L. Asanavičiūtė mokėsi keliose Vilniaus vidurinėse mokyklose. Nuo 1982 m. mokėsi ir dirbo siuvėja siuvykloje „Aušra“, vėliau – mezgėja „Dovanos“ susivienijime. 1990 m. baigė Vilniaus finansų ir kredito technikumo buhalterinės apskaitos specialybę. Koncertai ir repeticijos Vilniaus statybos tresto kaimo kapeloje, „Dovanos“ ir Profsąjungų kultūros rūmų folkloriniuose ansambliuose buvo jos turiningas laisvalaikis.
Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę po mirties apdovanota I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu [3]. 1998 m. Amerikos biografijų institutas suteikė L. Asanavičiūtei pasaulio žmogaus vardą [4, p. 145].
2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, L. Asanavičiūtė apdovanota I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (žr. adresu).
Socialinių mokslų daktarė, docentė Ina Dagytė yra parašiusi knygą „Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis” [4]. Tai nėra tik biografinis leidinys. „Kasdienėj gyvenimo tėkmėj man svarbesnė atskiro žmogaus pozicija, jo vienatinis ir nepakartojamas turinys, kuris įkvepia gyvybės jo tariamiems žodžiams ir sumanymams, vykdomiems veiksmams. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl ėmiausi knygos apie Loretą Asanavičiūtę”, – rašo autorė [4, p. 8]. Apie L. Asanavičiūtę rašoma Onos Voverienės knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (Kaunas, 2005), Rasos Baškienės „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022), Antano Rimvydo Čaplinsko knygose „Vilniaus gatvės“ [3] ir „Vilniaus atminimo knyga“ (Vilnius, 2011), Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (T. 2. Vilnius, 2002) ir kt., taip pat periodikoje, internete.
Buvusioje Karoliniškių 47-oje vidurinėje mokykloje (dabar – „Spindulio“ pagrindinė mokykla) (R. Jankausko g. 17) 1998 m. balandį buvo atidengta memorialinė lenta. Pilkame marmure iškalti žodžiai skelbia, kad šioje mokykloje mokėsi Loreta Asanavičiūtė, žuvusi 1991 m. Sausio tryliktąją prie Lietuvos televizijos bokšto. Įrašą iškalęs žmogus prašė jį vadinti nežinomu autoriumi [1].
2001 m. Vilniuje viešėjęs olandų menininkas John (Jon) Boetes planavo sukurti Loretos Asanavičiūtės statulą iš juodojo granito ir pastatyti ją greta žymių pasaulio žmonių skulptūrų savo kuriamame Taikos parke Mahabalipuramo miestelyje Indijoje [6]. Sukurtas Lietuvos ir Vokietijos bendras dokumentinis filmas „Mergaitė ir tankai“ (rež. A. Meier) [5].
Literatūra ir šaltiniai
1. Loretos Asanavičiūtės gimtadieniui: [apie paminklinės lentos atidengimą Karoliniškių vid. mokykloje]. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1998, bal. 23, p. 3.
2. Loretos Asanavičiūtės žuvimo vieta. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2012-07-04]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=36030&lang=lt>.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 25, 119, 227.
4. Dagytė, Ina. Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis. – Vilnius, 2000. – 173, [1] p.: iliustr.
5. Marčėnaitė, Rusnė. Vokiečių filmas primena laisvės kainą: [apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje ir tragiškai pasibaigusią trumpo L. Asanavičiūtės gyvenimo istoriją pasakojantį Lietuvos ir Vokietijos bendrą dokumentinį filmą „Mergaitė ir tankai“ (filmo kūrėjai – žurnalistė I. Blochl, režisierius A. Meier)]. – Portr. // Kauno diena. – 2009, saus. 13, p. 10.
6. Zilnys, Ramūnas. Parke Indijoje iškils lietuvės [L. Asanavičiūtės] skulptūra. – Portr. // Lietuvos rytas. – 2001, rugs. 15, p. 6.
Parengė: Aušra Asauskienė (VAVB), 2009; 2012