Valentinas Urbanavičius. Nuotr. iš kn.: Aničas, Jonas. Antanas ir Emilija Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai. – Vilnius, 1999, p. 109.

Antanas Urbonas mokėsi kunigaikščio Irenėjaus Oginskio įsteigtoje Rietavo pradinėje mokykloje, vėliau Šiaulių gimnazijoje. Dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos 1863–1864 m. sukilime. 1864 m. sukilimą nuslopinus, pasivadino savo mirusio kaimyno giminaičio Valentino vardu, Urbono pavardę pakeitė Urbanavičiumi, kad nebūtų susektas ir galėtų mokytis kaip bajoro sūnus [1, 4, 6]. Dėl saugumo dažnai keitė gyvenamąją vietą. Slapstėsi Kaune, gyveno Garliavoje, dirbo Gudelių valsčiaus savivaldybėje. Buvo išsinuomojęs Linkuvos dvarą Lapių valsčiuje (netoli Kauno). Vėliau pasitraukė į Rusiją. Sankt Peterburge įsigijo krautuvę, vertėsi prekyba. 1891–1895 m. dirbo Vilniaus-Polesės ruožo geležinkelio statyboje. Gyveno Pinsko apylinkių vietovėse (Ukraina). 1895–1915 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1915–1924 m. gyveno Ukrainoje. 1924 m. sugrįžo į Vilnių [1, 3, 4]. V. Urbonavičius mirė 1929 m. spalio 20 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse. Antkapyje iškaltas įrašas „A + A / KNYGNEŠYS VALENTINAS URBONAVIČIUS / 1845 – 1929 X.20“. 2019 m. antkapinis paminklas renovuotas Visuomeninės Rasų kapinių draugijos lėšomis [8].

Apie V. Urbanavičių rašoma „Lietuvių enciklopedijoje“ [6], istoriko, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Jono Aničo monografijoje „Antanas ir Emilija Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“ [1], istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Nastazijos Kairiūkštytės ir pedagogės, visuomenės veikėjos, dr. Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ [3], kraštotyrininkų Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus biobibliografiniame žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“ [4], politikos veikėjo, disidento Viktoro Petkaus knygoje „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ [5], leidinyje „Kvėdarna“ [7], periodikoje.

1895 m. V. Urbanavičius buvo paskirtas Polesės geležinkelio Vilniaus-Lydos ruožo viršininko padėjėju. Apsigyvenęs Vilniuje, Šv. Stepono priemiestyje (dabar Garvežių g. 6, Naujininkai) pasistatė penkis gyvenamuosius namus. Įsigijo vyno fabriką. Savo namuose rengė lietuvių susitikimus, vakarėlius. Visuomenininko iniciatyva Polesės geležinkelio klubo salė taip pat buvo lietuvių renginių vieta [3, 4, 5]. 1900 m. Rusijos ūkio parodoje pristatydamas savo gamybos vyną, šalia rusiško vyno pavadinimo užrašė ir lietuvišką – vaisvynis [3].
Vilniuje V. Urbanavičius susipažino su Juozu Ambraziejumi, Povilu Matulioniu, Donatu Malinausku, Antanu ir Petru Vileišiais, kitais lietuvių visuomenės veikėjais. Priklausė Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijai. Kartu su kitais draugijos nariais kovojo dėl lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime, Šv. Mikalojaus bažnyčios atgavimo lietuviams. Skyrė lėšų šios bažnyčios remontui. 1905 m. kartu su Antanu Vileišiu, Donatu Malinausku, Povilu Matulioniu parengė ir Vilniaus vyskupui Eduardui Ropui įteikė memorandumą dėl lietuviškų pamaldų miesto bažnyčiose [5].
Savo namuose priglausdavo knygnešius, remdavo juos materialiai, duodavo vietos lietuviškai spaudai paslėpti, organizavo jos platinimą vilniečiams. Vieną iš savo gyvenamųjų namų buvo paskyręs „lietuvystės apaštalams“, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojams. Čia yra gyvenę suvalkiečiai knygnešiai Motiejus Baltūsis, Juozas ir Petras Rimšai, Kostas Stiklius, Mečys Stankevičius, kunigas Stanislovas Stakelė. Susitarus su Jonu Vileišiu, knygnešiai lietuviškas knygas iš Tilžės siuntė geležinkelio siunta į Vilniaus-Lydos stoteles. V. Urbanavičius jas priimdavo ir atveždavo į Vilnių. Kartu su Jonu Vileišiu Šv. Mikalojaus bažnyčios patalpose buvo įrengę slaptą draudžiamų lietuviškų knygų knygų sandėlį [1, 4, 5].
Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, dalyvavo lietuvių draugijų veikloje. 1904 m. buvo vienas iš Vilniaus lietuvių šelpimo draugovės steigėjų, jos valdybos narys. 1905 m. – Didžiajo Vilniaus Seimo Organizacinio komiteto narys. Tų pačių metų rudenį Vilniaus lietuvių visuomenės susirinkime kartu su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu išrinktas rūpintis lietuvių švietimo reikalais. Visuomenininkai parengė reikalavimus Rusijos valdžios atstovams dėl lietuvių mokyklų steigimo, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos dėstymo nelietuviškose mokyklose, mokesčio už mokslą panaikinimo. Reikalavimai buvo paskelbti „Vilniaus žiniose“. Kartu su kitais lietuviais įsteigė Vilniaus lietuvių vaikų prieglaudą prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Šios prieglaudos pagrindu buvo įsteigta Vilniaus dviklasė lietuvių mokykla [1, 3]. Bendradarbiavo laikraščiuose „Tėvynės sargas“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“. Nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. 1910 m. prisidėjo mėginant įkurti Tautiškąją lietuvių demokratų partiją. 1913 m. steigiamajame Lietuvių katalikių tarnaičių šv. Zitos draugijos susirinkime išrinktas garbės nariu [4, 5].
Pirmojo pasaulinio karo metais V. Urbanavičius kartu su kitais geležinkelininkais pasitraukė į Ukrainą. 1924 m. grįžo į Lietuvą ir iki mirties gyveno Vilniuje. Lenkų okupacinė valdžia negrąžino nusavintų gyvenamųjų namų, todėl paskutiniais metais gyveno skurdžiai. V. Urbonavičiui mirus, Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas lietuvių visuomenės vardu ant velionio kapo padėjo vainiką su užrašu: „Seniausiam Vilniaus lietuvybės gaivintojui Valentinui Urbonavičiui“ [1, 3, 5].

2024 m. Vilniuje, ant namo Garvežių g. 6 (Naujininkų seniūnija), V. Urbanavičiaus atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Čia gyveno Valentinas Urbanavičius (tikr. Antanas Urbonas) (1845–1929). Lietuvybės puoselėtojas, Lietuvos mokslo draugijos narys, Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto narys, Vilniaus krašto knygnešių rėmėjas“ [2].

Lietuvių tautinio atgimimo ąžuolyno Knygnešių giraitėje V. Urbanavičiui pasodintas vardinis ąžuoliukas [3].

Ikonografija

Literatūra ir šaltiniai:

1. Aničas, Jonas. Antanas ir Emilija Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai. – Vilnius, 1999, p. 108-110.
2. Atminimo lenta Valentinui Urbanavičiui (tikr. Antanas Urbonas). Vilniaus DNR [interaktyvus]. 2023 [žiūrėta 2025-07-29]. Prieiga per internetą: <https://bitly.cx/jX7Fz>.
3. Kairiūkštytė, Nastazija. Urbanavičius Valentinas: 1845–1929 10 11: tarnautojas, visuomenės veikėjas: [biografija] / Nastazija Kairiūkštytė, Alma Gudonytė. – Portr. – Bibliogr.: 7 pavad. // Kairiūkštytė, Nastazija, Gudonytė, Alma. Lietuvybės kovų verpetuose. – Vilnius, 2009. – P. 317–319.
4. Kaluškevičius, Benjaminas. Urbanavičius, Urbonavičius, Urbonas Valentinas / Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. – Portr. – Bibliogr.: 9 pavad. // Kaluškevičius, Benjaminas, Misius, Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. – Vilnius, 2004. – Kn. 1, p. 493.
5. Petkus, Viktoras. Valentinas Urbonavičius: (1845–1929) // Petkus, Viktoras. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. – P. 225–227.
6. Urbanavičius (Urbonas) Valentinas (1845–1929), visuomenininkas // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1965. – T. 32, p. 315.
7. Urbonavičius Valentinas. – Portr. // Kvėdarna. – Vilnius, 2004. – P. 1097.
8. Lewicki, Dariusz. Valentinas Urbanavičius (1845–1929). Rossa.lt [interaktyvus]. 2025 [žiūrėta 2025-07-29]. Prieiga per internetą: <https://bitly.cx/hqvbL>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2025