Viena naujausių publikacijų apie Karoliniškes spausdinama gido po Vilnių Alberto Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją“ (Vilnius, 2018). Apie Karoliniškes yra informacijos turistams skirtuose leidiniuose. Senesnėse knygose daugiausia aprašoma Karoliniškių gamta. 1958 m. išleistame Vinco Uždavinio, publicisto, keliautojo parašytame turistiniame vadove „Po Vilniaus apylinkes“ yra skyrius „Karoliniškė ir Pilaitė“ [22]. Jame aprašyta to meto vietovės gamta, minimas buvęs Karoliniškės tarybinis ūkis, pateikta nuotrauka. Karoliniškių miško parkas minimas  rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus turistiniame leidinyje „Maršrutai iš Vilniaus“ [8]. Istoriko Antano Papšio knygoje „Vilnius: mažasis vadovas“ pateikiama trumpa informacija apie vietovės gamtos ypatumus, svarbiausius mikrorajone esančius objektus [16]. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ yra straipsnių apie Karoliniškes, Karoliniškių draustinį bei Karoliniškių selekcijos punktą [13]. Kiek išsamiau apie Karoliniškes galima paskaityti kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [17]. Šioje knygoje yra ir literatūros apie vietovę apžvalga. Periodikoje yra architekto, projektavusio Karoliniškes, Kazimiero Balėno [4], karštovaizdžio architekto Antano Tauro straipsnių [21] apie šio mikrorajono įkūrimą bei plėtrą. Knygoje „Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas“ rašoma apie Karoliniškių architektūros objektus – Vilniaus televizijos bokštą, naują daugiabutį namą (L. Asanavičiūtės g. 36) [24]. Mikrorajono specifika, susisteminti pirmųjų gyventojų prisiminimai apie įsikraustymą ir gyvenimą Karoliniškėse pateikiami Marijos Drėmaitės sudarytoje knygoje „Jūs gaunate butą: gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“ [12a]. Apie mikrorajone esančias skulptūras rašoma architekto, prof. Algimanto Mačiulio knygoje „Dailė architektūroje” (Vilnius, 2003, p. 320, 341). Karoliniškių valstybinio kraštovaizdžio draustinio augmenija vaizdingai aprašyta Henriko Gudavičiaus ir kt. knygoje „Lietuvos draustiniai“ (sk. „Dėsninga žiedų banga“) [10].
2016 m., minint 40-ąsias mikrorajono metines, Karoliniškių bendruomenės nariai parengė ir išleido leidinį „Karoliniškės: apie tai, kaip atsirado Karoliniškių gyvenamasis masyvas, seniūnija ir kiti objektai“ [12b]. Čia pateikiamas pokalbis su architektu, projektavusiu Karoliniškes, Kazimieru Balėnu, yra informacijos apie mikrorajono pradžią, įvairias įstaigas, gyventojus, su šiuo mikrorajonu susijusius politinius ir visuomenės veikėjus (Pranciškų Tupiką, Algirdą Saudargą, Danutę Bekintienę, Liną Balsį) ir kt. Dabartinio Karoliniškių mikrorajono vietoje kadaise buvo dvaras. XIX a. Karoliniškių apylinkėse buvo tik trys sodybos, o šalia – nedidelis Šaltūnų kaimas. Vietovėje XIX a. antroje pusėje veikė plytinė [7, 12]. Karoliniškės, kaip vaizdinga vietovė, senovėje buvo mėgstama vilniečių iškylų, susibūrimų vieta. 1896 m. gegužės 1 d. Karoliniškių miške vyko darbo žmonių šventės minėjimas [7]. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiose apylinkėse tarp kalvų ir miškeliais apaugusių skardžių siautė plėšikai. Išlikę pasakojimų, kad šiose kalvose ir lomose plėšikai slėpė prisigrobtus turtus. Po Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje buvo tarybinis ūkis, grūdų selekcijos stotis, sodai [22].

1971–1976 m. kaimelio vietoje išaugo modernus mikrorajonas, kuris išsiplėtė abipus Laisvės prospekto (buv. Kosmonautų pr.). Rajono architektai – Kazimieras Rimantas Balėnas ir Genovaitė Balėnienė. Mikrorajono kūrėjai ieškojo vietovės gamtines sąlygas atitinkančio architektūrinio sprendimo, stengdamiesi išsaugoti Neries ir Sudervėlės slėnių landšaftą. Karoliniškėse dominuoja 5, 9 ir 12 aukštų gyvenamieji namai, sujungti į 4–5 korpusų blokus [4, 5, 15]. Pastatytas Valstybinio socialinio draudimo fondo („Sodros“) Vilniaus skyriaus administracinis pastatas (archit. Andrius Gediminas Gudaitis, 2002), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Ugniagesių gelbėtojų mokykla, Vilniaus „Vilties“ specialioji mokykla-daugiafunkcinis centras [13, 25], poliklinika, keletas mokyklų, vaikų darželių ir kt.
2007–2013 m. šalia Karoliniškių valstybinio kraštovaizdžio draustinio iškilo mažaaukštės statybos molinių plytų prabangių butų ir komercinės paskirties kompleksas „Elguvos deimantai“. Komplekso pastatai tarsi įsilieję į parką, vidiniai kiemai savotiškai tampa miško dalimi [2].

1974–1981 m. Karoliniškėse pastatytas Vilniaus televizijos bokštas (archit. Vladimiras Obydovas, inž. Davidas Basiladzė ir Davidas Dortmanas). Tai aukščiausias Lietuvoje ir vienas iš aukščiausių Rytų Europos statinių – 326,5 m. TV bokštas su pamatu sveria 25 tūkst. tonų. Televizijos bokšte įrengtos 2 konferencijų ir pobūvių salės, restoranas „Paukščių takas“. Restorane yra vienintelė Lietuvoje tokiame aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Žiedinės formos restorano grindys apsisuka 360 laipsnių per 55 minutes. Esant geram orui, Vilnius ir jo apylinkės matomos 50 km spinduliu [1, 13, 24]. Nuo 2000 m. ant televizijos bokšto įžiebiama viena didžiausių pasaulyje kalėdinių eglių. Pirmajame televizijos bokšto aukšte įrengta Sausio 13-osios muziejinė ekspozicija. 1991 m. sausio 13 d. sovietiniai tankai apsupo bokštą ir jį jėga užėmė, kad atimtų iš Lietuvos radijo ir televizijos transliavimo galimybę. Tūkstančiai beginklių žmonių bandė tai sutrukdyti, keturiolika jų žuvo, šimtai buvo sužeisti. Po šių tragiškų įvykių 8 Karoliniškių gatvės pervadintos žuvusių didvyrių vardais, o pagrindinė gatvė, buvęs Kosmonautų prospektas, pavadinta Laisvės prospektu [3, 13, 14].

Prie Vilniaus televizijos bokšto yra memorialas, įamžinantis 1991 m. sausio 13-osios įvykius [18]. 1992 m. pastatyti granitiniai paminklai čia žuvusiems Lietuvos laisvės gynėjams: Loretai Asanavičiūtei, Virginijui Druskiui, Dariui Gerbutavičiui, Rolandui Jankauskui, Rimantui Juknevičiui, Algimantui Petrui Kavoliukui, Vidui Maciulevičiui, Titui Masiuliui, Apolinarui Juozui Povilaičiui, Ignui Šimulioniui, Vytautui Vaitkui (žr. adresu).

2005 m. šalia televizijos bokšto pastatyta skulptūra „Aukojimas“ (skulpt. Darius Bražiūnas, archit. Artūras Asauskas) [18, 24]. Tai paminklas Sausio 13-osios aukoms atminti. Rankas į dangų pakėlusi moteris stovi ant didžiulio varpo, kurio apačioje iškalti Lietuvos himno žodžiai.

1979 m. Karoliniškes papuošė rausvo granito fontanas skulptūra „Pumpuras“ (skulpt. Antanas Žukauskas), pastatyta A. J. Povilaičio g. 20. 1988 m. Laisvės pr., šalia Sausio 13-osios g. 13 namo, yra skulptūra „Vėjapūtis“ (skulpt. Vladas Kančiauskas) [23]. 2005 m. skvere prie L. Asanavičiūtės ir V. Maciulevičiaus gatvių sankirtos pastatyta suomių dovana – tuometinės Šiaurės Karelijos politechnikos mokyklos studentės Marjo Pauliinos Riihelae (Haikonen) penkių metrų aukščio plieno ir akmens „Karelijos gegutė“ [20].

Karoliniškėse memorialinėmis lentomis pagerbti 1991 m. Sausio 13-ąją žuvę Lietuvos laisvės gynėjai:
Loreta Asanavičiūtė(L. Asanavičiūtės g. 4),
Darius Gerbutavičius(A. P. Kavoliuko g. 32; D. Gerbutavičiaus g. 9),
Algimantas Petras Kavoliukas (I. Šimulionio g. 4),
Ignas Šimulionis (I. Šimulionio g. 10).

„Spindulio“ progimnazijoje (R. Jankausko g. 17) atidengta memorialinė lenta 1991 m. Sausio 13-ąją žuvusiai Loretai Asanavičiūtei. 2020 m. ant šios progimnazijos pastato sienos atidengta memorialinė lenta pedagogui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Pranciškui Tupikui.

Karoliniškių teritorija pakilusi apie 170 m virš jūros lygio iškilusioje plokštikalnėje. Rytinėje vietovės dalyje yra Neries skardis – Plikakalnio atodanga, kuri yra geologinis paminklas. Čia 1960 m. buvo įsteigtas Karoliniškių valstybinis kraštovaizdžio draustinis (netoli Televizijos bokšto). Jo plotas – 162 ha. Draustinyje saugomi raiškūs eroziniai raguvynai, Neries slėnyje veši reti augalai. 1972 m. vasarą Karoliniškių parko augalai buvo inventorizuoti. Draustinyje nutiesti šie takai: Kalnų keterų, Miško pakraščio, Plikakalnio, Raguvų dugnų, Upės slėnio. Stenduose pateikti saugomos teritorijos retesnių augalų vaizdai [10, 13, 21]. Vakarinę Karoliniškių mikrorajono dalį supa pušynais apaugęs Sudervėlės upelio slėnis. 1986 m. jame buvo įkurtas „Pasakų parkas“, kurį puošia tautodailininkų ir Vilniaus dailės akademijos studentų sukurtos skulptūros, simbolizuojančios įvairius pasakų bei mitologinius personažus [13].

Karoliniškės atsispindi ir grožinėje literatūroje. Karoliniškėms skirtų eilėraščių sukūrė poetai Antanas A. Jonynas (rink. „Tiltas ir kiti eilėraščiai“), Valdemaras Kukulas (rink. „Kreidos rate“), Antanas Gailius (rink. „Šičia“), Sigitas Geda (rink. „Mamutų tėvynė“), Alvydas Šlepikas (rink. „Tylos artėjantis“) ir kt. 1991 m. sausio tragedijos prie televizijos bokšto tema atsispindi Odd‘o Abrahamseno iš Islandijos eilėraščiuose (rink. „Poezijos pavasaris“ (Vilnius, 1992)) ir vaikų kūrybos rinkinyje „Vaikai piešė laisvę“ (Vilnius, 1991). Leidinyje „Karoliniškės“ spausdinami Zitos Čepulytės ir Bronės Staskonytės Karoliniškėms skirti eilėraščiai [12b].

Karoliniškių biblioteka (A. Povilaičio g. 20) įsteigta 1974 m. [26]. Kraštotyros fonde yra 113 leidinių, kartotekoje – 172 įrašai (2008 m.).