Gulbinai – šiaurinė Vilniaus miesto dalis prie Gulbino ežero, priklausanti Verkių seniūnijai. Šiaurinė Gulbinų dalis vadinama Didžiaisiais Gulbinais, pietinė – Mažaisiais Gulbinais. Vietovei priklauso Didžiųjų Gulbinų, Gulbinų, Gulbinėlių, Dvariškių, Prašiškių gatvės, taip pat Molėtų plento ir Santariškių gatvių atkarpos.

Vietovardis Gulbinai kilęs iš Gulbino ežero pavadinimo [8, 9].

Apie Gulbinus literatūros yra nedaug. Gulbinų vietovardžio kilmę tyrinėjo kalbininkas Jonas Jurkštas knygose „Vilniaus vietovardžiai“ [9] ir „Atsiminimai“ [8]. Apie vietovę rašoma „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ [6]. Apie Gulbinų urbanistiką, naujus gyvenamuosius kvartalus galima paskaityti architektūrai skirtuose žurnaluose „Statyk!“, „City24.lt“, „Statyba ir architektūra“ [7]. Daug rašyta apie Gulbinų gamtą. Vertingos informacijos apie Gulbinų, Raistelio, Baraukos akies ežerus, Riešės upelį, ežerėlius pateikiama leidinyje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [12], gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [3], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1]. Apie Gulbiną ir Mažąjį Gulbiną įdomiai rašoma aplinkosaugininko, biomedicinos mokslų daktaro Kęstučio Balevičiaus knygoje „Lietuvos TSR gamtos paminklai“ [2] ir geografo, hidrologo, dr. Kęstučio Kilkaus leidinyje „Ežerai: 119 Lietuvos ežerų“ [10]. Gulbinų ežerai minimi žurnalisto Vinco Uždavinio knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [11], rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [5].

Informacijos apie Gulbinų kaimų praeitį yra nedaug. XIX a. prie Gulbino ežero buvo įsikūrę Gulbino palivarkas ir du kaimai – Gulbinas ir Mažasis Gulbinas. Dabar šie kaimai vadinami Didžiaisiais ir Mažaisiais Gulbinais. 1948–2004 m. Didieji Gulbinai garsėjo vaikų vasaros poilsio stovykla [7].

Dabar Gulbinai – prestižinis individualių gyvenamųjų namų mikrorajonas. Didelių daugiabučių vietovėje nėra. 2005–2008 m. Didžiuosiuose Gulbinuose pastatyti gyvenamieji namai gali būti vadinami ateities namais. Kvartalo „Gulbinų namai“ statybai panaudotos tik ekologiškai švarios ir kokybiškos medžiagos. Pastatuose įdiegtos naujausios alternatyvaus šildymo technologijos – geoterminio šildymo sistemos, galima įrengti ir saulės kolektorius [4, 6]. 2007 m. „Gulbinų namai“ „Metų projekto“ konkurse išrinkti geriausia Lietuvos gyvenviete. Mažuosiuose Gulbinuose nuo 2012 m. formuojamas gyvenamųjų namų kvartalas „Mažoji Olandija“. Tai unikalus projektas, pirmą kartą Lietuvoje parengtas pagal aukščiausius pasaulinio landšafto vandens valdymo sistemos standartus. Kvartale įdomūs teritorijų planavimo sprendimai. Į gyvenamąją erdvę integruojami želdynai ir nauji pratekantys vandens telkiniai pagal Olandijos, JAV, Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos urbanizacijos prie vandens reikalavimus. Tai oazė Vilniaus mieste, kur turto savininkas turi privačią pakrantę ir bendro naudojimo teritoriją prie vandens su sporto aikštynu ir ramaus poilsio zona. „Mažosios Olandijos“ teritorija uždara – į ją gali patekti tik bendruomenės gyventojai. Kvartalas ribojasi su mikrorajono didžiųjų tvenkinių sistemomis, skirtomis visos vietovės gyventojams.

Gulbinai įsikūrę Verkių regioninio parko apsuptyje. Vietovė ribojasi su Žaliųjų ežerų valstybiniu kraštovaizdžio, Riešės valstybiniu hidrografiniu, Ežerėlių valstybiniu geomorfologiniu draustiniu. Netoli Didžiųjų Gulbinų yra keturi skirtingo dydžio Žaliųjų ežerų grupei priklausantys ežerai. Didžiausias iš jų yra Gulbino ežeras. Ežero ilgis – apie 2 km. Šiaurinėje ežero pusėje yra 0,33 ha ploto netaisyklingo ovalo formos sala, apaugusi šimtamečiais ąžuolais, liepomis, klevais, juodalksniais. Saloje yra Didžiųjų Gulbinų piliakalnis, 2009 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 33045). Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kristų pab. – I tūkst. Ant jo aptikta lipdytos keramikos šukių. Didžiųjų Gulbinų piliakalnio viršuje yra netaisyklingo ovalo formos, maždaug 40 m ilgio (šiaurės-pietų kryptimi) ir 12 m pločio aikštelė. Mažojo Gulbino ilgis – 800 m. Gulbiną ir Mažąjį Gulbiną jungia trumpas sąsiauris. Ežerus maitina Riešės upelis ir požeminiai vandenys. Į šiaurę nuo Gulbinų ežerų yra Raistelis ir Baraukos akis. Raistelis stebina savo gyliu – 7 m. Pats mažiausias ir labiausiai į šiaurę nutolęs yra Baraukos akies ežerėlis [2, 10, 11].

Pietryčiuose, tarp Didžiųjų ir Mažųjų Gulbinų, yra Riešės valstybinis hidrografinis draustinis, įsteigtas 1998 m. Draustinio tikslas – išsaugoti išraiškingą, natūralią Riešės upelio slėnio atkarpą. Riešė – ilgiausia ir įdomiausia Verkių regioninio parko upė, ištekanti iš Baluosio ežero. Upelio ilgis yra apie 22 km. Riešės upelis turi daug vardų: nuo ištakų iki Gulbino ežero jis vadinamas tiesiog Rieše, nuo Gulbino iki Balsio ežero – Senąja Rieše, pačiame žemupyje išsišakoja į Turniškę ir Riešę. Toks upelio dvišakumas žemupyje yra retas reiškinys visoje Lietuvoje. Riešės upelio slėnyje randama retųjų vabzdžių, gyvena saugomos paukščių rūšys. Dėl Riešės slėnyje esančių retų gyvūnų rūšių aplinkinė teritorija įtraukta į Europos Sąjungos saugomų teritorijų ekologinį tinklą „Natura 2000“ [1, 3, 12].

Į pietus nuo Mažųjų Gulbinų yra Ežerėlių valstybinis geomorfologinis draustinis, įsteigtas 1998 m. Draustinyje siekiama išsaugoti unikalią mažų, beužankančių termokarstinės kilmės ežerėlių juostą ir jų aplinką, retųjų pelkinių augalų rūšių augimo vietas. Ežerėliai susidarė prieš 11-13 tūkstantmečių ištirpus po žeme nugrimzdusiems ledynų luitams. Keliaujant Ežerėlių geomorfologinio draustinio takeliais galima stebėti ežerų gyvenimo ciklus: vietoj vienų ežerų, seniai užakusių, yra tik pievos, kiti – kiek apipelkėję, o keletas pasižymi gausiais vandenimis [1, 3, 12].

Vietovė minima grožinėje literatūroje. Apie Gulbinus pasakojama Vilniuje tarpukario metais gyvenusios lenkų etnografės Marijos Znamerovskos-Priuferovos (Maria Znamierowska-Prüfferowa) knygoje „Vilnius, miestas arčiausia širdies“ [13]. Rašytoja Juzė Diskaitė-Lapėnienė yra parašiusi pasaką „Gulbinų ežeras“ (rink. „Gulbinų ežeras“).

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008, p. 14-17, 19-20, 22-25.
2. Balevičius, Kęstutis. Žaliųjų ežerų prieglobstyje. – Iliustr. // Balevičius, Kęstutis. Lietuvos TSR gamtos paminklai. – Vilnius, 1979. – P. 11-14.
3. Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Vilnius, 2002, p. 71-72, 74-77.
4. Dagienė, Eglė. Moksleiviams vasaros stovyklos vartai – užverti: populiarioje poilsiavietėje Gulbinuose kitais metais jau šeimininkaus statybininkai. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2004, rugpj. 18, priedas „Sostinė“, p. 1-2.
5. Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1986, p. 139-140.
6. Gulbinai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1, p. 618.
7. Gulbinų gyvenvietė – tipiškas ekonomiško gyvenimo pavyzdys. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 2006, Nr. 9, p. 34-35.
8. Jurkštas, Jonas. Žaliųjų ežerų paslaptys // Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – Vilnius, 2005. – D. 2: Kiek mynė – neišmynė, p. 145-147.
9. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 50-52.
10. Kilkus, Kęstutis. Gulbinas ir Mažasis Gulbinas. – Žml. // Kilkus, Kęstutis. Ežerai: 119 Lietuvos ežerų. – Vilnius, 2013. – P. 136.
11. Uždavinys, Vincas. Žaliųjų ežerų gamtos prieglobstyje. – Iliustr. // Uždavinys, Vincas. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1958. – P. 161-172.
12. Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009, p. 23-28.
13. Znamierowska-Prüfferowa, Maria. Vilnius, miestas arčiausia širdies. – Vilnius, 2009, p. 283-289.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus m. SCB), 2012; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016