1896 m. baigė rusišką Tverečiaus (Ignalinos r.) pradinę mokyklą. 1902 m. Odesoje (Ukraina) išlaikė vaistinės mokinio egzaminus. Išlaikyti egzaminai beveik atitiko keturių gimnazijos klasių kursą. 1902–1903 m. dirbo vaistinėje, savarankiškai mokėsi toliau. Eksternu išlaikęs brandos atestato egzaminus, 1903–1909 m. studijavo Novorosijsko universiteto (dabar Odesos I. Mečnikovo universitetas) Fizikos-matematikos fakultete. Studijuodamas dalyvavo lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ veikloje, vadovavo chorui, režisavo spektaklius. 1905–1907 m. dalyvavo Odesos revoliucijos įvykiuose. 1909 m. gavęs diplomą grįžo į Lietuvą. Iki 1915 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Dėstė matematiką Vilniaus gimnazijose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją. 1915–1918 m. dėstė matematiką lietuvių gimnazijoje Voroneže. Kartu su kalbininku Jonu Jablonskiu rūpinosi lietuviškų matematikos terminų kūrimu. Buvo Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti revizorius. Aktyviai veikė Lietuvių vyriausiojoje taryboje Rusijoje, kuri reikalavo Lietuvai nepriklausomybės. Už tai kurį laiką buvo bolševikų kalintas. 1918 m. grįžo į vokiečių okupuotą Lietuvą. Įkūrė lietuvių gimnaziją Švenčionyse ir iki 1919 m. jai vadovavo. Bolševikams pasitraukus iš Švenčionių buvo išrinktas miesto burmistru. 1919 m. lenkų armijai užgrobus Vilnių ir Švenčionis, Z. Žemaitis apsigyveno Kaune. 1919–1920 m. – Kauno komercinės mokyklos direktorius. 1920 m. buvo vienas iš Lietuvos aukštųjų kursų organizatorių, metus jiems vadovavo. 1922–1940 m. buvo Lietuvos universiteto (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) profesorius, Matematikos-gamtos fakulteto dekanas, 1930–1940 m. – Geometrijos katedros vedėjas. 1928 m. Z. Žemaitis buvo pirmosios Lietuvos matematikos ir fizikos mokytojų konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas, vienas iš jos pranešėjų. Rūpinosi civilinės aviacijos plėtojimu Lietuvoje. 1929–1940 m. – Lietuvos aeroklubo pirmininkas. Z. Žemaičio rūpesčiu organizuoti civilinių lakūnų kursai, pradėta bendradarbiauti su Latvijos, Estijos ir Suomijos aeroklubais. Nuo 1931 m. buvo Lietuvos gamtininkų draugijos narys. Domėjosi geologija, zoologija. Daug prisidėjo biologijos mokslų daktarui, profesoriui Tadui Ivanauskui kuriant pirmąją kailinių žvėrelių fermą Obelynėje (Kauno r.), zoologijos sodą Kaune. 1940–1969 m. gyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus universitete. 1947–1950 m. – Lietuvos Aukščiausiosios tarybos deputatas. 1959 m. profesorius tapo nusipelniusiu mokslo, 1963 m. – nusipelniusiu kultūros veikėju. 1961–1968 m. – Lietuvos matematikų draugijos vicepirmininkas. Z. Žemaitis mirė 1969 m. birželio 24 d., ruošdamasis eiti į Lietuvos matematikų draugijos konferenciją [1, 2, 5, 6, 8, 11]. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Profesoriaus kapas yra kapinių vakarinėje dalyje, į pietryčius nuo pagrindinių vartų. Antkapis įrengtas 1977 m. (skulpt. Leonas Žuklys, archit. Sigizmundas Pipynė). Pilkšvo ir pilkšvai juosvo granito antkapinį paminklą sudaro akmens plokštė su iškaltu Z. Žemaičio bareljefu ir įrašu: „Profesorius / Zigmas Žemaitis“. Gulsčioje plokštėje iškaltos mokslininko gimimo ir mirties datos: 1884–1969 [7].
Z. Žemaičio pagrindinės veiklos sritys buvo matematikos dėstymo metodika, matematikos istorija, lietuviškosios matematikos terminijos tobulinimas. Mokslininkas savo darbus skelbė Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto mokslo darbų rinkiniuose, „Lietuvos matematikos rinkinyje“. Sudarė „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinį“ (1920), parašė knygas „Matematikos istoriografija ir Moritz Kantor“ (1930), „Diferencialinis-integralinis skaičiavimas“ (2 d., 1935). Parengė straipsnius apie Archimedą, Izaoką Niutoną, kitus žymius matematikus [1, 4, 8].
Tarpukario metais Z. Žemaitis buvo paskirtas Lietuvos švietimo ministerijos įgaliotiniu lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Jis parašė keletą leidinių lietuvių ir lenkų kalbomis apie Vilnių ir Vilniaus kraštą. 1918 m. buvo išleista jo, M. P. kriptonimu pasirašyta, brošiūra „O przyszłość miasta Wilna i gubernji Wileńskiej“ („Apie Vilniaus miesto ir Vilniaus gubernijos ateitį“) (Wilno, 1918). Po kelerių metų pasirodė kiek pataisytas minėtos knygelės leidimas pavadintas „Przyszłe losy Wilna i Wileńszczyzny“ („Vilniaus ir Vilnijos ateitis“) (Wilno, 1922). Vėliau Vilniui vaduoti sąjunga išleido profesoriaus knygą „Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui: mūsų kovos dėl Vilniaus esmė ir planas“ [15]. Taip pat išleistos Z. Žemaičio knygos apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: „Kwestja polsko-litewska w chwili obecnej“ (Wilno, 1918), „O unję polsko-litewską: studjum ekonomiczne, polityczne i kulturalne“ (Wilno, 1920), „Próba pogodzenia Litwy z Polską: notatki krytyczne” (Kowno, 1921), „Drogi Litwy – uwagi o kierunku polityki litewskiej“ (Kowno, 1922). Savo leidiniuose Z. Žemaitis įrodinėjo, kad Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi teisę į valstybingumą su sostine Vilniumi. Jis argumentuotai gynė Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymo Lietuvai idėją.
1979 m., minint 400-ąsias Vilniaus universiteto įkūrimo metines, išleistas straipsnių rinkinys „Zigmas Žemaitis“ [13]. Leidinyje yra profesoriaus straipsnis, skirtas matematikos istorijai Vilniaus universitete, 16 laiškų žmonai Stasei Žemaitienei, pateikiami mokinių ir artimųjų pasakojimai apie Z. Žemaitį. Knygoje išspausdintas istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Juozo Marcinkevičiaus ir žurnalisto Kazimiero Umbražiūno straipsnis „Zigmas Žemaitis ir Vilniaus kraštas“. Apie Z. Žemaitį rašoma socialinių mokslų habilituoto daktaro Algirdo Ažubalio knygoje „Iš Lietuvos matematinio švietimo praeities“ [2], matematiko, istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Juozo Banionio leidiniuose „Matematikos mokslo raida Lietuvoje 1920–1940 m.“ [3] ir „Matematinė mintis Lietuvoje“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [8], inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [5]. 2005 m. „Lietuvos matematikos rinkinio“ 45-ame tome išspausdintas matematiko, habilituoto fizikos mokslų daktaro Jono Kubiliaus straipsnis „Profesorius Zigmas Žemaitis“, skirtas mokslininko 120-osioms gimimo metinėms paminėti [6].
Atsiminimus apie Z. Žemaitį galima paskaityti istorikės, žurnalistės Elenos Sliesoriūnienės knygoje „Inteligentų karta“ [9], poeto, mokytojo Salio Šemerio knygoje „Žmonės mano gyvenime“ [10]. Z. Žemaičio pagrindinės veiklos sritys buvo matematikos dėstymo metodika, matematikos istorija, lietuviškosios matematikos terminijos tobulinimas. Mokslininkas savo darbus skelbė Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto mokslo darbų rinkiniuose, „Lietuvos matematikos rinkinyje“. Sudarė „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinį“ (1920), parašė knygas „Matematikos istoriografija ir Moritz Kantor“ (1930), „Diferencialinis-integralinis skaičiavimas“ (2 d., 1935). Parengė straipsnius apie Archimedą, Izaoką Niutoną, kitus žymius matematikus [1, 4, 8].
Tarpukario metais Z. Žemaitis buvo paskirtas Lietuvos švietimo ministerijos įgaliotiniu lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Jis parašė keletą leidinių lietuvių ir lenkų kalbomis apie Vilnių ir Vilniaus kraštą. 1918 m. buvo išleista jo, M. P. kriptonimu pasirašyta, brošiūra „O przyszłość miasta Wilna i gubernji Wileńskiej“ („Apie Vilniaus miesto ir Vilniaus gubernijos ateitį“) (Wilno, 1918). Po kelerių metų pasirodė kiek pataisytas minėtos knygelės leidimas pavadintas „Przyszłe losy Wilna i Wileńszczyzny“ („Vilniaus ir Vilnijos ateitis“) (Wilno, 1922). Vėliau Vilniui vaduoti sąjunga išleido profesoriaus knygą „Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui: mūsų kovos dėl Vilniaus esmė ir planas“ [15]. Taip pat išleistos Z. Žemaičio knygos apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: „Kwestja polsko-litewska w chwili obecnej“ (Wilno, 1918), „O unję polsko-litewską: studjum ekonomiczne, polityczne i kulturalne“ (Wilno, 1920), „Próba pogodzenia Litwy z Polską: notatki krytyczne” (Kowno, 1921), „Drogi Litwy – uwagi o kierunku polityki litewskiej“ (Kowno, 1922). Savo leidiniuose Z. Žemaitis įrodinėjo, kad Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi teisę į valstybingumą su sostine Vilniumi. Jis argumentuotai gynė Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymo Lietuvai idėją.
1909–1915 m. ir 1940–1969 m. Z. Žemaitis gyveno ir dirbo Vilniuje. 1903–1909 m. studijuodamas Novorosijsko universitete (dabar Odesos I. Mečnikovo universitetas), bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“. 1909 m. sugrįžęs į Vilnių, dėstė matematiką keliose privačiose gimnazijose. Buvo aktyvus Lietuvių mokslo draugijos narys, Lietuvių dailės draugijos sekretorius, pirmųjų dailės parodų organizavimo talkininkas, dalyvavo „Rūtos“ draugijos veikloje. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje. 1918 m. sugrįžęs į Lietuvą, persikėlė į Švenčionis. Kartu su kitais to krašto šviesuoliais jis įsteigė Švenčionių lietuvių gimnaziją (1919) ir buvo pirmasis jos direktorius. Tuo pačiu metu važinėjo į Vilnių dėl universiteto atkūrimo [2, 6, 8, 11, 13]. 1919 m. lenkų kariuomenei užgrobus Vilniaus kraštą, Z. Žemaitis apsigyveno Kaune. Profesorius sielojosi dėl Vilniaus netekimo, bet neprarado vilties, kad sostinė sugrįš Lietuvai. Jis visą laiką sekė Vilniaus krašto kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą, stengėsi kuo aktyviau dalyvauti lietuvių tautos kovoje dėl istorinės sostinės grąžinimo Lietuvai. Jis buvo Lietuvos švietimo ministerijos įgaliotiniu lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Z. Žemaičio rūpesčiu įsteigta Vilniaus reikalų komisija prie Vyriausybės, kurios įpareigotas jis vedė slaptas derybas su lenkų valdžios atstovais. 1920 m. lankėsi Vilniuje, rūpinosi Vilniaus universiteto perėmimu ir globa. Rinko lėšas Vilniaus krašto mokykloms ir kultūros draugijoms šelpti. 1921–1926 m. buvo Komiteto Vilniaus krašto lietuviams remti pirmininkas, 1926 m. paskirtas Vilniečių sąjungos pirmininku. 1927 m. vasario 20 d. kaip Lietuvos delegacijos narys dalyvavo Vasario 16 akto signataro Jono Basanavičiaus laidotuvėse. Artimiau susipažinęs su Vilniaus žmonių gyvenimu Vilniečių sąjungos valdybai rašė atsišaukimus apie sunkią lietuvių padėtį Lenkijos okupuotame krašte. 1934 m. suorganizavo Kaune Vyriausiąjį komitetą Vilniaus krašto badaujantiems šelpti [13, p. 78-95]. 1940 m. Lietuvai atgavus Vilnių, sostinėje, M. K. Čiurlionio gatvės 29 name, apsigyveno ir Z. Žemaitis. 1940–1969 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius, 1940 m. – prorektorius, 1946–1948 m. – rektorius, 1944–1964 m. – Matematinės analizės katedros vedėjas. Dėstė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo, matematikos istorijos, matematikos metodikos, aukštosios algebros, Fourier eilučių teorijos, analizinės ir diferencialinės geometrijos kursą. Dėstė matematikos disciplinas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kitose Vilniaus aukštosiose mokyklose, Mokytojų tobulinimosi institute (dabar Ugdymo plėtotės centras) [2, 6, 11].
Savo išleistose knygose profesorius gynė Lietuvos teises į Vilnių ir Vilniaus kraštą. „Vilnius yra ne kieno kito, tik lietuvių iš nieko sukurtas, Lietuvos liaudies rankomis ir kruvinu prakaitu statytas, Lietuvos vaikų krauju kiek kartų gintas; jis yra nelyginant vyriausias ir brangiausias Lietuvos vaikas, kuriam išauginti visa mūsų tėvynė yra padėjusi didžiausius turtus, atitraukdama juos nuo kitų savo vaikų“, – rašė viename iš savo leidinių [15, p. 40].
1977 m. Vilniuje, ant namo M. K. Čiurlionio g. 29 (Naujamiesčio seniūnija), Z. Žemaičio atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name 1940–1969 m. gyveno kultūros veikėjas, matematikas, profesorius Zigmas Žemaitis“ [7, 12].
Vilniaus universitete yra Z. Žemaičio vardu pavadinta amfiteatrinė auditorija, Lietuvos matematikų draugijos aukščiausias apdovanojimas yra Z. Žemaičio medalis [1, 2].
1969 m. Švenčionių vidurinei mokyklai buvo suteiktas šios mokymo įstaigos įsteigėjo ir pirmojo direktoriaus – Zigmo Žemaičio vardas (dabar Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazija).
2008 m. Vilniaus universiteto biblioteka ir Matematikos ir informatikos fakultetas išleido bibliografijos rodyklę „Zigmas Žemaitis“. Rodyklę sudarė Vytautas Bogušis, Rita Kivilšienė, Salomėja Peciulkienė ir Jūratė Zvėgienė. Leidinyje publikuota Lietuvos matematikų draugijos pirmininko, akademiko prof. habil. dr. Jono Kubiliaus parengta biografinė apybraiža „Profesorius Zigmas Žemaitis“. Rodyklėje pateikti 1905–1972 m. Z. Žemaičio spausdintų darbų ir 1909–2007 m. darbų apie mokslininką sąrašai. Knygoje išspausdinti fotografijų rinkiniai, kuriuose surinktos Z. Žemaičio asmeninės ir grupinės nuotraukos nuo vaikystės iki gyvenimo pabaigos, profesoriaus atminimo įamžinimo nuotraukos [1, 14].
Straipsnių rinkinyje „Zigmas Žemaitis“ paskelbta 1905–1970 m. profesoriaus bibliografija, sudaryta Vytauto Bogušio [13].
Literatūra ir šaltiniai
15. Žemaitis, Zigmas. Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui: mūsų kovos del Vilniaus esmė ir planas. – Kaunas, 1928. – 140, [1] p.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2015; 2020