia ir ten“ parafrazės // Šiaurės Atėnai. – 2004, bal. 17, p. 10–11.
12. Voverienė Ona. Tautos dvasios istorijos tyrinėtojas : apie folkloristą, mitologą, etninės kultūros tyrinėtoją prof. habil. dr. Norbertą Vėlių // Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – Vilnius, 2009. – P. 522-528.; Liet. aidas. – 2008, liep. 28, p. 5.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė ( Vilniaus SCB ), 2014, 2016