Naujieji Verkiai

Naujieji Verkiai – Vilniaus miesto dalis, esanti 9 km nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante, į šiaurės rytus nuo Verkių. Naujiesiems Verkiams priklauso Popieriaus, Kremplių, Ožkinių, Riešės gatvės, Žaliųjų Ežerų gatvės dalis. Pro Naujuosius Verkius eina kelias iš Vilniaus link Žaliųjų ežerų.

Apie Naujųjų Verkių gyvenvietę publikacijų nėra daug. Informacijos apie šią vietovę galima rasti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus darbuotojų parengtoje knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių“ [15]. Nemažai rašyta apie Naujuosiuose Verkiuose buvusią popieriaus pramonės įmonę. Naujųjų Verkių popieriaus fabriko istorija išsamiausiai pasakojama Lietuvos kultūros istoriko, kolekcininko Edmundo Laucevičiaus knygoje „Popierius Lietuvoje XV–XVII a.“ [6]. Šioje, gausiai iliustruotoje, knygoje pasakojama vietovėje veikusių popieriaus gamybos dirbtuvių raida, istorija, pateikiama vandenženklių vaizdų. Popieriaus fabrikui yra skirtas leidinukas – 1984 m. Vilniuje lietuvių ir rusų kalbomis išleistas 16 puslapių reklaminis bukletas „Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas“ [11]. Leidinyje rašoma apie popieriaus fabriką ir Naujųjų Verkių gyvenvietę. Buklete yra fabriko, popieriaus vandenženklių iliustracijų. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas minimas ir kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ [5], gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [2], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1]. Leidinyje „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“ aprašytas popieriaus fabrikas – kaip viena seniausių Lietuvos pramonės įmonių, aptariama jo istorija, įranga, vandenženkliai, nurodomas literatūros sąrašas [7]. Taip pat apie popieriaus fabriką, kaip įdomų Lietuvos pramonės paveldą, rašoma leidinyje „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“ [10], čia pateikiama nuotraukų. Seną fabriko nuotrauką galima pamatyti Onos Stasiukaitienės knygoje „Technikos paveldas Lietuvoje“ (Vilnius, 2008).
Naujieji Verkiai minimi ir kelionių vadovuose: istoriko, kraštotyrininko, publicisto Stanislovo Buchavecko knygoje „Pėsčiomis po gimtąjį kraštą“ [3], rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [4]. Naujųjų Verkių gamta, Turniškės valstybinis kraštovaizdžio draustinis aprašyti knygoje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [16] bei jau minėtoje Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“.

Naujieji Verkiai, kadaise pagal veiklos pobūdį vadinti Popierine arba Papiernia (lenk.), iki XIX a. antrosios pusės priklausė Verkių dvarui. Vietovė nuo seniausių laikų garsėjo popieriaus gamyba. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad 1690 m. Vilniaus vyskupas Kazimieras Konstantinas Bžostovskis Verkių dvaro teritorijoje įkūrė popieriaus dirbtuvę, nuomojamą činšo teise. Tačiau popieriaus dirbtuvės Verkiuose galėjo būti ir anksčiau. Randama dar XVI a. pagaminto popieriaus su Verkių vandenženkliais. 1690–1706 m. buvo gausu popieriaus su vandenženkliais, vaizduojančiais Bžostovskių šeimos herbą Kilpą, padengtą vyskupo skrybėle, pastoralu ir kardu, su inicialais CCB viršuje ir EV apačioje (Constantinus Casimirus Brzostowski Episcopus Vilnensis). 1706 m. popieriaus manufaktūra tikriausiai nustojo veikusi, nes daugiau vandenženklių nebeaptinkama [6].
Popieriaus gamyba atnaujinta XIX a. pirmoje pusėje. 1833 m. balandžio 20 d. Verkių dvaro savininkas Vilniaus pavieto maršalka Stanislovas Jasinskis išnuomojo žemės sklypą Vilniaus burmistrui, pirkliui Pranui Juozapui Opicui ir jo partneriui popieriaus gamybos meistrui vokiečiui Vilhelmui Langenbachui. Popieriaus dirbtuvei statyti buvo skirtas žemės plotas netoli dvarui priklausiusio Ožkinčių kaimo, ant Turniškės upelio kranto, esančioje gilioje tarpukalnėje. 1834 m. pastatyti keli gerai įrengti mūriniai pastatai, įsigytos naujausios skudurų smulkinimo, malimo mašinos, skudurų virimo katilas, mechaninis presas popieriaus lakštams, kiti įrengimai. 1834 m. įkurtas Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas (Popieriaus g. 15) buvo viena seniausių Lietuvos pramonės įmonių. Manufaktūra naudota dvaro reikmėms, kaip objektas, kurio gaunamas pelnas padėdavo išlaikyti visą dvarą. 1845 m. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas jau priklausė vienam asmeniui – pirmosios gildijos pirkliui Fridrichui von Aueriui. 1834–1850 m., per istoriškai labai trumpą pradinį vystymosi laikotarpį, įmonė buvo vienu stambiausių to meto popieriaus fabrikų. 1850–1918 m., kapitalizmo laikotarpiu, fabrikas patyrė nuosmukių ir pakilimų. 1850 m., kilus gaisrui, sudegė beveik visi pastatai, stipriai nukentėjo įrenginiai. 1850–1852 m. vyko manufaktūros atstatymo ir atnaujinimo darbai. Atstatytas Naujųjų Verkių fabrikas tapo viena pajėgiausių popieriaus gamybos įmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje vakarinėje carinės Rusijos dalyje.
XIX a. antroje pusėje ryšiai su Verkių dvaru jau buvo nutrūkę, išvesta Naujųjų Verkių teritorijos riba. Fabriko šeimininkai dažnai keitėsi. XIX a. pabaigoje manufaktūros savininkais tapo Vilniaus pirkliai ir stambūs žemvaldžiai broliai Švarcai. Fabriko produkcija pasižymėjo aukšta kokybe, buvo parduodama ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Varšuvoje, Rygoje. 1896 m. pastatyta modernesnė katilinė su kaminu (kaminas išlikęs iki šių dienų) [10, 14, 18].
1909–1911 m. fabrikas buvo plečiamas ir modernizuojamas, pastatytas medienos masės cechas, įrengtas elektros apšvietimas. 1926 m. ir 1929–1941 m. dėl ekonominės krizės ir kitų priežasčių gamykla neveikė. Po Antrojo pasaulinio karo į apleistą Naujųjų Verkių fabriką iš gretimų Naujųjų Verkių, Riešės, Gulbinų, Ožkinių, Kryžiokų ir kitų kaimų atėjo buvę darbininkai ir savo jėgomis atstatė įmonę. 1946 m. buvo pagaminta pirmoji popieriaus produkcija [9, 10, 18]. Devintajame XX a. dešimtmetyje fabrikas dirbo Grigiškių susivienijimo sudėtyje, nuolat buvo modernizuojamas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir sutrikus popieriaus tiekimui iš Rusijos, įmonė skubiai įsisavino popieriaus periodinių leidinių spausdinimui gamybą. Blokados metais jis buvo naudojamas vietoje laikraštinio įvairiems leidiniams spausdinti [2, 18].
1993 m. fabrikas privatizuotas, įkurta akcinė bendrovė „Naujieji Verkiai“, gaminusi įvairios paskirties popierių: vyniojamąjį, gofruojamąjį, medicininį krepuotą, higieninius popierinius reikmenis (tualetinį popierių ir popierinius rankšluosčius). Daug dėmesio buvo skiriama aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti, įrengti modernūs nuotekų valymo įrenginiai [2, 8]. 2003 m. įmonė prijungta prie akcinės bendrovės „Grigiškės“. Nuo 2009 m. įmonės filialas – Naujųjų Verkių fabrikas – nebeveikia [18]. Buvęs popieriaus fabrikas yra saugomas valstybės kaip kultūros paveldo objektas. Popieriaus fabriko statinių kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 16766).

Šalia Naujųjų Verkių popieriaus fabriko yra paminklas įmonės įkūrimui. Ant akmenį laikančios kolonos iškalta: „Fabriko teritorijoje 1986 metais kasinėjant žemę rasti buvusio fabriko pamatai ir šis kertinis akmuo, liudijantis apie fabriko įkūrimą“. Akmenyje iškaltas įrašas „L&O 1834“. 1834 m. – Naujųjų Verkių popieriaus fabriko įkūrimo metai. Raidės akmenyje – tai pirmosios įmonės savininkų Vilhelmo Langenbacho ir Prano Juozapo Opico pavardžių raidės [17].

Naujieji Verkiai iki XX a. vidurio buvo Vilniaus priemiestis, nuo 1969 m. – Vilniaus miesto dalis. Naujųjų Verkių gyvenvietė augo vystantis popieriaus gamybai ir didėjant fabriko darbininkų skaičiui. Dauguma žmonių atsikėlė į Naujuosius Verkius sovietmečiu. Vietovėje pastatyta dviaukščių mūrinių gyvenamųjų namų, parduotuvės, buitinio aptarnavimo įstaigos, mokyklos, vaikų darželis, klubas su kino sale. Klube veikė fabriko muziejus [12, 13].

Naujieji Verkiai įsikūrę Verkių regioniniame parke. Gyvenvietės ir jos apylinkių kraštovaizdį formuoja Riešės upelis. Naujuosiuose Verkiuose yra penki vandens telkiniai. Tai iškasti tvenkiniai, patvenktas Riešės upelis. Čia teka Turniškės upelis, 4,5 km ilgio dešinioji Riešės atšaka. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas su inžinerine kanalų sistema yra ant šio upelio kranto. Upelio aukštupyje, giliame slėnyje iškastas 3,4 ha ploto Naujųjų Verkių tvenkinys, naudotas fabriko reikmėms. Siekiant išsaugoti sukultūrintą unikalaus dvišakio Riešės ir Turniškės upelio paslėnį su valstybės saugomu popieriaus fabriko statinių kompleksu ir jo vandens įranga, 1998 m. įsteigtas Turniškės valstybinis kraštovaizdžio draustinis. Draustinyje yra retų rūšių augalų [1, 16].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008, p. 25.
2. Baškytė, Rūta. Naujieji Verkiai / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Iliustr. // Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002, p. 68-69.
3. Buchaveckas, Stanislovas. Pėsčiomis po gimtąjį kraštą. – Kaunas, 1989, p. 45.
4. Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1986, p. 137-138.
5. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 160-161.
6. Laucevičius, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV–XVIII a. = Бумага в Литве в XV–XVIII в. = Paper in Lithuania in XV–XVIII centuries. – Vilnius, 1967, p. 71-73 ir kt.
7. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 388-389.
8. Lilytė, Janina. „Naujieji Verkiai“ pradeda gaminti naują produkciją. – Iliustr. // Mokslas ir technika. – 2002, Nr. 3, p. 36-38.
9. Morkevičius, Antanas. Senoji popierinė. – Iliustr. // Mokslas ir technika. – 1977, Nr. 10, p. 38-40.
10. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas. – Iliustr. // Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai. – Kaunas, 2013. – P. 144-145.
11. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas: reklaminis prospektas / tekstas A. Smaidrio. – Vilnius, 1984. – 16 p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., rus.
12. Naujieji Verkiai. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 670.
13. Naujieji Verkiai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1987. – T. 3, p. 186.
14. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija [interaktyvus]. 2008-2016 [žiūrėta 2016-10-03]. Prieiga per internetą: <http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/naujuju-verkiu-popieriaus-fabrikas>.
15. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015,  p. 250 – 253.
16. Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009, p. 11, 15.
17. [VLN]. Kur tai yra? Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2016 [žiūrėta 2016-10-03]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?p=510566>.
18. Žukovskis, Andrejus. Olandiško dvaro širdis: [apie Naujųjų Verkių popieriaus fabriką]. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2012, liep. 21, priedas „Verkiai“, p. 6.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus m. SCB), 2012; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016