Baltupiai – Vilniaus miesto dalis, esanti Neries dešiniajame, Baltupio kairiajame krante, į šiaurę nuo miesto centro. Šiaurėje Baltupiai ribojasi su Jeruzale, pietuose – su Naujakiemiu, vakaruose – su Fabijoniškėmis. Vietovei priklauso Baltupio, Kolektyvo, Jono Kazlausko, Antano Krutulio, Naujakiemio, Marijos Horodničienės, Lobio, Akademijos, Pušyno kelio gatvės, Didlaukio, Geležinio Vilko gatvių dalys.

Baltupiai užima 26 km² ploto.

Baltupiuose įsikūrusios įvairios įstaigos, tarp jų Lengvosios pramonės ir buitinių paslaugų mokykla, Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros bei Verslo vadybos fakultetai, Vilniaus gerontologijos ir reabilitacijos centras, dujų įrangos įmonė „Aga“, prekybos centras „Ozas“ ir kt. [4].
Vietovėje veikia Vilniuje analogų neturinti radijo stotis – Baltupių radijas. Baltupių radijo programą kuria ir jam vadovauja Vilniaus Baltupių progimnazijos ir aplinkinių mokyklų moksleiviai. Iš pradžių radijo programa buvo transliuojama pertraukų metu Baltupių vidurinės mokyklos aikštėje, vėliau transliacijos persikėlė į internetą – radijas tuo metu vadinosi „Radijo Taškas“. 2006 lapkričio 15 d. „Baltupių radijo“ būrelis virto ne vien popamokinės veiklos būreliu, bet ir tikru, visaverčiu radiju [18].

Vietovardis Baltupiai kilęs iš šioje vietovėje tekančio Baltupio upelio pavadinimo. Mikrorajonas pavadintas čia buvusio kaimo vardu. Dabartinio mikrorajono vietoje, Verkių apylinkėse, buvo palivarkas ir kaimas, vadinti Baltakiemiu, Baltukiemiu, Baltukiemiškiu, Baltupiu, Baltupiais [6].

Literatūros apie Baltupius nėra daug. Nėra išsamių publikacijų apie vietovės istoriją. Atskiri Baltupių istoriniai faktai paminėti lietuviškose enciklopedijose [4], Lietuvos politinio veikėjo, disidento Viktoro Petkaus knygoje „Dominikonai Lietuvos kultūroje“ [9]. Apie vadinamąjį Baltupių akmenį – Lietuvos didžiojo kunigaikščio riboženklį – yra įdomus Aleksandro Stabrausko straipsnis, kuriame pateikiama ir piešinių, ir bibliografija [12]. Istorikė Aleksandra Arimeta Vojedovskaitė  atkreipia dėmesį į seną dokumentą, kuriame minimi Baltupiai [17]. Baltupių vietovardžio kilmę tyrinėjo kalbininkas Jonas Jurkštas [6]. Baltupiai paminėti kelionių vadovuose. Apie mikrorajono kūrimo pradžią galima paskaityti istoriko, ekskursijų vadovo Antano Papšio knygoje „Vilnius: mažasis vadovas“ [8]. Vietovė minima ir rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ (Vilnius, 1986). Šiek tiek publikacijų yra ir apie vietovės architektūrą. Apie Baltupių daugiabučius namus, „Siemens“ areną rašoma leidinyje „Vilnius, 1900–2005: naujosios architektūros gidas“ [16]. Menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtame leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“ (Vilnius, 2014) rašoma apie paminklą krepšiniui, esantį Ozo g., prie „Siemens“ arenos. Yra publikacijų, skirtų Baltupių gamtai. Apie Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinį, Baltupio upelį galima paskaityti leidinyje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [3], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1].

Baltupiai mena senus laikus. Ties Baltupių kaimu, netoli kelio į Vilniaus Kalvarijas, 1863 m. buvo rastas akmuo su iškaltais Gediminaičių stulpais. Akmenį aprašė istorikas, archeologas grafas Eustachijus Tiškevičius. Baltupių akmenyje iškaltas ženklas – anksčiau neaptikta Gediminaičių stulpų atmaina, suvokiama kaip Stulpų negatyvas. Manoma, kad akmuo galėjo žymėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdų ribą. Iki mūsų dienų Baltupių akmuo neišliko [12].

Istoriniuose šaltiniuose Baltupiai minimi nuo XIV a. pabaigos. Vietovė ne kartą buvo tapusi karo lauku. Kalvotose, mišku apaugusiose Baltupio upelio pakrantėse vykdavo lietuvių kautynės su Vilnių puolančiais kryžiuočiais. XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos kariuomenė ties Baltupiais kovėsi su švedais.
1505–1842 m. Baltupio dvaras Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Aleksandro Jogailaičio ir Vladislovo Vazos privilegija priklausė Vilniaus Šv. Dvasios dominikonams. Patys dominikonai Verkių apylinkėse, netoli Baltupių dvaro, apsigyveno tik 1669 m. Baltupių palivarkas klestėjo iki 1812 m. Prancūzijos-Rusijos karo. 1812 m. birželio 16 d. prancūzų kariuomenės daliniai įžygiavo į Vilnių. Besitraukdami rusų kareiviai sudegino vietovės tiltus, malūnus, javų sandėlius, kitus viešo ir privataus naudojimo pastatus. Buvo sudegintas ir Baltupių dvaras. Baltupių kaimas Šv. Dvasios dominikonams priklausė iki vienuolyno uždarymo 1842 m. [9, 17].
Iki XIX a. antros pusės Baltupiai buvo kaimas. Kaime įsikūrę naujakuriai vadindavo vietovę Naujakiemiu, o vietiniai, senieji gyventojai – Baltupiais. Kaime buvo kelios dešimtys namų. Dalis senajam kaimui priklausiusių trobų yra išlikę iki mūsų dienų, bet miestui plečiantis Baltupių mediniai namai pamažu nyksta. Vietovė tapo Vilniaus miesto dalimi tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje [11, 19].

1978 m. kaimo vietoje pradėtas statyti Baltupių mikrorajonas (projekto vyriausioji archit. Nijolė Chlomauskienė). Baltupių teritorija užima 75 ha plotą. 1978 m. mikrorajone buvo statomi stambiaplokščiai ir plytiniai daugiabučiai gyvenamieji namai. Baltupių mūriniai namai yra vieni kokybiškiausių Vilniuje [8]. Vietovėje yra naujos statybos daugiabučių kvartalų. 2002 m. Didlaukio gatvėje iškilo naujos statybos, skandinaviško stiliaus šešių daugiaaukščių gyvenamųjų namų kompleksas (archit. Algimantas Vyšniauskas, Audronė Kojelytė) [10, 17]. 2004 m. šioje gatvėje pastatyti du modernūs 16 aukštų pastatai su požeminiais garažais ir sandėliavimo paslaugomis. Yra Baltupiuose ir kotedžų. Tai Kalvarijų ir Ateities gatvių sankryžoje esantis 26 sublokuotų gyvenamųjų kotedžų kompleksas [2].
Iš visuomeninių pastatų paminėtina 2003–2004 m. Ozo gatvėje pastatyta universali „Siemens“ arena (archit. Murray Beynon, Chris O‘Reilly, Jason Kwok, Tauras Paulauskas, Tumas Mazūras). Tai lakoniškų, geometrizuotų formų statinys su unikalia žiūrovų salės funkcine sistema. Arenoje krepšinio halė gali lengvai tapti jaukia teatro sale, hipodromas – ledo arena arba 20 metrų aukščio erdve, skirta lazerių ir fejerverkų šou. „Siemens“ arena, skirtingai nuo kitų Lietuvoje projektuotų žiūrovinių pastatų, yra privati [15, 16]. 2007 m. Ozo, Kalvarijų ir Geležinio Vilko gatvių sankirtoje atidarytas „Vichy“ vandens parkas – unikalus vandens pramogų kompleksas, sujungęs autentišką Polinezijos salų egzotiką ir moderniausias vandens atrakcionų technologijas. Parkas gausiai dekoruotas Polinezijos kultūrai būdingomis detalėmis ir aksesuarais. Čia veikia devynios moderniausios Baltijos šalyse čiuožyklos [14].
2008–2014 m. tarp Ozo, Kalvarijų ir Geležinio Vilko gatvių įkurta moderni gyvenamųjų namų gyvenvietė „Ozo parkas“ (archit. Julius Dovidonis, Johnas Plumptonas). Tai analogų Baltijos šalyse neturintis projektas. „Ozo parko“ kvartalas padalintas į tris zonas. Pirmoje zonoje yra visuomeniniai pastatai: prekybos ir pramogų centras „Ozas“, „Vichy“ vandens parkas, „Siemens“ arena. Kitoje zonoje išsidėstę gyvenamieji daugiabučiai namai, nuo judrių miesto gatvių išradingai atskirti aukštesniais verslo centrų pastatais, kurie tarsi siena saugo gyventojus nuo triukšmo. Tarp visuomeninės ir gyvenamosios teritorijų įsiterpia parkas su devyniais vandens telkiniais ir jaukiomis laisvalaikio zonomis. 2014 m. „Ozo parke“ atidarytas pirmasis Vilniuje stacionarus ir visiems atviras diskgolfo aikštynas [13].

Baltupiai yra miškingoje, gražioje vietoje. Tarp Baltupio, Ateities, Kalvarijų ir Didlaukio gatvių yra Jomanto (Jamonto) parku vadinama miško teritorija, užimanti 37,6 ha plotą. 1999 m. suburta Baltupiuose gyvenančių ir besimokančių jaunuolių grupė „Jaunieji Jamonto parko bičiuliai“. Vaikai supažindinami su parko augmenija ir gyvūnija. Parke mėgsta dviračiais pasivažinėti ir vyresni vietovės gyventojai [7].

Tarp Baltupių ir Fabijoniškių mikrorajonų yra saugoma gamtos teritorija – Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinis, įsteigtas 1996 m. Draustinyje siekiama išsaugoti Cedrono (Baltupio) upelio aukštupio aplinką, tarp kalvų vingiuojantį gilų upelio slėnį su šlaituose esančiomis pievomis ir pavieniais šimtamečiais ąžuolais. Baltupis yra vienintelis nepaverstas kanalu Vilniaus upelis, esantis miesto teritorijoje. Upelio ištakos prasideda miškelyje šalia Fabijoniškių, kerta Geležinio Vilko gatvę, Baltupius, už Baltupių apie 200 m. teka po žeme ir paviršiuje pasirodo jau kitapus Kalvarijų gatvės, vingiuoja giliu slėniu per Verkių parką, ties Trinapolio bažnyčia įteka į Nerį. Upelis turi du vardus. Nuo ištakų pradžios iki Kalvarijų gatvės vadinamas Baltupiu, Vilniaus Verkių Kalvarijų teritorijoje – Cedronu arba Kedronu. Apie 1980 m. Baltupių teritorijoje upelis patvenktas. Netoli tvenkinio yra saugoma augalų rūšių, įrašytų į Raudonąją knygą, augimvietė. Augimvietės teritorija driekiasi giliame miškingame Cedrono upelio slėnyje, ribojasi iš vakarų pusės su plentu, iš rytų – su tvenkiniu, Naujakiemio gatve, užimdama 4,15 ha plotą. Augalinę dangą sudaro plačialapių miškas su įvairiarūše žoline danga. Čia auga retos augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. 1996 m. augimvietė paskelbta valstybės saugoma [1, 3].

2007 m. šalia „Siemens“ arenos (Ozo g. 14) atidengtas paminklas krepšiniui. Skulptoriaus Tado Gutausko sukurta kompozicija simbolizuoja krepšinio kamuolį laikančią ranką. Ant skulptūros iškaltos 37 iškiliausių mūsų šalies krepšininkų ir trenerių pavardės.

Baltupiai minimi grožinėje literatūroje. Leidinyje „Verkių kaimų senbuviai“ lietuvių ir lenkų kalbomis pateikiami Baltupių kaime gyvenusių žmonių prisiminimai apie vietovę [11]. Atsiminimų spausdinama ir periodikoje [19]. Baltupiams eilėraštį yra paskyręs poetas Vladas Braziūnas (rink. „Suopiai gręžia dangų“).

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008, p. 34.
2. Bareikaitė, Rima. Naujas Baltupių kompleksas vilioja modernumu: naujų gyvenamųjų namų statyba Vilniuje vyksta sparčiai. – Iliustr. // Respublika. – 2004, lapkr. 23, priedas „Pastogė“, p. 2.
3. Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinis // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 13.
4. Daugirdas, Vidmantas. Baltupiai // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 583.
5. Ercmonaitė, Audronė. Universali arena Ozo g. Vilnius. – Iliustr. – Santr. angl. // Archiforma. – 2004, Nr. 3/4, p. 97-105.
6. Jurkštas, Jonas. Naujųjų Vilniaus miesto rajonų vardai // Vakarinės naujienos. – 1981, birž. 20, p. 3.
7. Misevičienė, Grytė. Ekologinis švietimas Baltupių mikrorajone. – Iliustr. // Aplinkos apsauga Vilniuje: dabartis ir perspektyvos. – Vilnius, 2004, p. 111-112.
8. Papšys, Antanas. Vilnius: mažasis vadovas. – Vilnius, 1988, p. 168-170.
9. Petkus, Viktoras. Dominikonai Lietuvos kultūroje. – Vilnius, 2004, p. 84, 765-766.
10. Pocienė, Aušra. Skandinaviška daugiabučių mada pasiekė Lietuvą: būsto rinkos naujokui išsiskirti padėjo architektūra, statybos medžiagų ir darbų kokybė: [apie šešių daugiabučių kompleksą Vilniaus Baltupių rajone]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2002, spal. 28, priedas „Būstas“, p. 1-2.
11. Senieji ir Naujieji Baltupiai. Tradicijos = Bołtupie stare i Bołtupie nowe. Tradycje. – Iliustr. // Verkių kaimų senbuviai. – Vilnius, 2012. – P. 12-20.
12. Stabrauskas, Aleksandras. Du istoriniai Vilniaus akmenys: jų lokalizacija ir paskirtis: [apie Žvėryno ir Baltupių akmenis]. – Iliustr. – Bibliogr.: 40 pavad. – Santr. angl. // Liaudies kultūra. – 2008, Nr. 5, p. 19-29.
13. Šalia kylančio sostinės „Ozo parko“ – žaliuojanti gamta ir miesto centras. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, bal. 26, priedas „Namai“, p. 35.
14. Vaitkevičiūtė, Jolanta. Vandens pramogų parkas. Ozo, Kalvarijų ir Geležinio Vilko sankirtoje. Vilnius. – Iliustr. // Archiforma. – 2006, Nr. 2, p. 56-58.
15. Vilniaus „Siemens“ arena = „Siemens“ Arena in Vilnius // Archiforma. – 2011, Nr. 1/2, p. 126 – 131.
16. Vilnius, 1900–2005: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, 2005, p. J 11, K 42.
17. Vojedovskaitė, Arimeta. Vilniaus dominikonų archyvinė smulkmena – LDK Aleksandro privilegija Baltupiams // Literatūra ir menas. – 2011, geg. 6, p. 18.
18. Zilnys, Ramūnas. Kūrybingiems mokiniams interneto radijo erdvė – per ankšta. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, saus. 25, priedas „Mes!“, p. 7.
19. Tryk, Julitta. Bołtupie stare i Bołtupie nowe: [apie senuosius Baltupių gyventojus, t. p. pateikiami jų prisiminimai]. – Iliustr. // Kurier Wileński. – 2012, 19-21 maja, p. 6-7.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus m. SCB), 2012; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016