Santariškės – Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurę nuo miesto centro. Vakariniu Santariškių pakraščiu eina Vilniaus-Utenos plentas. Šiaurėje, rytuose ir vakaruose vietovė ribojasi su Verkių regioniniu parku, pietryčiuose – su Verkiais, pietuose – su Jeruzale, vakaruose – su Visoriais. Santariškės garsėja tuo, kad čia yra viena iš didžiausių ligoninių Lietuvoje – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos.

Kalbininko Jono Jurkšto nuomone, vietovardis Santariškės yra dirbtinis, išverstas ir padarytas iš lenkiškos formos Zgoda (taika, santaika). Vietovardis Zgoda rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1938 m., o nuo 1945 m. rašoma sulietuvinta vietovardžio forma Santariškės [5].

Literatūros apie Santariškių mikrorajoną yra nedaug. Nėra publikacijų, skirtų vietovės istorijai. Informacijos apie šią vietovę galima rasti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus darbuotojų parengtoje knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių“ [12] Pirmosios žinios apie Santariškes pateikiamos nuo 1976 m., kai buvo kuriamas medicinos miestelis. 2006 m. Vilniuje išleista knyga „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“ [18]. Leidinyje aprašyta Santariškių klinikų įsteigimo istorija, struktūra, veikla ir ateities vizija. Yra atskiri skyriai apie ligoninės centrus. Kiekvieno skyriaus gale yra centruose dirbančių medikų straipsnių, pranešimų tezių bibliografija. Knyga gausiai iliustruota fotografų Petro Katkausko, Jurgino Žilio nuotraukomis, taip pat nuotraukomis iš klinikų darbuotojų asmeninių archyvų. Apie Širdies chirurgijos kliniką (dabar – centrą) išleistas informacinis leidinys anglų kalba „Clinic of Vilnius University“ [22]. Nuo 2010 m. Santariškių medicinos įstaigų asociacija leidžia laikraštį „Santariškių medicinos miestelio žinios“. Apie Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto architektūrą galima paskaityti istoriko, lituanisto Antano Papšio knygoje „Vilnius: mažasis vadovas“ [11], leidiniuose „Vilniaus architektūra“ [7], „Vilnius, 1900–2005: naujosios architektūros gidas“ [19]. Apie Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčią pasakojama Vilniaus Senamiesčio gidės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus parengtoje knygoje „Vilniaus šventovės“ [17]. Leidinyje „Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas“ [20], žurnaluose „Statyba ir architektūra“, „Statyk!“, „Archiforma“ yra publikacijų apie Santariškių gyvenamuosius namus. Vietovės lankytini objektai aptariami menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtoje knygoje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“ [3], periodikoje.

Pietinė vietovės dalis, užimanti 70 ha plotą, vadinama Santariškių medicinos miesteliu. Santariškių medicinos miestelis – pagrindinis Vilniaus sveikatos priežiūros įstaigų kompleksas, teikiantis paslaugas ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir sostinėje dirbantiems ar besilankantiems užsienio svečiams [11]. Miestelyje veikia Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos (iki 1997 m. Respublikinė Vilniaus klinikinė ligoninė), Vilniaus universiteto Onkologijos institutas (iki 2002 m. Onkologijos mokslinio tyrimo instituto klinika), Vilniaus patologijos centras, Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninės Santariškių tuberkuliozės stacionaras.  2016 m. pradėtas statyti modernus „Santariškių medicinos verslo centras“, kurį numatoma įrengti 2017 m.

1976–1983 m. iškilo pirmieji medicinos miestelio pastatai. Onkologijos mokslinio tyrimo instituto klinika (Santariškių g. 1) pastatyta 1977–1978 m. (archit. Eduardas Chlomauskas, Kazimieras Regimantas Plyčiūraitis-Plyčius). 1990 m. Onkologijos mokslinio tyrimo instituto klinika reorganizuota į Lietuvos onkologijos centrą. 2002 m. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Valstybinė mokslo įstaiga Lietuvos onkologijos centras reorganizuotas į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą [19].
1976–1983 m. pastatyta Respublikinė Vilniaus klinikinė ligoninė (Santariškių g. 2) (archit. Eduardas Chlomauskas, Kazimieras Regimantas Plyčiūraitis-Plyčius, Zigmantas Liandzbergis). Į naująjį kompleksą iš Respublikinės Vilniaus klinikinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės ir Vilniaus miesto universitetinės ligoninės perkelta Konsultacijų poliklinika ir stacionaro skyriai. 1990 m. ligoninė tapo Vilniaus universitetine Santariškių ligonine, nuo 1996 m. – Vilniaus universiteto ligonine. Nuo 1997 m. ligoninė vadinama Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikomis [7]. 1997–2011 m. klinikos plėtėsi, skyriai tapo centrais, įsteigti nauji padaliniai. 2012 m. pastatytas naujas Akušerijos ir chirurgijos korpusas. Šiandien Vilniaus universiteto Santariškių klinikos – viena didžiausių ir garsiausių gydymo įstaigų Lietuvoje [18, 19, 22].
Respublikinė vaikų klinikinė ligoninė (Santariškių g. 7) pastatyta dalimis: 1977 m. ir 1979 m. 1988 m. pabaigoje Santariškėse pastatytas naujas Vaikų ligoninės korpusas, tapęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Infekcinių ligų katedros klinikine baze [7]. 2002 m. ligoninė pavadinta VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligonine. 2011 m. ligoninė tapo Vaikų ligonine, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialu. 2005 m. režisieriaus Arūno Matelio filme „Prieš parskrendant į Žemę“ matomi Santariškių Vaikų ligoninės vaizdai [9].

Santariškių klinikų pagrindinių daugiaaukščių korpusų vidiniame kieme 2001 m. pašventinta konceptualios architektūros Dievo Gailestingumo koplyčia. Tai pirmieji Lietuvoje ligoninėje pastatyti maldos namai. Koplyčios fundatorius – kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Nedidelę, bet jaukią Santariškių koplyčią projektavo Vilniaus architektūros studijos architektai Kęstutis Pempė ir Algimantas Pliučas. Į koplyčią patenkama iš požeminio tunelio [13, 17, 19].

Aplink Santariškių medicinos miestelį išsidėstę gyvenamųjų namų kvartalai. Senos statybos daugiabučių vietovėje nėra daug. Tai geltonų plytų mūriniai namai Čia kažkada gyveno klinikose dirbę medikai. Naujos statybos daugiabučiai stovi M. Marcinkevičiaus gatvėje. 1999–2000 m. už Santariškių klinikų daug namų valdų išdalinta nusipelniusiems visuomenės veikėjams, tad čia išdygo naujas ir prabangus gyvenamųjų namų kvartalas. Šiaurinėje vietovės dalyje, Santariškių gatvėje, 2004–2011 m. įkurtas naujas ir modernus skandinaviškojo stiliaus mažaaukščių namų kvartalas „Santariškių namai“ (archit. Vytenis Gerliakas, Agnė Grigaravičiūtė, Narvydas Cibulskis, Lina Lavinskaitė, Osvaldas Jankauskas, Ieva Linartaitė). Tai pirmasis būsto pavyzdys Lietuvoje, kuriame suderintos gyvenimo individualiame ir daugiabutyje name savybės. Kvartalas buvo statomas trimis etapais: septyni triaukščiai namai – „Spanguolė“ ir „Bruknė“, kotedžai „Mėta“, daugiabutis „Mėta 3“, šeši mažaaukščiai mūriniai namai „Gilė“, individualūs namai „Miglė“ [6, 20]. 2009 m. „Santariškių namai“ išrinkti geriausiu, 2013 m. tapo ekologiškiausiu gyvenamųjų namų projektu Lietuvoje. 2006 m. J. Franko gatvėje iškilo mažaaukščių namų kvartalas „Franko namai“ (archit. Narvydas Cibulskis) [2]. 2006–2007 m. A. Šabaniausko ir B. Dvariono gatvių sankirtoje pastatytas mažaaukščių namų kvartalas „Verkių namai“ [1].

Vietovėje yra vertingų lankytinų objektų.

2000–2002 m. prie Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (Santariškių g. 2) įkurtas įdomus Riedulių parkas. Tai skulptoriaus Liongino Virbicko sukurta penkių granito, medžio ir metalo skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi, vadinama „LV pievele“. Parke taip pat eksponuojamos žymių Lietuvos menininkų Mindaugo Navako, Gedimino Akstino, Algio Lankelio, Deimanto Narkevičiaus sukurtos skulptūros [3].

Nuo 2000 m. klinikų teritorijoje stovi trys skulptoriaus Jono Šimonėlio sukurtos granitinės skulptūros „Mamytė“, „Liepsna“, „Liūdnas“ [16].

Prie Santariškių klinikų pastatyti paminklai – koplytstulpiai:
Lietuvos atgimimo patriarchui Jonui Basanavičiui (tautodail. Algimantas Sakalauskas, 1998 m.) [10],
visuomenės veikėjui, rašytojui Vincui Kudirkai (tautodail. Antanas Česnulis, 1999 m.) [15],
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Didžiajam (tautodail. Algimantas Sakalauskas, 2000) [6].

2016 m. birželio  mėn. 3 d. VU ligoninės  Santariškių  klinikų vidiniame kiemelyje (Santariškių g. 2) buvo atidengtas  paminklas Gydytojo pašaukimui, medikų bendruomenei  skirta skulptūrinė kompozicija „Lozoriau, kelkis“ (skulpt. Stanislovas Kuzma) [21].

Lietuvos valstybingumo tūkstantmečiui paminėti prie Santariškių klinikų 1998–2000 m. buvo pasodintas tūkstančio ąžuolų parkas. Jį pasodino Vilniaus apskrities mokyklų moksleiviai pagal dendrologo Audriaus Skridailos projektą. 2000 m. parko pradžioje atidengtas tautodailininko Jono Bugailiškio sukurtas stogastulpis [4].

2006 m. prie Santariškių klinikų pasodinta raudonųjų vardinių ąžuolų alėja trisdešimties Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų profesorių darbams bei nuopelnams įamžinti [14].

Literatūra ir šaltiniai

1. Dauguvietytė, Ieva. „Verkių namuose“ gamtos garsus stelbia statybų triukšmas // Verslo žinios. – 2007, rugs. 6, p. 9.
2. Franko namai – vertinantiems patogumą ir privatumą. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 2006, Nr. 10, p. 28-30, 33-34, 36.
3. Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias: [kultūrinis gidas]: [21 maršrutas] / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. – 2-asis pakoreg. leid. – Vilnius, 2014, p. 369.
4. Jurkonienė, Regina. Santariškių ąžuolai. – Iliustr. // Mūsų girios. – 2000, Nr. 5, p. 26.
5. Jurkštas, Jonas. Dėl Vilniaus vietovardžių // Literatūra ir menas. – 1988, saus. 1, p. 7.
6. Lazauskienė, Dalė. Vytautas sergės Santariškių klinikas: [apie skulptūrą Vilniuje]. − Iliustr. // Gyvenimas. − 2000, rugs. 27, p. 6.
7. Medicinos centras Santariškėse. – Iliustr. // Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985. – P. 270-272.
8. Narkeliūnienė, Aušra. Kitoks Vilniaus veidas:[apie mažaaukščių namų kvartalą Santariškių mikrorajone]. – Iliustr. // Statyk!. – 2006, Nr. 4, p. 12-17.
9. Oginskaitė, Rūta. Kiną tarp žemės ir dangaus nufilmavo angelai: A.Matelis į savo kūrinį įmontavo kadrus, vaikų filmuotus Santariškių ligoninėje. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2005, gruod. 6, priedas „Mūzų malūnas“, p. 1-2.
10. Paminklas dr. Jonui Basanavičiui, Vilnius, Santariškės : [koplytstulpis: fotografija / [Algimantas Sakalauskas] // Tautodailės metraštis. – Nr. 6 (2001), p. 62.
11. Papšys, Antanas. Vilnius: mažasis vadovas. – Vilnius, 1988, p. 170-171.
12. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. –  Vilnius, 2015, p. 254 – 257.
13. Pempė, Kęstutis. Modernioje ligoninės koplyčioje – paprasta ir atvira: [pokalbis su Vilniaus universiteto ligoninės „Santariškių klinikos“ koplyčios architektu K. Pempe / užrašė] Laima Žiūkienė-Lavaste. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2002, bal. 15, priedas „Būstas“, p. 3.
14. Santariškėse oš profesorių pasodinti ąžuolai. – Iliustr. // Respublika. – 2006, lapkr. 27, p. 6.
15. Srėbalienė, Audrė. Santariškių ligoninės kieme pastatytas Vinco Kudirkos paminklas. − Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1999, lapkr. 17, p. 8.
16. Srėbalienė, Audrė. Ties Santariškių klinikomis išsirikiavo [skulptoriaus Jono Šimonėlio] granito skulptūros. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2000, bal. 29, p. 4.
17. Viliūnienė, Gina. Dievo Gailestingumo koplyčia (Santariškių klinikos) / Gina Viliūnienė, Raimondas Urbakavičius. – Iliustr. // Viliūnienė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis. – Vilnius, 2012. – P. 348-349.
18. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos. – Vilnius, 2006. – 179, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr. sk. gale.
19. Vilnius, 1900–2005: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, 2005, p. H 28, H 29, K 25.
20.Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, 2011, p. 209.
21. Žemaitytė-Petrauskienė, Aldona. Stanislovo Kuzmos triumfo valanda: [apie skulptūrinės kompozicijos „Lozoriau, kelkis“ atidengimo iškilmes Santariškėse, 2016 m. birž. 3 d.].  – Iliustr. // Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 2016, birž. 11, p. 4; Prieiga per internetą:<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-06-13-stanislovo-kuzmos-triumfo-valanda/145496>.
22. Heart Surgery Clinic of Vilnius University: [informacinis leidinys]. – Vilnius, 1992. – [16] p., įsk. virš.: iliustr.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus m. SCB), 2012; Jurgita Lazauskaitė, Linas Janulevičius (VAVB), 2016