Staviškės – Vilniaus miesto dalis, esanti dešiniajame Neries krante, į šiaurės rytus nuo miesto centro. Priklauso Verkių seniūnijai.

Vietiniai gyventojai mano, kad gyvenvietė taip pavadinta dėl šioje vietoje tyvuliavusio stovinčio vandens telkinių, užpelkėjusių ežerėlių, tvenkinių (lenk. staw – tvenkinys) [2, 8].

Apie Staviškes publikacijų nedaug. Staviškių pilkapynus tyrinėjo ir vertingos informacijos pateikė archeologai Gytis Grižas ir Valdas Steponaitis leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ [3, 4, 5]. Įdomiai Staviškių pilkapynas aprašytas kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1]. Apie Staviškių piliakalnį rašoma leidinyje „Lietuvos piliakalniai: atlasas“ [7].

Staviškės – viena seniausių Verkių regioninio parko gyvenviečių. Manoma, kad žmonės šioje vietoje gyveno jau I–II a. 1998–1999 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai, vadovaujami Gyčio Grižo, žvalgomųjų tyrinėjimų metu aptiko senojo geležies amžiaus gyvenvietės žalvario lydymo dirbtuvių liekanų. Buvo surasta tiglių, liejimo formelių, geležinių dirbinių fragmentų, žalvario žaliavos gabalėlių, žalvarinių lazdelių, gargažių, brūkšniuotosios keramikos ir lydymo krosnelių sienelių liekanų. Gyvenvietei priklauso ir 40 cm gylio apskrito skerspjūvio stulpavietė [1, 5, 8].
1998–1999 m., 2002 m. ir 2004 m. archeologai aptiko senosios gyvenvietės vietoje ir šalia jos šešis VIII–X a. pilkapius, priskiriamus Rytų Lietuvos pilkapių kultūrinei grupei. Rasti pilkapiai vienas nuo kito nutolę 20 m atstumu, sampilus iš kraštų juosia 1,5 m pločio grioviai. Pilkapių sampiluose, suardytuose kapuose rasta sudegintų žmonių kaulų, įmovinių juostinių ietigalių, ornamentuotų verpstukų, žalvarinė grandinėlė, sagtelių, ylų, geležinių peilių, lipdytos keramikos šukių. Įdomu, kad viename pilkapyje rasta paaukoto ožiuko kaukolė, netoliese aptikta ir apeiginės keramikos liekanų. Šiuo metu pilkapiai yra privačioje valdoje, vizualiai iš aplinkos neišsiskiria, jų sampilai suardyti ūkinės veiklos metu arba sulyginti Neries potvynių [3, 4, 5].

Pavažiavus Verkių gatve beveik iki pabaigos, priešais kolektyvinius sodus stūkso Staviškių piliakalnis (Naujųjų Verkių). Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Jis supiltas atskiros kalvos pietinėje dalyje. Piliakalnio šlaitai yra statūs, 10 m aukščio, apaugę medžiais ir krūmais. Viršūnė trikampė, pailga šiaurės-pietų kryptimi. Šiauriniame krašte yra 50 m ilgio ir 40 m pločio aikštelė su 1 m aukštesniu viduriu. 1995 m. Staviškių piliakalnį tyrinėjo archeologas Valdas Vainilaitis, bet kultūrinio sluoksnio jame nerado [6, 7, 8]. Rytiniame piliakalnio krašte stovi 1928 m. pastatyta Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Skulptūrą savo lėšomis pastatė Kajetanas Bartoševič. Ant kalvos pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra turėjo saugoti apylinkes nuo potvynių. 2009 m. vietos bendruomenės lėšomis skulptūra buvo atnaujinta [9]. 

Netoli Staviškių yra nedidelė neužstatyta laukymė. Šioje vietoje būta kapinių. Vietinių gyventojų pasakojimu, ten palaidota ir prancūzų kareivių, sušalusių, ar mirusių nuo ligų ir išsekimo besitraukiant per Vilnių 1812 m. Didelio potvynio metu kapinaitės buvo atsidūrusios po Neries vandeniu. Tada upė plukdžiusi kaulus, nešusi pasroviui baltas kaukoles [2].

Seniau Staviškės buvo kaimas. Per kaimą ėjo kelias nuo Molėtų, Dubingių į Vilnių [2]. Sovietmečiu čia yra buvęs „Bolševiko“ kolūkis. Staviškių gyvenvietė yra nedidelė. Čia stovi tik dvidešimt penki gyvenamieji namai [8].

Staviškės yra Verkių regioninio parko teritorijoje. Gyvenvietė išsidėsčiusi Neries terasoje. Tai upės pakrantės gyvenvietė. Netoliese teka Riešės upelis. Graži regioninio parko gamta yra palanki gyvūnams ir augalams [2].

Staviškės atsispindi grožinėje literatūroje. Literatas Liudvikas Giedraitis „Šiaurės Atėnuose“ išspausdintame esė pateikia vaizdingą savo kelionės po Verkių apylinkes aprašymą. Čia minimos ir Staviškės [2]. Knygoje „Verkių kaimų senbuviai“ lietuvių ir lenkų kalbomis pateikiami Staviškėse gyvenančių žmonių atsiminimai [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Staviškių pilkapynas // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008. – P. 13-14.
2. Giedraitis, Liudvikas. Tarp Turniškės, Neries ir Riešės upių: Naujieji Verkiai – Staviškės – Bubiniai – Verkių Riešė – Naujieji Verkiai (8 km) // Šiaurės Atėnai. – 2012, rugpj. 10, p. 10-11; Prieiga per internetą: <http://www.satenai.lt/2012/08/10/tarp-tur%C2%ADnis%C2%ADkes-ne%C2%ADries-ir-rie%C2%ADses-upiu/>.
3. Grižas, Gytis. Staviškių pilkapynas / Gytis Grižas, Valdas Steponaitis. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. – Vilnius, 2005, p. 62.
4. Grižas, Gytis. Staviškių pilkapynas. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. – Vilnius, 2006, p. 76-77.
5. Grižas, Gytis. Staviškių pilkapyno ir senojo geležies amžiaus gyvenvietės tyrinėjimai. – Iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. – Vilnius, 2000, p. 168-170.
6. Staviškės. Lietuvos piliakalniai [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-10-05]. Prieiga per internetą: <http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=748>.
7. Staviškės, Verkių seniūnija. – Iliustr. // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – T. 3: Šilutės-Zarasų rajonai. – Vilnius, 2005, p. 342-343.
8. Staviškės – vieta, kurioje tyvuliavo tvenkiniai = Stawiszki – tu gdzie kiedyś były stawy. – Iliustr. // Verkių kaimų senbuviai. – Vilnius, 2012. – P. 55-63.
9. Vitkauskaitė, Viktorija. Jėzus Kristus saugo apylinkes nuo potvynių : Vilniaus rajone prie Ožkinių gyvenvietės esanti Jėzaus Kristaus skulptūra nušvito naujomis spalvomis. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2009, geg. 16, priedas „Sostinė“, p. 16.

Parengė: Levonija Meškelevičiūtė (Vilniaus m. SCB), 2012; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016