Jeruzalė – Vilniaus miesto dalis į šiaurę nuo miesto centro, esanti dešiniajame Neries krante, Verkių regioninio parko pietinėje dalyje. Šiaurėje vietovė ribojasi su Santariškėmis, rytuose – su Verkiais, pietuose – su Baltupiais, vakaruose – su Visoriais. Jai priklauso Jeruzalės, Bajorų, Mokslininkų gatvės, Molėtų plento, Geležinio Vilko, Baltupio gatvių atkarpos, kitos gatvės .

Jeruzalės plotas – 3 km2. Čia gyvena apie 15 tūkst. gyventojų.

Šiuo metu Jeruzalėje veikia Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seninarija, Vilniaus Jeruzalės mokykla, Respublikinis energetikų mokymo, Jeruzalės darbo rinkos, Muitinės mokymo centrai, Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras [8].

Kaip pažymi kalbininkas Jonas Jurkštas, vietovardis Jeruzalė yra svetimybė, atėjusi per bažnyčią. Priemiestis taip pramintas XVII a. antrojoje pusėje dėl tada įrengto ir minių maldininkų gausiai lankomo Kryžiaus kelio [6, 9].

Apie Jeruzalės mikrorajoną nėra parašyta atskiros monografijos. Visuose leidiniuose Jeruzalės istorija siejama su Vilniaus Kalvarijų kūrimo istorija. 1932 m. kunigas, Vilniaus krašto lietuvių veikėjas Vincentas Taškūnas parengė leidinį „Vilniaus Kalvarijos, arba Kryžiaus keliai“. 1940 m. išėjo antrasis šios knygos leidimas [17]. 1961 m. išleista istoriko, profesoriaus Stasio Biziulevičiaus knygelė „Vilniaus Kalvarijos“, parašyta sovietinės ideologijos požiūriu. 2004 m. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija išleido leidinį „Vilniaus Verkių Kalvarijos“ [25]. Knygą parengė monsinjoras, Verkių parapijos klebonas Kęstutis Latoža, Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direktorė Vida Laurukėnienė, aplinkosaugininkė Jurgita Mačiūnaitė, dr. Alfonsas Motuzas. Leidinyje pasakojama Vilniaus Kalvarijų įkūrimo, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios ir Trinapolio ansamblio istorija. Aptariama Kryžiaus kelio koplytėlių architektūra, savitumai, Kryžiaus kelio papročiai, senosios apeiginės tradicijos, giesmės, muzika. Knygoje pasakojami amžininkų atsiminimai apie Kalvarijas. Leidinyje pateikta Vilniaus Kalvarijų stočių eksplikacija, Verkių regioninio parko schema.

Vilniaus Kalvarijos = Kalwaria Wileńska = Calvary of Vilnius. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

2002 m. išleistas vertingas monsinjoro Kęstučio Latožos parengtas albumas „Vilniaus Kalvarijos“ [23]. Leidinyje yra dailėtyrininkės Rūtos Janonienės įžanginis straipsnis, koplytėlių aprašymai lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis. Albume pateikiama įspūdingų Vilniaus Kalvarijų istorinių vaizdų iš Kultūros paveldo mokslinio centro, iš archyvų (Lietuvos centrinio valstybės, Lietuvos valstybės istorijos, Lietuvių literatūros ir meno), iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos. Taip pat pateikiama fotomenininko Klaudijaus Driskiaus nuotraukų iš dabartinio gyvenimo. Muzikologijos mokslų dr. Alfonso Motuzo knygoje „Lietuvos Kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika“ pasakojama Vilniaus Kalvarijų kūrimo istorija, yra Kryžiaus kelio planas, maršrutų, apeigų aprašymai [18]. Lenkų kalba apie Kalvarijas galima paskaityti Eduardo Kirstuko knygoje „Kalwaria Wileńska“ [27] ir leidinyje „Werkowska Kalwaria Wileńska“  (Vilnius, 2007).

Apie Kalvarijas ir Trinapolį rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [10], kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ (T. 1, Vilnius, 1989), leidinyje „Nukentėję paminklai“ [2], istoriko Adomo Juškaičio (Juškevičiaus) ir muziejininko, profesionalaus gido Juozo Maceikos parengtoje knygoje „Vilnius ir jo apylinkės“ (Vilnius, 1991), žurnalisto Vinco Uždavinio knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ (Vilnius, 1958), muziejininkų Juozo Maceikos ir Prano Gudyno leidinyje „Vadovas po Vilnių“ (Vilnius, 1960), rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ (Vilnius, 1986), literatūrologo, publicisto Tomo Venclovos leidinyje „Vilnius: vadovas po miestą“ (Vilnius, 2001). Lietuvos etnografo, istoriko, geografo Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai“ (Vilnius, 2013), geografo Česlovo Kudabos knygoje „Nerimi“ (Vilnius, 1985), gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [5], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1]. Jeruzalės vietovardžio kilmė aptarta kalbininko Jono Jurkšto knygoje „Vilniaus vietovardžiai“ [9], rašė apie jį ir Vilniaus miesto tyrėjas Antanas Rimvydas Čaplinskas [6].

Jeruzalės urbanistiką, kraštovaizdžio architektūrą, Kalvarijų išsaugojimo problemas aptaria aplinkosaugininkė Rima Baradokaitė-Greimienė leidinyje „Kraštovaizdžio architektūra“ [3]. Apie Šv. Kryžiaus Atradimo ir apie Švč. Trejybės bažnyčių istoriją ir architektūrą pasakojama kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“ [12], leidiniuose „Vilniaus architektūra“ [23], „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“ [13], „Vilnius. Baroko miestas“ [26], „Barokas Lietuvoje“ [4], Vilniaus Senamiesčio gidės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus parengtoje knygoje „Vilniaus šventovės“ [21], inžinieriaus Vytauto Šiaudinio knygoje „Vilniaus maldos namai“ [16]. Švč. Trejybės bažnyčia minima Roberto Gedvydo Skrinsko „Piligrimo vadove“ (Kaunas, 1999). Kalvarijų, Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno istorija vaizdingai aprašyta Lietuvos politinio veikėjo, disidento Viktoro Petkaus knygoje „Dominikonai Lietuvos kultūroje“ [15]. Knygos skyriuje apie Verkių Kalvarijos kompleksą yra pateiktas didelis panaudotų šaltinių sąrašas. Šioje knygoje minimos ir bažnyčios parapinės kapinės. Apie šias kapines, esančias prie Kalvarijų bažnyčios, rašoma ir istorikės Vidos Girininkienės knygoje „Vilniaus kapinės“ (Vilnius, 2004).

2004 m. išleistas socialinių mokslų daktarės Zitos Nauckūnaitės parengtas leidinys „Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija“ [24]. Knygoje pasakojama Vilniaus kunigų seminarijos įkūrimo ir atkūrimo istorija, pateikiama chronologija. Apie seminarijos architektūrą galima paskaityti leidinyje „Vilnius. 1900 – 2012: naujosios architektūros gidas“ (Vilnius, 2011). Apie Jeruzalėje tekantį Cedrono upelį rašoma archeologo Vykinto Vaitkevičiaus leidinyje „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ (Vilnius, 2006). Leidiniuose „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [20] ir „Aplinkos apsauga Vilniuje: dabartis ir perspektyvos“ (Vilnius, 2004) aprašytas Vilniaus Kalvarijų memorialinis draustinis. Jeruzalės skulptūrų sodas aptariamas menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtoje knygoje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“ (Vilnius, 2014).

Werkowska Kalwaria Wileńska. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Nuo XVII a vietovė priklausė Verkių dvarui, kurį valdė Vilniaus vyskupija. Jeruzalės fundatoriai ir globėjai buvo Vilniaus vyskupai, miškingose Verkių valdose turėję vasaros rezidenciją. Rusijos kariuomenės daliniai 1655 m. rugpjūčio 8 d. įžengė į Vilnių ir pirmąsyk valstybės istorijoje užėmė Lietuvos sostinę. 1661 m. Vilniaus vyskupu įšventintas Jurgis Bialozoras sumanė įsteigti Vilniaus Kalvarijas – kaip padėką Dievui už krašto išvadavimą nuo maskvėnų. Vyskupas iš Verkių dvaro teritorijos išskyrė 7 valakus žemės. 1662–1669 m. buvo pastatyta Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia ir 35 medinės Kryžiaus kelio koplytėlės – Kristaus keliui Jeruzalėje pakartoti. Miškingi kalneliai pervadinti „Golgotos“, „Marijos“, „Sijono“ ir „Alyvų kalno“ vardais, Baltupio upelis, priminęs per Izraelio Jeruzalę tekantį Cedroną, idealiai tiko Kalvarijoms įkurti. Atkurta visa Kristaus Sugavimo istorija ir Kančios kelias, atkartota Jėzaus laikų Izraelio Jeruzalės topografija, orientacija pasaulio šalių atžvilgiu. Kalvarijos buvo lankomos nuo 1664 m. 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines, Kalvarijos iškilmingai pašventintos. XVIII a. viduryje atnaujintas ir patikslintas Kryžiaus kelio planas, vietoj sudegusių sumūrytos naujos barokinės koplyčios. XIX a. pabaigoje dailininkas Juozapas Balzukevičius nutapė naujus koplyčių paveikslus. Kryžiaus kelio ilgis – 7 km. Jį sudarė Didžiosios Kalvarijos su 35 stotimis (stacijomis): 19 mūrinių koplytėlių, 7 mediniais ir 1 mūriniais vartais, mediniu tilteliu per Cedrono (Baltupio) upelį ir ant jo stovinčia koplytėle bei Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia. Daugelio mėgstama trumpesnė (apie 2 km) kelio atkarpa, vadinama Mažosiomis Kalvarijomis. XVIII a. sukurtų Kančios kelio stočių ansamblis išliko nepakitęs iki XX a. antrosios pusės [14, 17]. 1962 m. sovietų valdžios įsakymu beveik visos Kalvarijų koplyčios (išskyrus 4, stovinčias arčiausiai bažnyčios) buvo susprogdintos, o 1963 m. – galutinai sugriautos. Tačiau Kalvarijų lankymo tradicijos nutraukti nepavyko, nebuvo pamiršta ir piligrimų kelio trasa, nes buvusių koplyčių vietą žmonės žymėdavo iš akmenų, sudėliodami iš jų kryžius ar ant jų pamatų nuolat sodindami gėles, o piligrimų grupelės ir pavieniai lankytojai pramindavo takelius tarp jų. Sovietų valdžia kai kurias buvusias koplyčių vietas užstatė pastatais. Tuomet žmonės melsdavosi šalia pastatų. 1990–2002 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, koplyčios atstatytos [2, 3, 23]. Vilniaus Kalvarijos – architektūrinis-urbanistinis ansamblis, neturintis lygių Europoje. Iš panašaus tipo Europos ansamblių jos išsiskiria subtilia kompozicija, derinančia vaizdingą „maldų sodo“ gamtą su neįmantria, bet išraiškinga architektūra. Unikalus šio ansamblio bruožas – itin glaudus ryšys su Vilniaus miestu ir jo architektūrine bei dvasine erdve. Kasmet per Sekmines Kalvarijos tampa maldininkų susibūrimo vieta. Maldininkų būrį veda ir šv. Mišias aukoja Vilniaus arkivyskupas.

Kryžiaus kelio kulminacija yra simbolinis Golgotos kalnas, ant kurio stovi baroko stiliaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia (Kalvarijų g. 327). Pirmoji bažnyčia, pastatyta 1662–1669 m., kaip ir Kryžiaus kelio koplyčios, buvo medinė. Šalia buvo įkurtas medinis dominikonų vienuolynas. Netrukus po Kalvarijų pašventinimo, visas medinis ansamblis sudegė. Manoma, kad 1675–1701 m. pastatytas naujas mūrinis vienuolynas, per penkerius metus atstatyta bažnyčia ir prie jos įkurta Verkių parapija. Bažnyčios pagrindinis fundatorius buvo Oršos iždininkas Mykolas Piotrovskis. Į bažnyčią nuo kalno papėdės kyla 60 pakopų akmeniniai laiptai. Vienuolyno pastatas yra vakarinėje ansamblio dalyje, nedidele patalpa sujungtas su bažnyčia. Dominikonai turėjo didelę biblioteką. 1812 m. bažnyčią ir vienuolyną nusiaubė gaisras, sudegė vienuolyno biblioteka ir archyvas, dingo ir bažnyčios statybos dokumentai, todėl architektų pavardės liko nežinomos. 1814–1818 m. bažnyčia ir vienuolyno pastatai atstatyti. 1820 m. netoli vienuolyno pastatyta mūrinė smuklė. 1850 m. carinė valdžia vienuolyną uždarė, bažnyčia tapo parapine. Apie 1922 m. šalia klebonijos, vienuolyno pastate, buvo įsikūręs Angelų seserų kongregacijos noviciatas, buvusiame refektoriuje įrengta koplyčia. Sovietmečiu Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia liko veikianti, bet vienuolyno pastatuose įrengti butai, veikė Helmintologijos centro Vilniaus filialas. Grąžinus pastatus bažnyčiai, iki 1995 m. vasaros vienuolyne buvo įsikūrusi Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės bendruomenė. Dabar restauruotame vienuolyne yra klebonija, parapijos salės. Prie bažnyčios veikia tarptautinė katalikiška organizacija „Caritas“ [15, 16, 21].
Jeruzalėje, šalia Kalvarijų bažnyčios, yra kapinės. Manoma, kad jos įsteigtos XVII a. antroje pusėje kartu su bažnyčia. Tai bene vienintelės Vilniaus mieste išlikusios kapinės, esančios bažnyčios šventoriuje. XVIII a. viduryje jos prasiplėtė, pasistūmėjo kiek toliau nuo šventoriaus, į bažnytinės kalvos šlaitą, vėliau užėmė ir priešingos kalvos dalį. Anuomet šios kapinės buvo toli nuo miesto, todėl jų nepalietė nurodymai nebelaidoti bažnyčių šventorių kapinėse. Čia laidojama net dabar. Šiose kapinėse yra išlikusių XIX a. antkapinių paminklų, taip pat kunigo Dominyko Jono Grigaičio iniciatyva pastatytas paminklas visiems čia palaidotiems dominikonų dvasininkams [15].

XVII–XVIII a. sandūroje Kalvarijų teritorijoje, ant Neries kranto, Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio iniciatyva iškilo dar vienas sakralinių statinių ansamblis, vadinamas Trinapoliu – trinitorių vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia (Verkių g. 70), veikusi kaip Verkių dominikonų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios filija. 1695–1709 m. Trinapolyje pastatyta medinė bažnyčia ir vienuolynas. 1710 m. ansamblio pastatai sudegė. 1712 m. vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis skyrė lėšų pastatams atstatyti. 1715–1721 m. vyko mūrinės bažnyčios statybos darbai. 1722 m. bažnyčia buvo pavadinta Švč. Trejybės vardu, nes Švč. Trejybės garbinimas yra svarbiausias trinitorių reguloje. 1752 m. pradėtas mūryti naujas vienuolynas. 1750–1760 m. bažnyčia perstatyta vėlyvojo baroko stiliumi. Trinitorių vienuoliai Trinapolyje gyveno iki 1831 m. sukilimo. Jį numalšinus, bažnyčia ir vienuolynas uždaryti, juose įkurtos kareivinės ir ligoninė. Visa bažnytinė įranga atiteko Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai, o pastatai ir žemė atiduoti valstybės iždui. 1846 m. stačiatikių bažnyčios archijerėjus Josifas Semaška, nemažai prisidėjęs prie stačiatikybės platinimo Lietuvoje, įrengė čia savo vasaros rezidenciją. 1849 m. bažnyčia rekonstruota į Šv. Juozapo cerkvę. Po Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia grąžinta katalikams. Gavusi specialų valdžios leidimą, Vilniaus vyskupija išsirūpino sau Trinapolio nuosavybės teises, atstatė stačiatikių perstatytą šventovę. 1918 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis Trinapolyje atidarė lietuvių našlaičių ir senelių prieglaudą, pradinę mokyklą. 1926 m. vienuolyno patalpose įkurta vyskupų vasaros rezidencija. 1927 m. Trinapolyje atidarytas Švč. Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolynas. 1948 m. tarybinė valdžia bažnyčią uždarė. Vienuolyno patalpose buvo ligoninė, nuo 1959 m. – turizmo bazė. Nuo 1992 m., kai ansamblis grąžintas Vilniaus arkivyskupijos kurijai, atgimsta ir Trinapolio, kaip religinio centro, reikšmė. 1997 m. bažnyčia konsekruota, o restauruotuose vienuolyno pastatuose įsikūrė Kristaus Karaliaus kongregacijos seserų noviciatas, atidaryti seserų prižiūrimi pirmieji Vilniuje rekolekcijų namai. Pamaldos vyksta nedidelėje, bet jaukioje vienuolyno koplyčioje, rekolekcijų metu – bažnyčioje. Puikiai sutvarkytose celėse gali apsistoti maldininkai [16, 21].

Jeruzalės teritorijoje yra iki šių dienų išlikęs klasicistinis buvęs Verkių dvaro sodybos administracinis pastatas (Jeruzalės g. 45), statytas XVIII a. pabaigoje. Pastatas naudotas kaip smuklė ir viešbutis Kalvarijų maldininkams ir pakeleiviams. Šio viešbučio adresas buvo įtrauktas į XIX a. pradžios Europos turizmo katalogą. 1840–1886 m. čia buvo Verkių dvaro valdybos raštinė. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas priklausė Žemės ūkio ministerijai. Nuo 1996 m. jame įsikūręs Lietuvos statybų projektavimo institutas. 

Urbanistiniu požiūriu – Jeruzalė iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vilniaus priemiestis, priklausė Verkių dvarui. Jeruzalės priemiestis, pagal XVIII a. dokumentus turėjęs 52 posesijas, buvo suformuotas XVIII a. viduryje kartu su Kalvarijomis. Jo magistralė – Kalvarijų gatvė buvo apstatyta nedideliais liaudiško stiliaus mediniais namais. Vietovėje buvo plėtojami miško ir medžioklės verslai, žvejų ūkis, vandens malūnai, priklausę Verkių dvarui. Jeruzalės bažnyčios ir vienuolynai buvo apsupti parkų ir sodų, augančių terasomis. Neapgyvendintame kraštovaizdyje buvo įkomponuotos Kalvarijos. Kalvarijų plano struktūra rodo to meto urbanistinę mintį, kuri yra mažiausiai pakitusi iki mūsų dienų. Aplinkui augo miškai. Jeruzalės teritorija buvo tvarkoma ir puoselėjama iki 1960 m. Sovietmečiu Jeruzalėje buvo apie 20 medinių gyvenamųjų namų. Sunaikinus Kryžiaus kelią, kai kurių koplyčių vietoje pastatyti vaikų darželio pastatai, katilinė, valgykla, biblioteka, klubas. Kryžiaus kelio pradžioje pristatyta sūpuoklių, sienučių vaikams žaisti, įrengta vasaros pionierių stovykla su pavėsinėmis. Pastatų statybos sunaikino dalį Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios kapinių. Neapgyvendintose miško laukymėse įkurti kolektyviniai sodai. Kunigų seminarijos vietoje buvo du maži tvenkiniai. Greta Kalvarijų gatvės buvę kolektyvinių sodų masyvai virto individualių namų kvartalais. 1990–1997 m. Jeruzalėje pastatyti pirmieji raudonų plytų daugiabučiai. Išskirtinis Jeruzalės senųjų daugiabučių statybos bruožas – didelio ploto butai. Naujos statybos daugiabučiai mikrorajone yra penkių aukštų, su mansardomis, tad neturi liftų. Beveik visuose naujos statybos daugiabučiuose yra autonominis dujinis šildymas.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija, 1993-2003. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Jeruzalėje veikia viena seniausių Lietuvos aukštųjų mokyklų (antroji po Vilniaus universiteto) – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija (Kalvarijų g. 325). Vilniaus kunigų seminarija įkurta 1582 m. Steigimo aktą pasirašė tuometinis Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila, o patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Seminarija buvo įsikūrusi šalia vyskupų rūmų, Universiteto g. 6, vėliau dar keliose Vilniaus senamiesčio vietose. Seminarija išgyveno daug istorinių permainų ir sukrėtimų, su pertraukomis veikė 1582–1661, 1722–1918, 1920–1942, 1943–1945 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. Vilniaus arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio rūpesčiu seminarija atkurta. 1998 m. sklype prie Kalvarijų ir Ateities gatvių sankirtos, šalia Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno, baigtas statyti naujas, specialiai pritaikytas Vilniaus kunigų seminarijos pastatas (archit. Marius Šaliamoras, Juras Balkevičius). Seminarija pavadinta šv. Juozapo vardu, įgijo nevalstybinės aukštosios mokyklos statusą ir dabar rengia kunigus trims Lietuvos vyskupijoms: Panevėžio, Kaišiadorių ir Vilniaus. Seminarijos koplyčią projektavo ir įrengė Milano arkivyskupijos Sakralaus meno ir liturgijos komisija [16, 24].

Jeruzalėje yra įdomių lankytinų objektų. Vietovės gamta labai vaizdinga. Jeruzalė įsikūrusi Verkių regioninio parko pietinėje dalyje. Kryžiaus kelias, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, Trinapolio vienuolyno ansamblis sudaro Vilniaus Kalvarijų memorialinį draustinį. Kalvarijų Kryžiaus kelias įrengtas miškingame ir kalvotame kraštovaizdyje. Teritorija nuo Trinapolio bažnyčios iki Verkių – Neries pakrantės atkarpa, apimanti šlaitais besileidžiančius, vietomis išretėjusius želdinius, atviro kraštovaizdžio su pavieniais medžiais fragmentus. Šimtamečių pušų ir ąžuolų paunksmėje čiurlena Baltupio upelis – dešinysis Neries intakas, įtekantis į Nerį 171-ajame km nuo žiočių. Tai vienas mažesnių Verkių regioninio parko upelių – jo ilgis tik 4 km. Vilniaus Verkių Kalvarijų teritorijoje upelis vadinamas Cedronu. Šis vardas suteikia savitą religinę misiją. Nuo seno manoma, kad Cedrono upelis turi gydomųjų galių. Kadaise ant Cedrono upelio kranto stovėjo medinė Kristaus skulptūra. Pro ją maldininkai eidavo keliais, toliau brisdavo per upelį ir gerdavo jo vandenį. Ir dabar per Sekmines pamaldų metu stengiamasi perbristi upelį ar bent jame nusiprausti. Netoli Kryžiaus kelio XIII stoties teka stebuklingas šaltinis, Verkių regioniniame parke vienas didžiausių ir įdomiausių. Dėl versmių dugnas įgauna dubenio formą, o jo vanduo tarsi verda keliose vietose viename duburyje. Švarų šaltinio vandenį nuo seno geria vilniečiai ir atvykstantys maldininkai. Vietovėje veikia Trinapolio vandenvietė [1, 20].

Jeruzalėje veikia Muitinės muziejus (Jeruzalės g. 25). Muziejuje kaupiama ir saugoma istorinė, dokumentinė ir kita medžiaga, susijusi su muitinės istorija.

2001 m. Jeruzalėje gyvenusio skulptoriaus Vlado Vildžiūno iniciatyva įkurtas Vilniaus Jeruzalės meno centras (Lobio g. 13), kuriame eksponuojama šiuolaikinio lietuvių meno kolekcija, rengiamos personalinės ir retrospektyvinės parodos [7].

2003 m. įkurta Jeruzalės galerija (Ateities g. 1F). Galerijos autorių ratą sudaro įvairių kartų menininkai, čia eksponuojami tradicinių dailės žanrų kūriniai: tapyba, grafika, mažųjų formų skulptūra, šiuolaikinėmis technikomis sukurti darbai [11].

Įdomus yra Reginos Violetos Šimulynienės namas-galerija, kuriame eksponuojama apie 300 skulptoriaus Šarūno Šimulyno (1939–1999) meno kūrinių [18].

Šalia meno centro (Lobio g. 6A), yra Vlado Vildžiūno sovietmečiu įkurtas Jeruzalės skulptūrų sodas. Sode sukaupta daugiau kaip 50 kūrinių iš granito, geležies, nerūdijančio plieno ir kitų medžiagų. Skulptūras sukūrę menininkai – žymūs Lietuvos skulptoriai, nacionalinių premijų laureatai: vadinamojo „tyliojo modernizmo“ atstovai Vladas Vildžiūnas, Teodoras Kazimieras Valaitis, Vladas Urbanavičius, Mindaugas Navakas, Petras Mazūras, Ksenija Jaroševaitė; jaunesnės kartos skulptoriai, nuo tradicinės skulptūros krypę prie instaliacijų objektų, Gediminas Akstinas, Artūras Raila, Algis Lankelis.

Jeruzalėje yra gyvenę daug žymių žmonių: kultūros veikėjas, pedagogas Antanas Krutulys, teatro režisierius Borisas Dauguvietis, skulptoriai Vladas Vildžiūnas, Kunotas Vildžiūnas, Stanislovas Kuzma, dailininkai grafikai Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Daina Steponavičiūtė, dokumentinio kino režisierius ir operatorius Domantas Vildžiūnas, rašytoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, režisierius Jonas Jurašas, architektas Albertas Dvareckas, Lietuvos saugumo pulkininkas, diplomatas Vytautas Pociūnas, filologė, žurnalistė Liudvika Pociūnienė ir kt. Čia vasarodavo archeologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė. Jeruzalėje dirbtuves turėjo skulptoriai Gediminas Karalius, Ksenija Jaroševaitė, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Algis Lankelis, Petras Mazūras, keramikė Kristina Karkaitė-Mazūrienė ir kt.

Vietovė minima grožiniuose kūriniuose. Atsiminimus apie Jeruzalėje gyvenusią menininkų Vildžiūnų šeimą galima paskaityti rašytojos Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės knygoje „Egziliantės užrašai” (Vilnius, 2008). Prisiminimais apie Jeruzalę dalijasi ir Liudvika Pociūnienė. Jie buvo spausdinti „Lietuvos žiniose“. Leidinyje „Verkių kaimų senbuviai“ pateikiami Jeruzalės kaime gyvenusių žmonių prisiminimai apie vietovę [19].
Jeruzalei, Kalvarijoms eilėraščių yra sukūrę poetai Aidas Marčėnas (rink. „Dievų taupyklė“), Eugenijus Ališanka (rink. „Iš Vilniaus į Vilnių“), Vladas Braziūnas (rink. „Voro stulpas“), Alfredas Franckaitis (Santara, Nr. 40), rašytoja Birutė Baltrušaitytė (rink. „Poezijos pavasaris, 1995“), vertėjas, žurnalistas Audrius Musteikis (rink. „Kartieji migdolai“), pedagogas Jonas Sokolovas (rink. „Kultūrų sąveika“).

Jeruzalėje veikia Jeruzalės biblioteka (Jeruzalės g. 27). Biblioteka įkurta 1953 m. Jos kraštotyros fonde yra apie 20 leidinių. Saugomas ir nuolat papildomas periodikos straipsnių segtuvas „Senasis Jeruzalės mikrorajonas“.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Baltupis (Kedronas), Vilniaus Kalvarijos. – Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008. – P. 34-37.
2. Banionis, Juozas. Vilniaus Kalvarijos. – Iliustr. – Bibliogr.: 9 pavad. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 209-211.
3. Baradokaitė-Greimienė, Rima. Verkių Kalvarijų išsaugojimo ir atstatymo problemos. – Iliustr. – Bibliogr.: 9 pavad. – Santr., angl. // Kraštovaizdžio architektūra: moksliniai straipsniai, konferencijos pranešimai. – Vilnius, 2004. – P. 67-72.
4. Barokas Lietuvoje. – Vilnius, 1996, p. 122-124, 146.
5. Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina / Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. – Vilnius, 2002, p. 61-68.
6. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vietovardžiai slepia istorijos puslapius: [pasakojo Vilniaus etninės kultūros centro vyr. specialistas Antanas Rimvydas Čaplinskas / parengė] Viktorija Vitkauskaitė // Lietuvos rytas. – 2007, spal. 20, priedas „Sostinė“, p. 1, 3.
7. Jablonskienė, Audronė. Vildžiūnų lobio sala Jeruzalėje turės ateitį: [apie Jeruzalės (Vilnius) meno centrą; su skulptoriaus Vlado Vildžiūno ir jo žmonos Marijos Vildžiūnienės komentarais] // Respublika. – 2001, gruod. 8, p. 19.
8. Jeruzalė. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Visuotinė lietuvių encikopedija. – Vilnius, 2005. – T.8, p. 645-646.
9. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius,1985, p. 26, 27.
10. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 159, 163-166.
11. Kondrusevičienė, Rasa. Meno oazė Jeruzalės mikrorajone. – Iliustr. // Verslo, kultūros ir pramogų renginiai. – 2004, Nr. 2, p. 26-27.
12. Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – T.5: Vilniaus arkivyskupija. – D.1: Istoriniai bruožai. Vilniaus miesto bažnyčios. – Chicago, 1985, p. 354-355, 386-394.
13. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 130-135, 501-502.
14. Motuzas, Alfonsas. Lietuvos Kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika. – Kaunas, 2003, p. 36-43, 80-94.
15. Petkus, Viktoras. Vilniaus Verkių Kalvarijos, dominikonų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir vienuolynas (1669–1850). – Bibliogr.: 45 pavad. // Petkus, Viktoras. Dominikonai Lietuvos kultūroje. – Vilnius, 2004. – P. 763-773.
16. Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001, p. 22-23, 82-83, 88-89.
17. Taškūnas, Vincentas. Vilniaus Kalvarijos, arba Kryžiaus keliai. – Vilnius, 1940. – 93 p.: iliustr.
18. Ugianskis, Paulius. Namus puošia šimtai meno kūrinių: [apie V. Šimulynienės namus-galeriją, kuriuose yra per 300 skulptoriaus Š. Šimulyno autorinių meno kūrinių]. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2008, vas. 12, p. 16-17.
19. Verkių kaimų senbuviai. – Vilnius, 2012, p. 6-11, 21-40.
20. Verkių regioninis parkas // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 9-11.
21. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis / tekstų autorė Gina Viliūnienė, fotografijos Raimondo Urbakavičiaus. – Vilnius, 2012, p. 170-173, 240-247.
22. Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985, p. 81, 359-361.
23. Vilniaus Kalvarijos = Kalwaria Wileńska = Calvary of Vilnius. – Vilnius, 2002. – 167, [1] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl., lenk.
24. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija, 1993–2003. – Vilnius, 2004. – 46, [2] p.: iliustr., faks., portr.
25. Vilniaus Verkių Kalvarijos. – Vilnius, 2004. – 48 p.: iliustr.
26. Vilnius. Baroko miestas. – Vilnius, 2006, p. 134-139.
27. Kirstukas, Eduardas. Kalwaria Wileńska. – Wilno, 2001. – 92, [2] p.: iliustr. – Bibliogr. išnašose.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus m. SCB), 2012; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016