Verkių seniūnija / Verkiai

Verkių seniūnija yra Vilniaus šiauriniame pakraštyje, į rytus nuo kelio į Molėtus. Seniūnijai priklauso 12 gyvenamųjų rajonų (Baltupiai, Jeruzalė, Santariškės, Visoriai, Naujieji Verkiai, Balsiai, Ožkiniai, Staviškės, Didieji Gulbinai, Mažieji Gulbinai, Naujaneriai, Pagubė), 77 sodininkų bendrijos [5].

Seniūnijos plotas – 55,65 km2. Verkių seniūnijoje – 42179 gyventojai. Gyventojų tankumas – 555 žmonės kvadratiniame kilometre [1].

Seniūnijos teritorijoje yra Verkių regioninis parkas, Balsio ir Gulbino ežerai, Verkių miškas, daug kolektyvinių sodų, Visorių kareivinės, Santariškių klinikos ir kt. Buvęs Verkių dvaras ir parkas yra Vilniaus apylinkėje, 7 km. į šiaurę nuo Vilniaus, Neries vingyje, dešiniajame, aukštai iškilusiame upės krante, priešais Valakampius,  užima 338 ha.

Vietovardis Verkiai – vienas seniausių istoriniuose šaltiniuose minimų toponimų (ac districtus Werki, 1387 m.). Jo kilmė aiškinama įvairiai. Kalbininko Simo Karaliūno nuomone, vietovardis kilęs iš germanizmo verkė, verkis – pakulos, kuriomis užkamšomi laivo plyšiai. Manoma, kad vietovei pavadinimą suteikė dešiniajame Neries krante buvusi laivų statykla su remonto dirbtuvėmis [3].
Kalbininko Jono Jurkšto teigimu – tai yra vienas iš pačių seniausių Vilniaus vietovardžių ir, jo nuomone, aiškiai lietuviškos kilmės [2].
Yra legendų, pasakojančių, kad Verkių pavadinimas kilęs iš žodžio verkti. Neris, tekanti pro Verkius, susidariusi iš verkiančio milžino ašarų. Kituose Vilniaus padavimuose pasakojama, kad ant kalno, šimtamečiame ąžuole, erelio lizde, rastas verkiantis naujagimis, vėliau tapęs Lietuvos vyriausiuoju kriviu Lizdeika. Vietovė pavadinta Verkiais [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 38.
3. Karaliūnas, Simas. Verkių pavadinimo kilmė // Liaudies kultūra. – 2008, Nr. 3, p. 11.
4. Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006, p. 40-42.
5. Verkių seniūnija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.vilnius.lt/index.php?2254281715>.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus SCB), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Pakalnis, Romas. Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Pakalnis, Romas. Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Apie Verkius išleistos kelios monografijos. 2003 m. išleista dr. Romo Pakalnio knyga „Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės“. Knygoje išsamiai pasakojama Verkių dvaro istorija nuo pagonybės iki mūsų dienų, pateikiama žinių apie Verkių dvaro ir Verkių regioninius parkus. Yra panaudotos literatūros sąrašas. Knyga gausiai iliustruota XVIII a. pabaigos – XIX a. dailininkų darbų litografijomis iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ ir XIX a. pab.– XX a. pr. Verkių dvaro valdytojo Johano Hiksos fotonuotraukomis. Yra fotomenininko Vlado Polikšos Verkių dvaro pastatų nuotraukų [9].

Vitkus, Albertas. Verkiai: istorija ir dabartis = Verkiai: past and today. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Vitkus, Albertas. Verkiai: istorija ir dabartis = Verkiai: past and today. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

2009 m. Vilniuje išleista dr. Alberto Vitkaus knyga „Verkiai: istorija ir dabartis“. Knygoje lietuvių ir anglų kalbomis pateikiama informacija apie Verkių dvaro istoriją, Verkių dvaro ir Verkių regioninį parkus, aprėpiant laikotarpį nuo pagonybės laikų iki Verkių vizijos ateityje. Sudaryti ekskursijų maršrutai norintiems pasivaikščioti po Verkių dvarą. Yra panaudotos literatūros sąrašas. Leidinys iliustruotas garsių XVIII a. pab. – XIX a. dailininkų darbais ir šiuolaikinėmis fotografijomis [14].

Apie vietovę rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [7]. Žinomas XIX a. Lietuvos etnografas, istorikas, geografas Konstantinas Tiškevičius knygoje „Neris ir jos krantai“ pasakoja Verkių legendą, aprašo rūmų istoriją [12]. Apie Verkius pateikiama informacijos ir kituose kraštotyros leidiniuose: Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [8], geografės Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės leidinyje „Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ (Čikaga, 1997). Įdomus yra ikonografijos, kaip istorijos atspindžio, tyrinėjimui skirtas ir dailėtyrininkės Rūtos Janonienės straipsnis [6]. Čia yra pateikiamas iš lenkų kalbos išverstas, Lietuvos istorijos archyve saugomas istoriko Mykolo Balinskio (1794–1864) rankraštis „Verkių kaimo prie Vilniaus istorija“. Tai pagal šešias XIX a. dailininko tapytojo Vasilijaus Sadovnikovo Verkių dvaro litografijas, 1848 m. sukurtas Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumui“, parengtas pasakojimas. Apie Verkių dvaro istoriją rašoma gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [2], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1], leidinyje „Lietuvos dvarai“ [3].
Apie šioje vietovėje vykusį mūšį pasakoja istorikas Antanas Tyla [11]. Knygoje „Lietuvos lobiai“ yra fiziko, kraštotyrininko, muziejininko Stanislovo Sajausko straipsnis apie Verkiuose rastą lobį [10]. Apie Verkių lobį rašo istorikas, archeologas, numizmatas Eugenijus Ivanauskas [5]. 

Verkių teritorijoje gyventa jau IV–II tūkstantmetyje prieš Kristų. Tai patvirtina aptikti neolito gyvenvietės pėdsakai. Apie seną vietovės kilmę byloja čia aptikti lobiai. Verkių apylinkėse surastos 896–943 m. nukaltos 92 arabiškos monetos. Verkių dvare (1941 m.) iškastas juodame moliniame puodelyje į drobę suvyniotas pinigų lobis. Lobyje buvo 2144 Vytauto laikų sidabriniai denarai, kurių vienoje pusėje pavaizduotas ietigalis su kryžiumi (Vilniaus žemės heraldinis ženklas, simbolizuojantis didžiojo kunigaikščio, sėdinčio Vilniaus soste, valdžią), antroje pusėje – Gediminaičių stulpai. Vidutinis monetos svoris apie 0,30 g. Kartu buvo surasti 25 Karolio I ir Vaclovo IV Prahos grašiai, Dorpato liubekas, trys Silezijos heleriai, pagal kuriuos sprendžiama, kad lobis galėjo būti užkastas XV a. pirmosios pusės pabaigoje [2, 5, 10].

Istoriografijoje Verkių pradžia siejama su XIII–XIV a. sandūra, mitologinio kunigaikščio Šventaragio laikais. XIV a. Verkiai buvo vienas didesnių Lietuvos centrų, turėjusių savo pagonių šventyklą. Iki XIV a. pabaigos čia stovėjo mūrinė Lietuvos vyriausiojo žynio Lizdeikos šventykla (alkas). Netoli šventyklos gyveno žyniai ir vaidilutės [1, 2, 7,9].
Archeologai Algirdas Varnas ir Robertas Žukovskis teigia, kad XIII–XVII a. ir dar anksčiau šalia Vilniaus buvo didelė gyvenvietė su savo kapinėmis. 2008 m. archeologinių kasinėjimų metu viduramžių laikų kapų aptikta visoje Verkių parko teritorijoje. Iš unikalių radinių, dabar saugomų Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose, galima spręsti, kad šiose vietose gyvenę žmonės buvo susiję su pagonybe, kurios tradicijas nežymiai palietusi krikščioniškoji kultūra [ 4, 13, 16].

Verkiai – vienas seniausių Lietuvos dvarų. Iki XIV a. pab. Verkių apylinkes valdė Lietuvos didieji kunigaikščiai. Vietovė priklausė Vilniaus gynimo sistemos pirmajam žiedui, juosusiam miestą 10 km spinduliu. Verkių žemėse vyko Vytauto kovos su kryžiuočiais, tarp Verkių ir Šeškinės kalvų dėl sosto kovėsi Vytautas su Skirgaila [2, 8, 14].
1387 m., po Lietuvos krikšto, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vietovę padovanojo Vilniaus vyskupams. Verkių apylinkės buvo labai gražios, todėl vyskupai mėgo čia vasaroti. Ilgainiui Verkiai virto nuolatine Vilniaus vyskupų rezidencija [ 9, 12, 14].
Apie XV a. Verkius žinoma nedaug. XV–XVI a. sandūroje Vilniaus vyskupijos kanceliarijoje kilus gaisrui, sudegė visi to laikotarpio vietovės dokumentai.
XVI–XVIII a. Verkiuose yra gyvenę Vilniaus vyskupai: Albertas Vaitiekus Radvila (XVI a. pr.), Valerijonas Protasevičius (1556–1579 m.), Eustachijus Valavičius (XVII a. pr.), Abraomas Vainius (XVII a. pirmoje pusėje), Konstantinas Bžostovskis (XVII a. pab. – XVIII a. pr.), Ignas Jokūbas Masalskis (1762–1794 m.). 1633 m. ir 1639 m. Verkių rūmuose viešėjo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza [2, 7, 9, 14].
1658 m. spalio 21 d. vietovė buvo virtusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės ir Rusijos okupacinės kariuomenės mūšio lauku. Verkių mūšyje Lietuva vienintelį kartą per 1648–1667 m. Lietuvos-Rusijos karą neteko vieno iš kariuomenės vadų – į nelaisvę pateko Lietuvos lauko etmonas Vincentas Aleksandras Gosievskis [7, 11]. 1705 m. Verkiuose lankėsi Rusijos caras Petras I.
XVIII a. pab., vyskupo Igno Jokūbo Masalskio laikais, vietovė tapo Vilniaus priemiesčio pramogų ir iškilmių centru. Verkių rūmai turėjo turtingą paveikslų kolekciją, įspūdingą biblioteką, vertingus ginklų ir iškasenų rinkinius.  Verkių dvaro paviljone, buvusių centrinių rūmų salėje ir rūsyje vykdavo slapti masonų ložės susirinkimai. Dvare veikė plytinė, odų dirbtuvės, du vėjo malūnai, alaus darykla, pieninė, trys oranžerijos. Čia dirbo Jeruzalės kaimo, priklausiusio dvarui, gyventojai. Verkių „aukso amžius“ truko vos ilgiau nei dešimtmetį [9, 12, 14].
XIX a. pr. Vilniaus mieste vykę karai neaplenkė ir Verkių. 1812–1813 m. vietovėje stovyklą buvo įrengę Napoleono armijos kareiviai. 1816 m. dvaras buvo parduotas Vilniaus pavieto maršalkai Stanislovui Jasinskiui. Rūmuose veikė mergaičių pensionas, vasarodavo Vilniaus universiteto profesoriai. Čia lankydavosi poetai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis.
1840–1881 m. Verkiuose gyveno kunigaikščiai Vitgenšteinai. Liudviko Adolfo Vitgenšteino valdymo laikais vietovė tapo vienu ryškiausių Vilniaus miesto kultūros centrų. Dvare rengiamuose koncertuose, teatriniuose vaidinimuose susirinkdavo visa to meto Vilniaus aukštuomenė. Kunigaikščiai Vitgenšteinai buvo sukaupę didelę meno vertybių kolekciją. Rūmuose buvo apie 200 garsių Europos dailininkų tapytų paveikslų, akvarelių albumų, dramblio kaulo raižinių, skulptūrų, žymių žmonių biustų, garsi archeologinių radinių kolekcija, brangių šarvų ir ginklų kolekcija, pargabenta iš Nesvyžiaus, dvi Egipto mumijos. Amžininkai liudija, kad meno kūrinių galerija buvo atvira visiems besidomintiems. Verkiuose eksportui į Sankt Peterburgą buvo veisiami upėtakiai, veikė lentpjūvės, mechaninė stalių dirbtuvė, malūnas, vandentiekiai, popieriaus ir dujų fabrikai. Dvaras turėjo savo paštą ir telegrafą, viešbutį, poilsio vilas, vyninę, taip pat du garlaivius, plaukiojusius Nerimi. Pastatai buvo apšviečiami dujomis, gamintomis vietiniame dujų fabrike. Viename iš dvaro pastatų Vitgenšteinai buvo atidarę mokyklą valstiečių vaikams. Po kunigaikščio Peterio Vitgenšteino mirties dvaro savininkai ne kartą keitėsi. 1910–1915 m. Verkių dvarą valdė paskutinis savininkas Kazimieras Krapas Spinekas. 1919–1920 m. Verkiuose buvo įsikūrusi lenkų kariuomenės divizijos veterinarijos ligoninė [1, 3,  9, 12]. 1920–1939 m. dvaro pastatuose veikė vasarnamiai, pensionai. 1939 m. rūmuose įsteigta gyvulininkystės mokykla. 1949–1956 m. Verkiuose veikė kolūkių pirmininkų mokykla, 1956–1959 m. – zootechnikumas. 1960 m. Verkių ansamblio pastatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai. Nuo 1976 m. rytinė oficina vadinama Mokslininkų rūmais. Čia rengiamos konferencijos, pasitarimai. 1962–1964 m. suremontuota vakarinė oficina (Žaliųjų Ežerų g. 47) pritaikyta Botanikos instituto laboratorijoms. Prie įvažiavimo į parką stovinčiame paviljone su kupolu (Žaliųjų Ežerų g. 53) dabar įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija [3, 9, 14]. Verkių gyvenvietė 1969 m. prijungta prie Vilniaus miesto.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Verkių dvaro sodyba. – Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008. – P. 29-32.
2. Baškytė, Rūta. Verkių apylinkės / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Iliustr. // / Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002. – P. 48-60.
3. Baužienė, Morta. Verkių dvaras. – Iliustr. // Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2007. – P. 138-147.
4. Dumalakas, Arūnas. Verkių radiniai keičia istoriją: [apie tai, kad palei Verkių rūmus, archeologai aptiko didelio viduramžių miesto kapines, apie radinius, archeologų A. Luchtano, G. Vėliaus, R. Žukovskio nuomonės] // Lietuvos rytas. – 2008, spalio 24, p. 4.
5. Ivanauskas, Eugenijus. Verkių lobis // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 1986/87, p. 197-201.
6. Janonienė, Rūta. Lietuvos istorijos fragmentai Verkių peizažuose:[t. p. pateikiamas iš lenkų kalbos išverstas istoriko Mykolo Balinskio (1794–1864) rankraštis „Verkių kaimo prie Vilniaus istorija“].– Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 5 pavad. // Menotyra. – 2002, Nr. 2, p. 37-45; Prieiga per internetą:
<http://www.lmaleidykla.lt/publ/1392-1002/2002/2/M-37.pdf>.
7. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 159-163.
8. Kviklys, Bronius. Verkiai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 157-161.
9. Pakalnis, Romas. Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės. – Vilnius, 2003. – 56, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 55.
10. Sajauskas, Stanislovas. Verkių lobis. – Iliustr. // Lietuvos lobiai. – Kaunas, 2007. – P. 26-27.
11. Tyla, Antanas. Verkių mūšis (1658 10 12). – Bibliogr.: 57 pavad. – Santr. angl. // Lituanistica. – 2007, Nr. 1(69), p. 25-35.
12. Tiškevičius, Konstantinas. Verkiai nuo seniausių laikų. – Iliustr. // Tiškevičius, Konstantinas. Neris ir jos krantai: hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu ir etnografiniu požiūriu. – Vilnius, 2013. – P. 177-185.
13. Varnas, Algirdas. Verkių virsmai: [pokalbis su archeologu Algirdu Varnu apie nepaprastą Verkių istoriją / užrašė] Liudvikas Giedraitis. – Iliustr. – Santr. angl. // Liaudies kultūra. – 1997, Nr. 6, p. 1-6.
14. Vitkus, Albertas. Verkiai: istorija ir dabartis = Verkiai: past and today. – Vilnius, 2009. – 87, [1] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. – Bibliogr.: p. 87.
15. Žukovskis, Andrejus. Verkių istorijos vingiai // Vilniaus diena. – 2012, liep. 21, priedas „Verkiai“, p. 6-7.
16. Žukovskis, Robertas. Verkių misterija: [pokalbis su archeologu R. Žukovskiu apie 2008-ųjų vasaros kasinėjimų Verkiuose radinius / užrašė] Liudvikas Giedraitis. – Iliustr. – Santr. angl. // Liaudies kultūra. – 2009, Nr. 1, p. 1-3.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus SCB), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Budreika, Eduardas. Verkių rūmai. – Vilnius, 1982. Knygos viršelis

Budreika, Eduardas. Verkių rūmai. – Vilnius, 1982. Knygos viršelis

Yra leidinių, skirtų vietovės architektūrai. Architektūros mokslų dr. Eduardo Budreikos leidinyje „Verkių rūmai“ pasakojama apie vertingą ansamblį [3]. Čia pateikiama XVIII a. pabaigos – XX a. Verkių rūmų ansamblio kūrimo istorija. Knygoje yra panaudotų šaltinių sąrašas, išspausdinti architekto Lauryno Gucevičiaus parengto Verkių rūmų projekto brėžiniai, 1877 m. Verkių ansamblio planas. Leidinys iliustruotas XIX a. dailininkų tapytojų darbais, XX a. pirmosios pusės nuotraukomis. Apie Verkių dvaro ansamblio architektūrą rašoma dr. Romo Pakalnio knygoje „Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės“ [9], dr. Alberto Vitkaus knygoje „Verkiai: istorija ir dabartis“ [19]. Taip pat apie Verkių ansamblį rašoma „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ [8], leidinyje „300 kultūros paminklų“ (Vilnius, 1980), knygoje „Vilniaus architektūra“ [18]. Architektūra aprašoma ir Lietuvos dvarams skirtuose leidiniuose: žurnalistės Ingridos Semaškaitės knygose „Lietuvos pilys ir dvarai: istorijos ir legendos, architektūros bruožai“ (Vilnius, 2005), „Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimas“ (Vilnius, 2008) bei „Atgimę dvarai“ [10]. Taip pat rašoma leidiniuose „Lietuvos dvarai“ [14], „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“ [6], „Lietuvos pilys, dvarai, rūmai“ [4], „Lietuvos dvarai ir pilys“ (Kaunas, 2015), iliustruotoje Lietuvos enciklopedijoje „Kultūra“ [12]. Apie Verkių dvaro sodybą, Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčią, Švč. Trejybės arba Trinapolio bažnyčią ir trinitorių vienuolyną informacijos galima rasti gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [2], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1]. Verkiai minimi ir geografo Česlovo Kudabos knygoje „Nerimi“ (Vilnius, 1985).
Žymusis menotyrininkas Vladas Drėma leidinyje „Dingęs Vilnius“ pateikia išsamią Verkių ikonografijos studiją [5]. Čia pateikiami ir aptariami išlikę rūmų brėžiniai, piešiniai, litografijos, tapybos darbai. Senųjų Verkių vaizdų galima pamatyti leidinyje „Vilniaus albumas: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių“ [17]. Čia pateikiamos net 6 litografijos, kuriose pavaizduoti Verkiai.
Verkiai minimi turistiniuose vadovuose po Vilnių. Jie aprašyti tarpukariu parengtame istoriko Adomo Juškevičiaus ir muziejininko Juozo Maceikos vadove „Vilnius ir jo apylinkės“ [7], pirmajame pokario vadove – žurnalisto Vinco Uždavinio „Po Vilniaus apylinkes“ (Vilnius, 1958), muziejininkų Juozo Maceikos ir Prano Gudyno leidinyje „Vadovas po Vilnių“ (Vilnius, 1960), rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ (Vilnius, 1986), literatūrologo, publicisto Tomo Venclovos leidinyje „Vilnius: vadovas po miestą“ [13]. Apie naująją Verkių gyvenvietę  rašoma žurnale „City24.lt“ [16].

Verkiai įdomūs architektūros istorijos požiūriu. Seniausias žinomas Verkiuose stovėjęs pastatas – ant aukšto Neries kranto ir į Nerį įtekančio Verknės upelio kalno XIII–XIV a. pirmoje pusėje stovėjo pagonių šventykla (alkas). Lietuvai priėmus krikštą, alkas nugriautas ir užpiltas baltu smėliu. XVI a. pradžioje Vilniaus vyskupas Albertas Vaitiekus Radvila buvusios šventyklos vietoje pastatė aštuoniakampę medinę koplyčią. Koplytėlei sunykus, XVII a. viduryje šioje vietoje buvo pradėta statyti, bet nebaigta mūrinė bažnyčia. Yra išlikę dvi pagonių šventyklos stulpaduobės, medinės koplytėlės akmeninio grindinio pamatai [2, 12, 20].

Ypatingos vertės yra Verkių dvaro ansamblis, turintis ilgą istoriją. XVI a. pradžioje ankstyvąją Verkių dvarvietę sudarė trys pagrindiniai židiniai – palivarkas (dabartinė Verkių g. 69 teritorija), rūmų teritorija (vilos Verkių g. 77 aplinka) ir Trinapolio teritorija (anksčiau vadinta Senąja Slabada). Vietovei priklausė dabartinių Naujųjų Verkių, Jeruzalės teritorijos. XVI a. pirmieji mediniai Verkių rūmai su mūriniais pamatais, pastatyti dešinėje Neries terasoje, žemutiniame parke palei šlaitą. XVII a. pradžioje Verkiuose stovėjo renesansiniai vyskupų rūmai. Dvare buvo ir daugiau pastatų: arklidė, vežiminė, vyno rūsiai, bravoras, smuklė, plytinė, lentpjūvė, žvėrynas. 1690 m. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis ant aukšto Neries kranto, senosios pagonių šventyklos vietoje, pastatė rūmus-tvirtovę, amžininkų vadintą pilimi. Pilis buvo kvadratinė, trijų aukštų, su bokštais – rizalitais kampuose. XVIII a. pabaigoje pilis buvo nugriauta. Jos griuvėsiai dar buvo matomi ir XIX a. viduryje. Nuo 1762 m. Verkiuose vasarodavo Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių algirdaičių giminės. 1780 m. vietovė tapo vyskupo asmenine nuosavybe. XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje pagal garsaus to meto architekto Martyno Knakfuso projektus naujoje kalno vietoje buvo sumūryti centrinių rūmų rūsiai ir šonuose dvi oficinos. 1781 m. centrinių rūmų projektą pakeitė ir statybai vadovavo architektas Laurynas Gucevičius. Klasicizmo stiliaus rūmai buvo ištęsto plano su trimis rizalitais. Elipsės formos aikštės centre – baseinas su fontanu. Centriniai rūmai buvo skirti reprezentacijai. Rytiniame rizalite buvo koplyčia, vakariniame – iždinė. Rūmuose įrengtas vandentiekis ir dujinis apšvietimas. 1792 m. Ignas Jokūbas Masalskis bankrutavo, todėl visos statybos sustojo. 1812 m. Verkių dvarą nuniokojo Napoleono armijos kareiviai. Apiplėšti ir padegti rūmai buvo palikti griūti. 1816–1839 m. Verkius valdė Vilniaus pavieto maršalka Stanislovas Jasinskis. Jis gerai tvarkė Verkių įmones, malūnus, valė tvenkinius, tačiau apleido centrinius rūmus, rezidenciją įsirengė rytinėje oficinoje. Vakarinėje oficinoje esančio patalpos buvo nuomojamos, kiti dvaro pastatai palikti be priežiūros. XIX a. Verkiai suklestėjo garsios kunigaikščių Vitgenšteinų giminės pastangomis. 1839 m. dvarą įsigijęs kunigaikštis Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas ryžosi rūmų ansamblį atnaujinti. Rūmus rekonstravo prancūzų kilmės architektai Bernaras Simonas ir Alfonsas Žirardas. Jų pasiūlymu 1845 m. centriniai rūmai nugriauti. Prie rytinės oficinos šiaurinio galo pristatytas rizalitas. Prie rizalito priglaustas vandentiekio bokštas. Prie pietinio oficinos galo pristatytas vienintelis to meto Lietuvoje dviejų aukštų žiemos sodas. Po rekonstrukcijos rytinė oficina tapo centriniais ansamblio rūmais. 1864–1881 m. tėvo pradėtus darbus tęsė sūnus – Prūsijos feldmaršalas Peteris Vitgenšteinas. Rytinės oficinos fasadas papuoštas Vitgenšteinų giminės inicialais. Vakarinėje oficinoje įrengtos didelės salės, kuriose XIX a. antroje pusėje veikė paveikslų galerija. Po kunigaikščio Peterio Vitgenšteino mirties dažnai keičiantis rūmų savininkams, prasidėjo antrasis rūmų ansamblio nykimo etapas. Vietovės žemės buvo suskirstomos sklypais ir parduodamos. XX a. pirmoje pusėje dėl vykusių Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, Rusijos ir Vokietijos okupacijų, Verkių dvaras sunyko. Rūmų meno vertybės buvo išgrobstytos. Po 1960 m., kai rūmai buvo perduoti Mokslų akademijai, pastatai buvo pradėti restauruoti pagal architekto Antano Kunigėlio projektą [2,9, 14,19].
Be oficinų yra išlikę daugiau vertingų Verkių dvaro pastatų. Yra išlikę dvi XVIII a. pabaigoje statytos oranžerijos (Žaliųjų Ežerų g. 51). Netoli įvažiavimo į parką stovi kvadratinio plano dviaukštis paviljonas su kupolu (Žaliųjų Ežerų g. 53; archit. Laurynas Gucevičius). Anksčiau čia buvo dvaro klėtis ir ledainė. Prie kelio į ansamblio centrą stovi sargo namelis (Žaliųjų Ežerų g. 41), pastatytas apie 1840 m. Ant nedidelės aukštumėlės matomos buvusios arklidės – užvažiuojamieji namai (Žaliųjų Ežerų g. 37). Kitoje Žaliųjų ežerų gatvės pusėje tebestovi dabar tarnautojų namu vadinamas buvusios valstiečių vaikų mokyklos pastatas (Žaliųjų Ežerų g. 30), ant senesnių pamatų 1803–1812 m. statytas paštas (Žaliųjų Ežerų g. 22), veikęs iki XX a. pabaigos, karvidės ir kumetyno pastatai. Į rytus nuo dabartinių centrinių rūmų stovi vadinamoji vila (Verkių g. 77). Manoma, kad tai yra XVIII a. antrojoje pusėje architekto Martyno Knakfuso rekonstruoti senieji vyskupų rūmai. Dabar čia įrengti gyvenamieji butai. Netoliese, taip pat Verkių gatvėje, stovėjo du vandens malūnai. Ant šlaito XIX a. antrojoje pusėje pastatytas liaudiško stiliaus malūnas veikė iki 1975 m. Tai buvo vertingas technikos paminklas, tačiau dalį įrengimų nuniokojo gaisras, kitus išnešiojo žmonės. Suremontuotame pastate dabar veikia alaus restoranas „Vandens malūnas“. Išlikęs antrasis (aukštutinis) malūnas – Verkių dvaro vandens kėlimo stotis (Verkių g. 102) irgi yra technikos paminklas [15]. 1887 m. pirmame malūno aukšte įrengta siurblinė, tiekusi vandenį į dvaro rūmus. Yra išlikę vandens rato likučiai ir betoniniai įrengimų pamatai. Verkių viršutiniame parke išlikę šie XIX a. pab. pastatyti pastatai: šešiakampis trijų aukštų Vandens bokštas, tiekiantis vandenį visiems Verkių viršutinio parko pastatams, taip pat katilinė ir ledainė [4, 6, 8, 18].

Verkių apylinkių ir Verkių dvaro sodybos grožis yra įkvėpęs kūrybai ne vieną menininką. Seniausias žinomas Verkių vaizdas – 1786 m. dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus piešinys, vaizduojantis Verkių vandens malūną su užtvanka. Pastatus ir parką piešė daugelis XIX a. dailininkų: Juozapas Ozemblovskis, Marcelinas Januševičius, Vincentas Dmachauskas Albertas Žametas, Vasilijus Sadovnikovas, Kanutas Ruseckas, Napoleonas Orda. Verkių kasdienybė pavaizduota 1888–1900 m. rūmų valdytojo Johano Hiksos, fotografavusio dvarą ir jo gyventojus, albumuose. Fotografavo ir Juozapas Čechavičius. Dailininkų ir fotografų darbuose pavaizduoti Verkiai yra svarbūs kultūros paveldo apsaugos specialistams, architektams, menotyrininkams [2, 5].
Verkių rūmus galima pamatyti amerikiečių režisieriaus Robo Gardnerio televizijos filme (JAV, TV kanalas „History“) „Juodasis maras“. Anglijos karaliaus rūmuose vykę įvykiai buvo 2004 m. nufilmuoti Verkių dvare.

Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia (Kalvarijų g. 327). Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios ansamblis sukurtas XVII a. antroje pusėje – XVIII a. Pirmąją bažnyčią pastatė vyskupas Jurgis Belazaras ir vienuoliai dominikonai. Iki 1700 m. šventovė buvo atstatyta, vėliau kelis kartus keista: prie bažnyčios primūryta zakristija, prie vienuolyno – naujas reflektorius. 1850 m. caro valdžia vienuolyną uždarė ir įrengė jame kleboniją, o bažnyčią atidavė pasauliečiams kunigams. 1928 m. vienuolyno refektorius perstatytas į koplyčią. Sovietmečiu bažnyčia nebuvo uždaryta, bet vienuolynas buvo atimtas. Nuo 1973 m. jame veikė sąjunginio Helmintologijos instituto Vilniaus filialas [2].

Švč. Trejybės arba Trinapolio bažnyčia ir trinitorių vienuolynas (Verkių g. 70). Trinapolio bažnyčią ir vienuolyną 1695 m. įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Tada buvo pastatyti pirmieji mediniai pastatai. Vėlyvojo baroko stiliaus mūrinė bažnyčia iškilo XVIII a. viduryje, o jos bokštai užbaigti tik 1772 m. 1832 m. Trinapolio kompleksą atidavus Lietuvos stačiatikių metropolitui, vienuolyne įkurta metropolito vasaros rezidencija, o bažnyčios vidus pertvarkytas ir pritaikytas cerkvei. Po pirmojo pasaulinio karo bažnyčia buvo grąžinta katalikams. 1918 m. vienuolyne įsteigta našlaičių ir senelių prieglauda, atidaryta lietuvių mokykla. 1926 m. vienuolynas vėl tapo arkivyskupo vasaros rezidencija. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje ir vienuolyne, juos nacionalizavus, įrengta ligoninė, vėliau – turistinė bazė [2].

Verkiuose gyvenamųjų namų nedaug. Verkių regioninio parko pakraštyje stovi mediniai liaudiško stiliaus namai. Kiti būstai Verkiuose – prabangūs individualūs namai ir naujos statybos daugiabučiai. 2007 m. Verkių regioniniame parke, ties Neries vingiu, įkurta prabangių apartamentų gyvenvietė „Verkių slėnis“. Uždaroje, tvora apjuostoje teritorijoje pastatyti devyni vieno, dviejų ir trijų aukštų namai su mansardomis. „Verkių slėnis“ išsiskiria architektūriniais sprendimais, kurie dera prie netoliese esančio Trinapolio vienuolyno ansamblio. Namų išorinei apdailai naudotos sendintos plytos, maumedžio dailylenčių dekoras, keraminių čerpių šlaitiniai stogai. 2008 m. „Verkių slėnio“ projektas už statybų kokybę apdovanotas aukso medaliu [16].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Verkių dvaro sodyba. – Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008. – P. 29-32.
2. Baškytė, Rūta. Verkių apylinkės / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Iliustr. // / Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002. – P. 48-68.
3. Budreika, Eduardas. Verkių rūmai. – Vilnius, 1982. – 62 p.: iliustr. – (Lietuvos TSR kultūros paminklai). – Bibliogr.: p. 62.
4. Butvilaitė, Rasa. Verkių dvaro sodyba Vilniuje : Žaliųjų ežerų g. 49 / Rasa Butvilaitė, Raimondas Paknys. – Iliustr. // Butvilaitė, Rasa, Paknys Raimondas. Lietuvos pilys, dvarai, rūmai. – Vilnius , [2014]. – P. 48-51.
5. Drėma, Vladas. Verkiai. – Iliustr. // Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991. – P. 382-391.
6. Gustaitis, Rolandas. Verkių dvaras. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 203-206.
7. Juškevičius, Adomas. Verkai / Adomas Juškevičius, Jonas Maceika. – Iliustr. // Juškevičius, Adomas, Maceika, Jonas. Vilnius ir jo apylinkės. – 3-iasis (fotogr.) leid. – Vilnius, 1991. – P. 199-202.
8. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 135, 551-560.
9. Pakalnis, Romas. Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės. – Vilnius, 2003. – 56, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 55.
10. Semaškaitė, Ingrida. Verkiai. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Atgimę dvarai. – Vilnius, 2012. – P. 250-256.
11. Tolvaišienė, Nijolė. Verkių dvaras. – Iliustr. // Kultūra. – Kaunas, 2006. – P. 13-14.
12. Varnas, Algirdas. Verkių virsmai: [pokalbis su archeologu Algirdu Varnu apie nepaprastą Verkių istoriją / užrašė] Liudvikas Giedraitis. – Iliustr. – Santr. angl. // Liaudies kultūra. – 1997, Nr. 6, p. 1-6.
13. Venclova, Tomas. Verkių dvaro ansamblis. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, 2001. – P. 197-198.
14. Verkiai. – Iliustr. // Lietuvos dvarai. – Vilnius, 2009. – T. 2, p. 218-223.
15. Verkių dvaro vandens kėlimo stotis. – Iliustr. // Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai. – Kaunas, 2013. – P. 153.
16. Verkių slėnio gyvenvietė. – Iliustr. // City24.lt. – 2007, Nr. 4, 20-21.
17. Vilniaus albumas: iš Jono Kazimiero Vilčinskio leidinių = Вильнюсский альбом : из изданий Йонаса Казимераса Вильчинскиса = A book of Vilnius : from the publications by Jonas Kazimieras Vilčinskis. – Vilnius, 1987. – 1 apl., [12 p., 24 atsk. litografijos]. – Tekstas lygiagr. liet., rus., angl. k. 
18. Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985, p. 352-359.
19. Vitkus, Albertas. Verkiai: istorija ir dabartis = Verkiai: past and today. – Vilnius, 2009. – 87, [1] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. – Bibliogr.: p. 87.
20. Žukovskis, Robertas. Verkių misterija: [pokalbis su archeologu R. Žukovskiu apie 2008-ųjų vasaros kasinėjimų Verkiuose radinius / užrašė] Liudvikas Giedraitis. – Iliustr. – Santr. angl. // Liaudies kultūra. – 2009, Nr. 1, p. 1-3.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus SCB), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Verkių seniūnijoje yra įdomių lankytinų objektų. Apie Verkių dvaro parką rašoma dr. Romo Pakalnio knygoje „Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės“ [10], dr. Alberto Vitkaus knygoje „Verkiai: istorija ir dabartis“ [14], gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [5], dendrologo Laimučio Januškevičiaus knygose „Lietuvos parkai“ [6], „Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus“ [7]. Apie Verkių dvaro, Verkių regioninį parkus galima paskaityti gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [3], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [2]. Leidiniuose „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [13], „Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos“ [11], „Lietuvos saugomos teritorijos“ [12] rašoma apie Verkių regioninį parką, jam priklausančius draustinius. Apie memorialinę lentą zoologui Pranciškui Šivickui, apie paminklą pagonybei informacijos galima rasti leidinyje „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“ [4]. Apie Verkių seniūnijos skulptūras galima paskaityti Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“ [8]. Gido po Vilnių Alberto Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją“ pateikiamas maršrutas po Verkius, Kalvarijas, Trinapolį [8a].

Vietovėje veikia keli muziejai:

Muitinės muziejus (Jeruzalės g. 25) veikia nuo 1994 m. Muziejuje kaupiama ir saugoma istorinė, dokumentinė ir kita medžiaga, susijusi su muitinės istorija. Fonduose sukaupta daugiau kaip 7 tūkst. įvairių eksponatų [9].

Verkių dvaro Mažojoje oranžerijoje (Žaliųjų Ežerų g. 51) veikia Atsinaujinančios energijos ekspozicija [1].

Seniūnijoje yra saugomų teritorijų, gamtos paminklų. Verkių dvaro sodybos parkas yra vienas gražiausių kraštovaizdinio tipo parkų Lietuvoje. Skiriami du Verkių kraštovaizdinio tipo parkai, užimantys 36 ha plotą: žemutis, arba didysis, ir viršutinis. Žemutinis parkas, seniausia Verkių parko dalis, buvo kuriamas nuo XVI a. To meto vyskupo Valerijono Protasevičiaus manierizmo epochos parkas buvo simetriško kvadratinio išplanavimo, su alėjomis, įrengtas itališku būdu. XVII a. Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pertvarkė parką pagal baroko epochai būdingus bruožus: iškasė tvenkinius, upelių kanalus, suprojektavo medžių alėjas, taisyklinguose kvadratuose pasodino gėlynus, daržus ir sodus. XVIII a. žemutinis parkas organiškai įtrauktas į bendrąją žiedinę angliško parko sistemą. Iki mūsų dienų išlikusi vyskupo Konstantino Bžostovskio laikais sukurta žemutinio Verkių parko kompozicinė struktūra: apie rūmus sukurtas barokinio parko branduolys su keturiais taisyklingais keturkampiais (kvateromis). XVIII a. pabaigoje suformuoti viršutinis ir žemutinis, didysis, parkai. Didysis parkas sujungė visus dvaro elementus: Neries slėnį, kalno pilį ir rūmus, apsuptus kanalų, tvenkinių su malūnais ir kriokliais sistemos. Spėjama, kad viršutinį parką projektavo architekto Martyno Knakfuso tėvas, garsus to meto sodininkas, projektavęs parkus didikams Radviloms, Krasinskiams ir Sapiegoms. Parko reprezentacinė teritorija turi ovalųjį parterį su fontanu ir itališkąjį parką, prigludusį nugriautų centrinių rūmų pietinėje pusėje ir suskaidytą į keturias kvarteras. Apie 1840 m. parkas perplanuotas: sumažinta viršutinio parko teritorija, išlygintas centrinis parteris, jame įrengtas fontanas, nutiestas kelias [3, 5, 7, 14]. Dvaro sodybos tvenkiniai, susieti tarpusavyje, jungia viršutinę ir apatinę parko dalis [2]. Verkių dvaro parką visą XIX a. prižiūrėjo ir tvarkė iš Europos kviečiami specialistai. 1958 m. Verkių dvaro parkas paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. [5, 10, 14]. Unikaliam Verkių rūmų ansambliui ir Verkių dvaro parkui išsaugoti 1992 m. įkurtas Verkių kraštovaizdžio ir architektūros draustinis. Draustinis skirtas išsaugoti ir eksponuoti unikalią Lietuvai tipišką Vidurio Europos vidutinių upių slėnių užmiesčio teritorijų gamtos ir kultūros sandūros įvairių epochų raišką, saugant istorinių vietovaizdžių visumą, Neries šlaitų senuosius ąžuolynus, vykdant kultūrinio komplekso išsaugojimo ir atkūrimo, paremto moksliniais tyrimais, apsauginio miškų ūkio veiklą ir pažintinį turizmą. Verkių parko teritorija yra įtraukta į europinį saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000 [10, 13, 14].
Verkių dvaro sodyba ir Verkių parkas yra gausiai lankomi vilniečių ir Vilniaus miesto svečių. Prie aukuro renkasi „Romuvos“ bendruomenė, pagal senovines apeigas tuokiasi poros, laiminami vaikai, švenčiamos kalendorinės šventės. Kiekvienais metais birželio 23 d. Verkių parke švenčiama Rasos šventė. Rugpjūčio mėnesį Verkiuose švenčiama Šikšnosparnių naktis [2].

Verkių dvaro sodybos parkas tiesiogiai įaugęs į gamtinę aplinką. Sunku pasakyti, kur baigiasi parkas, o kur prasideda Verkių miškas. Ir Verkių dvaro sodybos parkas, ir Verkių miškas priklauso Verkių regioniniam parkui. Verkių miškas – vienas didžiausių Verkių regioninio parko miškų. Jame auga spygliuočiai, tamsūs eglynai. Šlapesnėse paežerėse matyti juodalksnių. Rytinėje miško dalyje paplitę pušynai [3].

Verkių regioninis parkas – vienas mažiausių regioninių parkų Lietuvoje, užimantis, vos 2693 ha plotą. Pietinė Verkių regioninio parko dalis skirta kultūros paveldo vertybėms pažinti ir išsaugoti, šiaurinė – gamtinėms. Parke yra du kultūriniai draustiniai – Verkių kraštovaizdžio ir architektūros draustinis ir Vilniaus Kalvarijų memorialinis draustinis. Įkurti gamtiniai draustiniai: Turniškės kraštovaizdžio draustinis, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis, Ežerėlių geomorfologinis draustinis, Kryžiokų geomorfologinis draustinis, Riešės hidrografinis griaustinis. Su parko vertybėmis galima susipažinti keliaujant pėsčiomis, dviračiu ar automobiliu. Įrengtas pažintinis Ežerėlių ir Žaliųjų ežerų dviračių maršrutas, Kalvarijų pažintinis takas, atkartojantis Kryžiaus kelią [10, 12, 13]. Verkių architektūriniame ansamblyje įrengtas pažintinis paukščių takas, supažindinantis lankytojus su pagrindiniais dirbtinių lizdaviečių bei lesyklų paukščiams tipais, su lesyklų įrengimų ir priežiūros ypatumais [14].

Seniūnijoje yra ir meno objektų.

Skulptoriaus Vlado Vildžiūno iniciatyva Lobio gatvėje įkurtas Jeruzalės skulptūrų sodas [8].

Skulptorius Lionginas Virbickas sukūrė prie Santariškių klinikų (Santariškių g. 2) skulptūrų parką – granito, ąžuolo ir metalo skulptūrų kompoziciją, vadinamą „Riedulių parku“ (2000–2002 m.), taip pat penkių skulptūrų „LV pievelę“ prie šios ligoninės [8].

Nuo 2000 m. klinikų teritorijoje (Santariškių g. 2) veikia pastovi lauko granitinių skulptūrų ekspozicija (skulpt. Jonas Šimonėlis) [8].

Nuo 2008 m. Balsių mikrorajono bendruomenė kartu su skulptoriais kuria mitologinį skulptūrų parką [8].

2007 m. prie „Siemens“ arenos (Ozo g. 4) pastatyta skulptūra Lietuvos krepšiniui (skulpt. Tadas Gutauskas) [8].

Paminklais Verkių seniūnijoje įamžinti šie žymūs žmonės:

Jonas Basanavičius – lietuvių tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, mokslininkas, gydytojas (∆ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos parke, Santariškių g. 2).
Vincas Kudirka – visuomenės veikėjas, rašytojas (∆ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos parke, Santariškių g. 2).
Norbertas Vėlius – tautosakininkas, folkloristas, mitologas (∆ prie Balsių pagrindinės mokyklos, Bubilo g. 8).
Vytautas Didysis – Lietuvos Didysis kunigaikštis (∆ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos parke, Santariškių g. 2).

1990 m. ant Mokslininkų rūmų pastato (Žaliųjų Ežerų g. 49) atidengta memorialinė lenta akademikui, zoologui Pranciškui Baltrui Šivickiui [4].

Lizdeikos šventyklos vietoje architekto Sigito Lasavicko iniciatyva pastatytas paminklas pagonybei – simbolinis aukuras, žymintis pirmykštės bendruomenės, pagoniškos kultvietės laikotarpį [2, 4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Atsinaujinančios energijos ekspozicija [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2016-09-28]. Prieiga per internetą: <http://www.pradeknuosaves.lt/aee/>.
2. Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008, p. 25-34.
3. Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Vilnius, 2002. – P. 42-60.
4. Gustaitis, Rolandas. Verkių dvaras. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 203-206.
5. Isokas, Gediminas. Verkių parkas. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 389-397.
6. Januškevičius, Laimutis. Verkių dvaro parkas. – Iliustr. // Januškevičius, Laimutis. Lietuvos parkai. – Kaunas, 2004. – P. 402-405.
7. Januškevičius, Laimutis. Verkių dvaro parkas. – Iliustr. // Januškevičius, Laimutis. Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus. – Kaunas, 2010. – P. 292-295.
8. Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. – Vilnius, 2014, p. 365, 368-370.
8a. Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją. – [Vilnius], [2018], p. 156-195.
9. Muitinės muziejus. Lietuvos respublikos muitinė [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-09-28]. Prieiga per internetą: <http://www.cust.lt/web/guest/apiemus/muziejus>.
10. Pakalnis, Romas. Verkiai: praeitis, dabartis, svajonės. – Vilnius, 2003. – 56, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 55.
11. Verkių regioninis parkas. – Iliustr., žml. // Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. – Kaunas, 2004. – Kn. 1, p. 376-377.
12. Verkių regioninis parkas. – Iliustr., žml. // Lietuvos saugomos teritorijos. – Kaunas, 2006. – P. 252-255.
13. Verkių regioninis parkas. – Iliustr. // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 9-11.
14. Vitkus, Albertas. Verkiai: istorija ir dabartis = Verkiai: past and today. – Vilnius, 2009. – 87, [1] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl. – Bibliogr.: p. 87.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus SCB), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Vietovė minima grožinėje literatūroje. Knygose „Vilniaus legendos“ [4], „Legendy Wileńskie“ [11] spausdinama legenda „Lizdeika“. Šios legendos atpasakojimas išspausdintas knygoje „Legendos pasakoja: Lietuvos geografiniai objektai“ [3]. Verkiai aprašyti ir amžininkų prisiminimuose. Liudvika Byševska (Ludwika Byszewska), žinoma XVIII amžiaus Lenkijos karaliaus rūmų dama, knygoje „1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis“ mini Verkių rūmus, kuriuose jai teko lankytis [1]. Baroko epochos poetas Danielius Naborovskis (Naborowski) (1573–1640) parašė eilėraštį „In Werki solatium“ („Verkių paguodai“) [7]. Verkiams skirtų eilėraščių yra sukūrę ir poetai Teofilis Tilvytis [9], Vytautas Skripka [8], Vytautas Mačiuika [5], Česlovas Milošas [6], Judita Vaičiūnaitė [10], Zita Čepulytė [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Byševska, Liudvika. 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis = Żurnal podróży do Wilna z roku 1786. – Vilnius, 2008. – 163, [1] p.: iliustr., žml. – Gretut. tekstas liet., lenk. – Bibliogr. išnašose.
2. Čepulytė, Zita. Verkių dvare vaizduotė žvalgės: [eilėraštis] // Čepulytė, Zita. Ulbėki širdyse, atminties paukšte. – Vilnius, 2009. – P. 170.
3. Legendos. Vilniaus apskritis. Vilnius. Verkiai // Legendos pasakoja: Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, 2008. – P. 144.
4. Lizdeika: [legenda apie Verkių atsiradimą]. – Iliustr. // Vilniaus legendos. – Vilnius, 1998. – P. 33-37.
5. Mačiuika, Vytautas. Verkiai: [eilėraščiai] // Poezijos pavasaris. – [1988]. – P. 316-317.
6. Miłosz, Czeslaw. Verkiai: [eilėraštis] / vertė Vyturys Jarutis // Šiaurės Atėnai. – 2001, lapkr. 10, p. 2.
7. Naborovskis, Danielius. Verkių paguoda: [eilėraštis] // Vilniaus pasveikinimas = Gratulatio Vilnae: XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinys. – Vilnius, 2001. – P. 287.
8. Skripka, Vytautas. Žiūrėjimas į Vilnių nuo Verkių kalvos: [eilėraštis] // Skripka, Vytautas. Pervaža. – Vilnius, 1985. – P. 27-28.
9. Tilvytis, Teofilis. Verkiai: [eilėraštis] // Tilvytis, Teofilis. Laukai laukeliai. – Vilnius, 1974. – P. 186.
10. Vaičiūnaitė, Judita. Verkiai: [eilėraštis] // Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis: eilėraščiai. – Vilnius, 1990. – P. 55.
11. Lizdejko: [legendą apie Verkių atsiradimą] // Legendy Wileńskie. – Vilnius, 1998. – P. 30-33.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus SCB), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Verkių seniūnijoje veikia Jeruzalės biblioteka (Jeruzalės g. 27) [1].  Biblioteka įkurta 1953 metais. 
 
Bibliotekos kraštotyros fonde yra apie 20 leidinių. Yra periodikos straipsnių segtuvas „Senasis Jeruzalės mikrorajonas“.

Literatūra ir šaltiniai

1. Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka: [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2009-09-28]. Prieiga per internetą: <http://www.vcb.lt/bibliotekos/>.
 
Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus SCB), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016