Šv. Apolonija gyveno Aleksandrijoje (Egipte). Imperatoriaus Decijaus valdymo laikais persekiojant krikščionis kankinta (išrauti dantys), sudeginta ant laužo (249 m.). Jos šventė – vasario 9 dieną [1].
Seniausias įrašas apie būsimą šventąją yra vyskupo istoriko Eusebijaus iš Cezarėjos (267–340 m.) laiške. Čia aprašomi žiauriai persekiojami krikščionys valdant imperatoriui Filipui (244–249 m.). Dauguma krikščionių pabėgo iš Aleksandrijos, išskyrus kelis, įskaitant Apoloniją, kuri čia pamokslavo ir lėmė daugelį atsivertimų. Pasak vienos legendos, romėnai pirmiausia grasino ją sudeginti gyvą, jei nepripažins pagonių stabų. Kadangi Apolonija savo tikėjimo neišsižadėjo, buvo kankinta, jos veidas ir žandikauliai stipriai sumušti, dantys išrauti su žnyplėmis. Anot kitos legendos, visi jos dantys buvo sulaužyti daužant kumščiais ir aštriais akmenimis. Kiti šaltiniai sako, kad merginai buvo nukirsta galva, nes visą savo šeimos turtą atidavė vargšams. Dar kiti teigia, kad supykęs brolis taip nubaudė savo seserį dėl to, kad ji nutraukė sužadėtuvių sutartį (žr. adresu).
Viduramžių Europoje Apolonija pirmiausia buvo garbinama Anglijoje ir Flandrijoje, vėliau – Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Ji buvo kanonizuota popiežiaus Jono XXI (1215–1277 m.). Šv. Apolonija, ilgą laiką buvusi dantų skausmą kenčiančių žmonių globėja, jau XVIII a. mokslininko P. Fušaro pastangomis tapo odontologų globėja.
Po krikščioniškąjį pasaulį greitai pasklido pagarbi nuostaba dėl šv. Apolonijos drąsos ją kankinant. Yra išlikusių šios šventosios relikvijų. Viena relikvija – Kroatijos Rabo miesto katedroje saugomas šv. Apolonijos relikvinis dantis – sulaukė mokslininkų dėmesio: mėginta moksliškai įvertinti krikščioniškosios tradicijos ir medicinos kontekste [5].
Apie šv. Apoloniją nedaug literatūros. Lietuvių kalba rašyta visai mažai. Apolonija Aleksandrietė aprašoma Fernando ir Gioia Lanzi knygoje „Šventieji globėjai ir jų simboliai“. Čia minimos dvi jos kankinystės istorijos ir pateikiamas Vincenzo Foppa paveikslas „Šv. Apolonija“ [3]. Šios šventosios garbinimas LDK laikais yra minimas Mindaugo Paknio sudarytoje knygoje „Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV–XVII a.“ Čia, be kita ko, minimas Vilniaus katedros lobyno inventorius, kuriame rašoma, kad Vilniaus katedroje buvo relikvijorius su šv. Apolonijos, Barboros ir Daratos dantimis. Jį padovanojęs Vilniaus vaivada Albertas Goštautas [4]. Šv. Apolonija trumpai aprašoma enciklopedijose. Kiek daugiau rašyta užsienio kalbomis. Anglų kalba apie šv. Apoloniją galime trumpai paskaityti „Penguin Books“ išleistame Jungtinėje Karalystėje gyvenusio ir daug bažnyčios istorijos temomis rašiusio Donaldo Atvaterio (Donald Attwater) (1892–1977) parengtame žodyne „The Penguin dictionary of saints“[7] ir kt. Internete informacijos apie šv. Apoloniją užsienio kalbomis yra daugiau.
Mene šv. Apolonija vaizduojama kaip jauna mergina. Pagrindinis atributas yra replės, dažnai sužnybusios dantį [3]. Didžioji dalis šventosios atvaizdų yra iš XVII a. Lietuvių liaudies skulptūroje jos atvaizdų pasitaiko retokai. Ji vaizduojama stovinti, vilkinti ilgu rūbu ir apsiaustu, rankose laikanti palmės šakelę (kankinių simbolį) ir reples (jos kankinimo įrankį) su dantimi [6].
Šv. Apolonija yra įamžinta sostinėje. Vilniuje, Žalgirio g. 117, (Šnipiškių seniūnija), prie Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos, 2003 m. buvo pastatytas paminklas – medinis koplytstulpis „Šv. Apolonija“. Skulptūrą sukūrė tautodailininkas Antanas Česnulis (žr. adresu). Šv. Apolonijos skulptūra taip pat yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje [1].
Šv. Apolonija įamžinta ir kitaip. Kiekvienais metais vasario 9 d. – Tarptautinės odontologų dienos proga Lietuvos odontologų bendruomenė nuo 1998 m. savo iškiliausiuosius apdovanoja simboline Šv. Apolonijos, odontologų globėjos, nominacija [2].
Literatūra ir šaltiniai
1. Apolonija. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T.1, p. 662-663.
2. Šv. Apolonijos nominacijos. – Iliustr. // Šiauliai plius. – 2009, vas. 13, p. 6; Prieiga per internetą:<http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/main/turinys/sveikata/1/3235>.
3. Lanzi, Fernando. Apolonija Aleksandrietė, mergelė kankinė. – Iliustr. // Lanzi, Fernando, Lanzi, Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. – Vilnius, [2005]. – P. 80.
4. Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV–XVII a. – Vilnius, 2005, p. 38, 61, 67 ir kt.
5. Šventųjų dantų relikvijos. Mano sveikata.lt [interaktyvus]. 2007–2016 [žiūrėta 2016-12-12]. Prieiga per internetą: <http://www.manosveikata.lt/lt/temos/odontologija-ortodontai/sventuju-dantu-relikvijos>.
6. Urbonienė, Skaidrė. Šventųjų moterų vaizdavimas lietuvių liaudies tradicinėje skulptūroje // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – [T]. 11 (1997), p. 225-235.
7. Attwater, Donald. Apollonia // Attwater, Donald. The Penguin dictionary of saints / Donald Attwater with Catherine Rachel John. – London, 1995. – P. 47.
Parengė: Zita Tiukšienė (VAVB), 2016