1799 m. atvyko į Paryžių mokytis Politechnikos mokykloje, bet mokslus netrukus metė. 1800 m. įstojo į Napoleono I armiją, dalyvavo žygyje į Italiją. 1802 m. buvo demobilizuotas. 1803–1805 m. gyveno Paryžiuje. 1805 m. – Marselio komersantas. 1806–1811 m. buvo Napoleono I armijos karo komisaras, dalyvavo žygiuose į Vokietiją ir Austriją. 1811–1812 m. – imperatoriaus dvaro kilnojamojo turto inspektorius. 1812 m. buvo imperatorienės pasiuntinys, vėliau armijos intendantas. Dalyvavo Napoleono I žygyje į Rusiją ir tuomet jai priklausiusią Lietuvą. 1814 m. imperijai žlugus, apsigyveno Milane. 1821 m. dėl ryšių su karbonarais austrų valdžios buvo ištremtas iš Italijos. Grįžęs į Paryžių, bendradarbiavo prancūzų ir anglų opozicinėje spaudoje. Nuo 1830 m. gyveno Italijoje. 1830–1834 m. buvo Prancūzijos konsulas Trieste, Čivitavekijoje. Mirė 1842 m. grįžęs atostogų į Paryžių. Palaidotas Monmartro kapinėse [2, 4, 11].
Stendalis laikomas vienu svarbiausių psichologinio naujųjų laikų romano pagrindėjų. Literatūrinės veiklos pradžioje sukūrė muzikai ir dailei skirtų veikalų: „Haidno, Mocarto ir Metastasio gyvenimai“ (1815), „Italijos tapybos istorija“ (1817), „Rosinio gyvenimas“ (1823). Parašė kelionių įspūdžių knygas „Roma, Neapolis ir Florencija“ (1817), „Pasivaikščiojimai po Romą“ (1829); teorinius traktatus „Apie meilę“ (1822, liet. 1996), „Rasinas ir Šekspyras“ (1823–1825); romanus „Armansas“ (3 t., 1827), „Raudona ir juoda“ (1830, liet. 1949), „Liusjenas Levenas“ (par. 1834–1835, išl. 1894, liet. 1959), „Parmos vienuolynas“ (1839, liet. 1948). Sukūrė novelių rinkinį „Italų kronikos“ (1855, liet. 1958). Atskirą kūrybinio palikimo dalį sudaro autobiografinės knygos „Anri Briularo gyvenimas“ (par. 1835–1836, išl. 1890), „Egotisto atsiminimai“ (par. 1832, išl. 1892), „Turisto memuarai“ (2 t., 1838). Po Stendalio mirties išleistas romanas „Lamiel“ (par. 1839–1842, išl. 1928), knyga „Napoleono gyvenimas“ (par. 1817–1818, išl. 1929), lietuvių kalba išleista apysaka „Hercogienė de Paliano“ (1995). Grenoblio municipalinėje bibliotekoje saugomi Stendalio rankraščiai, tarp jų laiškai, dienoraščio fragmentai (2006 m. išleisti 1805–1814 m. „Dienoraščio“ 6 sąs.) [2, 11].
Apie Stendalio gyvenimą ir kūrybą lietuvių kalba rašoma Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [4], Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [1], enciklopedijose [2]. Apie Stendalio apsilankymus Lietuvoje rašoma Antano Vaičiulaičio knygoje „Stendhalis Lietuvoje Liet. katalikų MA“ (Roma, 1974), Nijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės monografijoje „Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje (iki XX amžiaus): vienos barbarystės istorija“ (Vilnius, 2011), Dominique Dubarry knygoje „Prancūzų karininko pašnekesiai su Lietuvos istorija“ (Klaipėda, 2011), Laimono Briedžio knygoje „Vilnius savas ir svetimas“ (Vilnius, 2010). Yra rašytojui skirtų grožinių kūrinių: Anatolijaus Vinogradovo biografinis romanas „Stendalis: trys laiko spalvos“ [6], Stefano Zweigo biografinių esė knyga „Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus“ (Vilnius, 2006). Rusų kalba apie Stendalį išleistos kelios monografijos: Анатолий Виноградов „Стендаль и его время“ (Москва, 1960), Яков Фрид „Стендаль: очерк жизни и творчества“ [11], Борис Реизов „Стендаль : худож. творчество“ (Ленинград, 1978), „Стендаль“ (Москва, 2001). Apie Stendalį yra nemažai straipsnių spaudoje.
1812 m. Stendalis lankėsi Lietuvoje. Kaip kurjeris gabeno Napoleonui oficialius dokumentus. Keliavo per Karaliaučių, Marijampolę, Kauną. Vilnių pasiekė rugpjūčio 1 d. Išbuvo čia apie dešimt dienų [8]. Apie rašytojo kelionę per Lietuvą liko nedaug dokumentinės medžiagos, nes 1812 m. rašytas dienoraštis neišliko. Prancūzų kariuomenei traukiantis, po sunkios kelionės vėl atvyko į Vilnių gruodžio 7 d. Atvykęs į Vilnių Paskirtas Valstybės tarybos auditoriumi dirbo Didžiosios armijos karinėje Iždo tarnyboje, įsikūrusioje Didžiojoje g. 1, turėjo aprūpinti maisto atsargomis Smolenske ir Vitebske dislokuotus dalinius [3, 4, 8]. Būdamas Vilniuje, Stendalis parašė trumpą laišką seseriai Paulinai: „Praradau viską, ir teturiu drabužius, kuriais vilkiu <…> patyriau daug fizinių kančių, jokio moralinio pasitenkinimo“ [3, p. 98; 4, p. 139]. Šis laiškas yra vienintelis rašytojo dokumentas iš Lietuvos, dabar saugomas Grenoblio municipalinėje bibliotekoje. Iš Vilniaus Stendalis išvyko į Gumbinę ir Karaliaučių.
Kelionė per Lietuvą ir pati Lietuva nepaliko žymesnių pėdsakų Stendalio veikaluose. Lietuvos vardo jis nemini, tik atskirus miestus (Vilnių, Kauną, Marijampolę), persikėlimą per Nemuną. Vilniaus patirtis, badaujančios ir mirštančios prancūzų kariuomenės vaizdas padarė poveikį jo požiūriui į karą, išreikštam romane „Parmos vienuolynas“ [3, 4, 8].
2000 m. spalį Vilniuje, ant vadinamojo Franko namo Didžiojoje g. 1/2 (Senamiesčio seniūnija), Stendalio atminimui atidengta memorialinė lenta (arch. Vytautas Zaranka). Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir prancūzų kalbomis: „Šiame name 1812 m. gruodį traukiantis Napoleono armijai buvo apsistojęs prancūzų rašytojas Stendalis (1783–1842)“ [1, 5, 7].
1961 m. Maskvoje išleista T. V. Kočetkovos sudaryta Stendalio bibliografija rusų kalba „Стендаль: библиография русских переводов и критической литературы на русском языке: 1822–1960“ [10]. 1995 m. išleista M. Sokolovos sudaryta bibliografija „Стендаль: библиография русских переводов и критической литературы на русском языке, 1960–1993“ [9].
Literatūra ir šaltiniai
1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Stendalis: prancūzų rašytojas (1783 01 23 – 1842 03 23). – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 380.
2. Čepinskienė, Galina. Stendhal (Stendalis): [biografija]. – Portr. – Bibliogr.: 5 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2012. – T. 22, p. 504-505.
3. Vaičiulaitis, Antanas. Stendhalis Lietuvoje. – Bibliogr.: 37 pavad. // Metai. – 1991, Nr. 6, 94-101.
4. Venclova, Tomas. Stendhal: [biografija]. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 139-140.
5. Vilnius įamžins [literatūros klasiko] Stendhalio atminimą // Lietuvos aidas. – 2000, spal. 10, p. 7.
6. Vinogradovas, Anatolijus. Stendalis : trys laiko spalvos. – 2-as leid. – Vilnius, 1983. – 535 p., iliustr.
7. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2020 [žiūrėta 2020-11-12]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
8. Kowzan, Tadeusz. Stendhal w Wilnie. – Iliustr. – Lenk. // Kowzan, Tadeusz. Francja w Wilnie od XV do XX stulecia. – Bydgoszcz, 2003. – P. 24-31.
9. Соколова, Марина. Стендаль : библиография русских переводов и критической литературы на русском языке, 1960–1993. – Москва, 1995. – 94, [1] p.
10. Стендаль : библиография русских переводов и критической литературы на русском языке : 1822-1960. – Москвa, 1961. – 116, [3] p., portr., faks. – R-klės: p. 101-116.
11. Фрид, Яков. Стендаль: очерк жизни и творчества. – 2-е изд. – Москва, 1967. – 416 p., [7] iliustr., portr. – Bibliogr. išnašose.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2013; 2020