Balsiai – Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurės rytus nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante, priklausanti Verkių seniūnijai. Balsiai garsėja Žaliaisiais ežerais.

Vietovardis Balsiai kilęs iš netoliese tyvuliuojančio Balsio (Kryžiokų) ežero pavadinimo [9].

Apie Balsių mikrorajoną literatūros yra nedaug. Balsio hidronimo, nuo kurio kilęs vietovardis, kilmę tyrinėjo kalbininkas Jonas Jurkštas knygoje „Atsiminimai“ [9]. Nėra publikacijų, skirtų vietovės istorijai. Rašyta apie vietovės architektūrą. Moderniausias vietovės pastatas, Balsių pagrindinė mokykla, aprašytas leidinyje „Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas“ [16]. Apie vietovės urbanistiką, gatvių pavadinimus pasakojama verslininko, Balsių bendruomenės pirmininko Rimanto Mickos [12, 13], žurnalistės Ievos Bartaševičiūtės [5] straipsniuose, išspausdintuose mikrorajono bendruomenės leidžiamame laikraštyje „Balsių balsas“. Suskaitmenintus šio laikraščio numerius galima paskaityti Balsių bendruomenės interneto tinklalapyje. Menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtame leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“ [8], menotyrininkės Kristinos Stančienės straipsnyje pasakojama apie Balsių mitologinį parką [14]. Vertingos informacijos apie Žaliuosius ežerus, Balsį pateikiama leidinyje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [17], aplinkosaugininko, biomedicinos mokslų daktaro Kęstučio Balevičiaus knygoje „Lietuvos TSR gamtos paminklai“ [2], gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [6], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1], geografo, hidrologo, fizinių mokslų habilituoto daktaro Kęstučio Kilkaus knygoje „Ežerai: 119 Lietuvos ežerų“ [10]. Žalieji ežerai, Balsys vaizdingai aprašyti žurnalisto Vinco Uždavinio knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [15], rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [7]. Turistinis Žaliųjų ežerų maršrutas aprašytas biomedicinos mokslų habilituoto daktaro Alberto Vitkaus knygoje „Verkiai: istorija ir dabartis“ (Vilnius, 2009).

Sovietmečiu Balsių gyvenvietė priklausė „Gulbinų“ tarybiniam ūkiui. 1980 m. šio ūkio laukuose suformuota apie 7000 sodo sklypelių, įkurtos sodininkų bendrijos. 1989 m. gyvenvietėje paskirtas plotas gamykloms ir biudžetinėms įstaigoms, 1993 m. išdalinti sklypai kultūros ir meno darbuotojams [12].

Balsiai yra vienas iš naujesnių Vilniaus mikrorajonų. Dabar tai – prestižinis eklektiško architektūrinio stiliaus individualių gyvenamųjų namų mikrorajonas. Čia galima pamatyti minimalistinių statinių ir improvizuotų bokštų, pilių, tvirtovių. Senesnės statybos namai yra plytiniai, naujos statybos – tinkuoti, dailinti medžiu arba klinkeriu.

2011 m. Skandinavijos šalių švietimo įstaigų pavyzdžiu vietovėje pastatyta moderni Balsių pagrindinė mokykla (archit. Sigitas Kuncevičius, Loreta Kuncevičienė, Martynas Dagys, Žygimantas Gudelis, Aistė Kuncevičiūtė). Tai pirmoji Vilniuje nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pastatyta mokykla, projektuota kaip etalonas, atitinkantis naujo tipo švietimo įstaigos pavyzdį. Pamokoms pasibaigus, bendrosiomis mokyklos erdvėmis (biblioteka, valgykla, aktų, sporto salės, lauko sporto aikštynas) naudojasi Balsių bendruomenė. Mokykla apsupta sodų ir mažaaukštės statybos kvartalų [11, 16].

Balsių mikrorajono gatvės pavadintos mitologinių būtybių vardais. Pagoniškais baltų dievybių vardais pavadinti vietovės gatves sugalvojo Balsių apylinkėse, Kryžiokuose, gyvenęs pasaulyje pripažintas tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrėjas profesorius Norbertas Vėlius. Balsių gatvėvardžių projektas pradėtas kurti 1991 m. Vietovės gatvėms parinktas 31 gamtos mitologinių būtybių ir reiškinių pavadinimas, pvz., Ragučio, Bubilo, Laimos, Austėjos, Vaidevučio, Žemėpačio, Mumėjos ir kt. Renkant pavadinimus, buvo remiamasi rašytiniais mitologijos, tautosakos ir gyvosios kalbos šaltiniais. Šiandien Balsių gatvių pavadinimai pasakoja baltų sakmes ir padavimus, saugo senosios kultūros simbolius [5].

Gražią profesoriaus Norberto Vėliaus idėją tęsia Balsių bendruomenė. 2008 m. tarp Balsių ir Žalčių, Balsių ir Žynių gatvių mikrorajono bendruomenės, jos vadovo Rimanto Mickos ir skulptoriaus Ryto Jono Belevičiaus iniciatyva sukurta poilsio ir kultūros zona – Balsių mitologinis parkas. Tai 2 ha ploto peizažinio tipo parkas (kraštovaizdžio archit. Eduardas Lozoraitis), kuriame eksponuojama apie 25 profesionalių Lietuvos ir užsienio skulptorių kūrinių baltų mitologijos temomis, simbolizuojančių vietovės gatvių pavadinimus. Tarp jų galima pamatyti Arvydo Ališankos, Mindaugo Aučynos, Ryto Belevičiaus, Girto Burvio (Girts Burvis), Karlio Ilės (Karlis Ille), Kęstučio Musteikio, Mykolo Piekuro, Gedimino Piekuro, Sauliaus Širvinsko, Kazio Venclovos, Mariaus Zavadskio ir kitų skulptorių iš granito, metalo, medžio sukurtus objektus. Parke įrengti iš betoninių trinkelių pėsčiųjų takai, kuriuose įkomponuotos granitinės plokštės su mitologiniais-pagoniškais simboliais. 2008 m. Mitologinį parką pagonišku ritualu pašventino vyriausiasis Lietuvos krivis Jonas Trinkūnas. Parkas kuriamas ir dabar. Kiekvienais metais Balsių bendruomenė, padedant Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijai bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoms, organizuoja Tarptautinį granito skulptūrų simpoziumą lietuvių mitologijos tema. Vykstant simpoziumams, parke pastatoma naujų skulptūrų [4, 13, 14].

2012 m. rugsėjį prie Balsių pagrindinės mokyklos (Bubilo g. 8) atidengtos skulptūrinės kompozicijos „Laiškas Norbertui Vėliui“ [3]  ir „Kryžiokas” (skulpt. Arvydas Ališanka).

Balsiai vilniečių mėgstami ir dėl nuostabios gamtos. Vakaruose vietovę supa Verkių regioninis parkas su Žaliaisiais ežerais, rytuose – Neries vingiai. Žaliųjų ežerų grupę sudaro 6 skirtingo dydžio ir gylio ežerai: Balsys, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis, Raistelis, Baraukos akis, telkšantys dviejuose pietryčių ir šiaurės vakarų kryptimis nutįsusiuose dubakloniuose (rinose). Žalieji ežerai nuo seno traukė Vilniaus universiteto ir Botanikos instituto mokslininkų dėmesį. Stebina ir žavi Žaliųjų ežerų vandens spalva. Jų vanduo yra ryškiai žalias nuo didelio kiekio ištirpusių karbonatų. Nuo vandens spalvos ir kilęs Žaliųjų ežerų pavadinimas. Šalia ežerų gausu į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. 1998 m., siekiant išsaugoti gilių ežeringų dubaklonių kraštovaizdį, retųjų augalų rūšių augavietes, įkurtas Žaliųjų ežerų valstybinis kraštovaizdžio draustinis [2, 6, 17]. Didžiausias ir giliausias iš Žaliųjų ežerų yra Balsys. Senieji vilniečiai dar atsimena ir kitus šio ežero vardus: Žaliąjį, Kryžiuočių (Kryžiokų). Legenda pasakoja, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais šiame ežere nuskendę kryžiuočiai. Kalbininkas Jonas Jurkštas aiškina, kad kryžiuočiai čia niekuo dėti. XVII a. netoliese buvęs palivarkas, kurį valdę Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios vienuoliai bonifratrai, pravardžiuojami Kryžiokais, nuo to ir ežero vardas kilęs. Balsio ežero ilgis siekia beveik 2 km, plotis – 455 m, krantų ilgis – 5,2 km. Pagal geografijos mokslų daktaro, profesoriaus Vaclovo Chomskio klasifikaciją Balsio ežeras priklauso termiškai gilių ežerų grupei. Įspūdingas Balsio ežero guolis: miškingi ir statūs ežero viršvandeniniai šlaitai iškyla iki 40 m, tiek pat jie nusileidžia po vandeniu. Ant rytinio ežero šlaito įrengta regykla, nuo kurios atsiveria gražūs apylinkių vaizdai. Šiaurės vakarinėje dalyje galima stebėti ežero senėjimo procesus: čia krantai žemesni, šlaituose gausu šaltinių, pakrantės užpelkėjusios. Visais metų laikais ežero vanduo yra ryškiai žalias, net ir po ledu. Todėl Balsys kartais vadinamas Žaliuoju. Pietinėje Balsio ežero dalyje yra nuo ikikarinių laikų vilniečiams žinoma Žaliųjų ežerų poilsiavietė su paplūdimiu [1, 10, 15]. Tame pačiame dubaklonyje, į pietus nuo Balsio ežero, spindi nedidelis apvalus, iš visų pusių stačiais šlaitais apjuostas Akies ežerėlis. Akies ežero plotas – 0,7 ha, didžiausias gylis – 3,7 m. Akies ežerėlis savo vandenimis ir dydžiu neprilygsta Balsiui, tačiau poilsiautojų ir žvejų taip pat yra lankomas [1].

Žalieji ežerai atsispindi grožinėje literatūroje. Vaikų rašytojos Aldonos Kandroškaitės knygoje „Pasakos moksleiviams apie stebuklus“ (Vilnius, 2004) yra vaikams skirta legenda apie Žaliuosius ežerus.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008, p. 16-19.
2. Balevičius, Kęstutis. Žaliųjų ežerų prieglobstyje. – Iliustr. // Balevičius, Kęstutis. Lietuvos TSR gamtos paminklai. – Vilnius, 1979. – P. 11-14.
3. Balsiuose – baltiška dvasia: [apie tautosakininkui, mitologui Norbertui Vėliui skirtos skulptūros atidengimą] // Vilniaus diena. – 2012, rugpj. 29, p. 5.
4. Balsiuose – mitologinis skulptūrų parkas: [apie Balsių (Vilniaus m.) gyvenvietės bendruomenės įgyvendinamą kultūrinį projektą] // Respublika. – 2008, spal. 13, p. 19.
5. Bartaševičiūtė, Ieva. Kur Dundulis susitiko Laimą: [apie Balsių gatvių pavadinimus]. – Iiustr. // Balsių balsas. – 2014, Nr. 1(2), p. 8.; Prieiga per internetą: <http://www.balsiai.org/wp-content/uploads/2014/06/balsas_2014_www.pdf>.
6. Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Vilnius, 2002, p. 69-71.
7. Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1986, p. 138-139.
8. Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias: [kultūrinis gidas]: [21 maršrutas] / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. – 2-asis pakoreg. leid. – Vilnius, 2014, p. 370.
9. Jurkštas, Jonas. Žaliųjų ežerų paslaptys // Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – Vilnius, 2005. – D. 2: Kiek mynė – neišmynė, p. 145-147.
10. Kilkus, Kęstutis. Balsys (Kryžiokų ež.). – Žml. // Kilkus, Kęstutis. Ežerai: 119 Lietuvos ežerų. – Vilnius, 2013. – P. 134-135.
11. Kuncevičius, Sigitas. Lietuva žengė žingsnį vakarietiškų mokyklų link: [pokalbis su architektu Sigitu Kuncevičiumi / užrašė] Saulius Jarmalis. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, rugs. 5, priedas „Vartai“, p. 6-7.
12. Micka, Rimantas. Balsiai – tai mes. – Iliustr. // Balsių balsas. – 2013, Nr. 1, p. 1; Prieiga per internetą: <http://www.balsiai.org/wp-content/uploads/2013/06/Balsiu-Balsas-perziurai-MyriadProGalutinis.pdf>.
13. Micka, Rimantas. Kiekvienai gatvei po skulptūrą: [ apie Balsių (Vilniaus m.) gyventojų sumanymą steigti skulptūrų parką /pasakojo Balsių bendruomenės pirmininkas R. Micka / parengė] Jūratė Žuolytė // Vilniaus diena. – 2008, geg. 31, p. 2, 7.
14. Stančienė, Kristina. Pagoniškos dievybės ir bendruomeniškumo jausmas: apie Mitologinį parką Balsių mikrorajone. – Iliustr. // 7 meno dienos. – 2009, vas. 13, p. 7.
15. Uždavinys, Vincas. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1958, p. 166-171.
16. Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, 2011, p. 264-265.
17. Žaliųjų ežerų valstybinis kraštovaizdžio draustinis // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 18.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus m. SCB), 2012; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016