1829 m. baigė Svisločės gimnaziją. 1829–1830 m. studijavo Vilniaus universitete, Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. 1830 m. buvo anticarinės Mnezerių (Mąstytojų) draugijos pirmininkas. Rusijos valdžios apkaltintas sukilimo rengimu, 1830–1832 m. buvo kalinamas. 1833–1837 m. su pertraukomis gyveno tėvų dvare Pružanų apylinkėje (Baltarusija) ir Vilniuje. 1837–1859 m. gyveno Horodecke, Lucke, Žitomyre (Ukraina). Buvo Žitomyro gimnazijos kuratorius, Žitomyro teatro direktorius, įvairių mokslinių bei kultūrinių organizacijų valdybų narys [4, 7, 8] 1860–1862 m. gyveno Varšuvoje, buvo laikraščio „Gazeta Codzienna“ (nuo 1861 m. „Gazeta Polska“) redaktorius. Po 1863 m. sukilimo pasitraukė į Vokietiją, iki 1884 m. gyveno Drezdene. 1871 m. dalyvavo Bolonijos (Italija) archeologijos kongrese. 1872 m. buvo išrinktas Krokuvos (Lenkija) visuomenės mokslų akademiku. 1874 m. dalyvavo tarptautiniame archeologų suvažiavime Stokholme (Švedija). 1883 m. apkaltintas šnipinėjimu ir bendradarbiavimu su Prancūzijos žvalgyba buvo nuteistas trejus su puse metų kalėti. Iš Magdeburgo kalėjimo paleistas dėl silpnos sveikatos, 1885 m. pasitraukė į Italiją, 1886 m. – į Šveicariją. J. I. Kraševskis mirė 1887 m. Ženevoje. Palaidotas Krokuvoje [4, 8].
J. I. Kraševskis buvo vienas produktyviausių pasaulio rašytojų. Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 600 tomų (iš jų – 223 romanai). Parašė 29 romanų ciklą iš IX–XVIII a. Lenkijos istorijos. Populiariausi ciklo romanai yra „Senas padavimas“ (1876), „Dievo rūstybė“ (1886). Sukūrė saksoniškąją trilogiją – romanus „Grafienė Kozel“ (1874), „Briūlis“ (2 t., 1875), „Iš Septynerių metų karo“ (1876); valstietiškos tematikos romanų „Uliana“ (1843), „Ostapas Bondarčiukas“ (1874); apysakas apie 1863 m. sukilimą „Šnipas“ (1864), „Maskolius“ (1865). Parašė poezijos kūrinių, poemų, pjesių, istorijos ir publicistikos veikalų, literatūros tyrinėjimų, atsiminimų knygą „Nuo lopšio iki kapo“ (1885). Lietuvių kalba dar išleista istorija apie Janašą Korčaką (1902), apysaka apie meistrą Tvardovskį (1908), romanai „Lėlės“ (1994), „Juodasis perliukas“ (1996) [3, 4].
J. I. Kraševskis domėjosi Lietuvos istorija, tautosaka, lietuvių kultūriniu gyvenimu. Parašė Vilniaus istoriją „Vilnius nuo pradžios iki 1750 m.“ (4 t., 1838–1842), knygas apie Lietuvą „Polesės, Voluinės ir Lietuvos atsiminimai“ (1840), „Vytauto Lietuva“ (1850), veikalą „Menas slavų kraštuose, daugiausia Lenkijoje ir ikikrikščioniškoje Lietuvoje“ (1860). Istoriniame kraštotyriniame veikale „Lietuva“ (2 t., 1847–1850) paskelbė apie 400 lietuviškų patarlių ir priežodžių, lietuviškų knygų sąrašą iki 1800 m., studiją „Lietuvių dainos“. Lietuvos istorijos praeitis vaizduojama grožiniuose kūriniuose: 1838 m. išspausdintoje poezijos rinktinėje, poemos „Anafelas“ dalyse „Vitolio rauda“ (1840), „Mindaugas“ (1842), „Vytauto kovos“ (1844), apysakose „Švento Mykolo bažnyčia Vilniuje“ (1833), „Kunigas“ (1882), romane „Karalių motina“ (2 d., 1883) [2, 3, 4].
Apie J. I. Kraševskį lietuvių kalba išleista knyga „Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. I. Kraševskiui“ [7]. Apie istoriko ryšius su Lietuva rašoma literatūrologo Kosto Doveikos knygoje „Literatūrinės vagos“ [2], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [8], Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [1], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ [3], enciklopedijose [4], žurnale „Darbai ir dienos“ (Kaunas, 1995, Nr. 1(10)). Lenkų kalba išleistas leidinys „Książka jubileuszowa dla uczczenia pięćdziesięcioletniéj działalności literackiéj J. I. Kraszewskiego“ (Warszawa, 1880). Tai pat minėtinos monografijos: Mikołaj Mazanowski „Józef Ignacy Kraszewski“ (Lwów; Złochów, 1910), Halina Maria Dąbrowolska „Tytan pracy: opowieść o Jozefie Kraszewskim“ (Warszawa, 1955), Wincenty Danek „Powieści historyczne J. I. Kraszewskiego“ (Warszawa, 1966) ir „Józef Ignacy Kraszewski“ (Warszawa, 1976), Antoni Trepiński „Józef Ignacy Kraszewski“ (Warszawa, 1986), Inesa Szulska „Litwa Józefa Ignacego Kraszewskiego“. Pastarojoje yra skyrius, skirtas rašytojo ryšiams su Vilniumi [14].
Apie J. I. Kraševskio ryšius su Vilniumi rašoma Jadvygos Kudirko knygoje „Wilno w ich życiu, Litwa w ich twórczości“ [12], Juzefo Šostakovskio (Józef Szostakowski) leidinyje „Wilno i okolice: przewodnik literacki“ („Vilnius ir apylinkės: lieratūrinis vadovas“) (Wilno, 2012), filologės Valentinos Brio knygoje „Поэзия и поэтика города: Wilno – Vilnius“ [15].
1829 m. J. I. Kraševskis apsigyveno Vilniuje. 1829–1830 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą ir istoriją. 1830 m. apkaltintas sukilimo rengimu, iki 1832 m. buvo kalinamas. 1833–1835 m. su pertraukomis gyveno Vilniuje ir Baltarusijoje. Gyvendamas Vilniuje, periodiniuose leidiniuose „Bójan“, „Znicz“, „Teka Wileńska“, „Linksmine“, „Biruta“ spausdino savo kūrybą, studijavo istorinius šaltinius ir rankraštynus bibliotekose ir archyvuose [2, 7]. Gyvendamas Ukrainoje, J. I. Kraševskis Vilniuje lenkų kalba leido istorijos, literatūros, meno ir filosofijos žurnalą „Athenaeum“, tapusį intelektualinio Vilniaus gyvenimo ašimi. 1841–1851 m. išėjo 66 žurnalo numeriai. Nuo 1855 m. dalyvavo Vilniaus archeologinės komisijos veikloje, tyrinėjo Vilnijos krašto archeologinius paminklus, pirmasis juos pristatė pasaulio mokslininkams tarptautiniuose Bolonijos ir Stokholmo kongresuose [5, 7].
Apysakose „Improvizacijos mano draugams“, „Poetas ir pasaulis“, „Nepažįstamojo atsiminimai“, „Metamorfozės“ atsispindi paties J. I. Kraševskio įspūdžiai, patirti Vilniuje. „Apysakoje be pavadinimo“ rašytojas vieno herojaus lūpomis pasakoja apie savo pirmąsias dienas Vilniuje: „Pirmosiomis dienomis, kaip paprastai, buvo gausu rūpesčių ir susižavėjimo. Tarsi bijodamas ką nors prarasti, jis iš karto norėjo apžiūrėti visą Vilnių, jo paminklus, apylinkes ir įžymiąsias vietas. Su draugais įkopė į pilies kalną, prie stūksančių Aukštutinės pilies griuvėsių, į katedrą, prie Vytauto nežinomo kapo, ant Bekešo kalno, ant Barboros rūmų griuvėsių Neries pakrantėje, prie Aušros vartų… bėgiojo po bažnyčias, žavėjosi nuostabiais šio miesto vaizdais, kur kiekviena žemės pėda tūkstančiais atsiminimų pažymėta… Galva jam svaigo vien nuo minties, kad mindžioja vietas, kur praėjo tiek amžių, didvyrių, tautų, kur būta tiek polėkių ir pasiaukojimų“ [2, p. 213-214].
Rašytojo „Vilniaus prisiminimai (1830–1835)“ buvo spausdinami Lietuvos spaudoje [6].
J. I. Kraševskis išleido Vilniui skirtą istorinę monografiją lenkų kalba „Wilno od początków jego do roku 1750“ (4 t., 1838–1842). Pirmajame monografijos tome pateikiama Vilniaus miesto geografinė apžvalga, rašoma apie lietuvių kilmę, lietuvių kalbą. Didžiausią tomo dalį sudaro Lietuvos kunigaikščių veiklos, susijusios su Vilniumi, aprašymas. Atskiruose knygos skyriuose rašoma apie Vilniaus gyventojų luomus, papročius, gyvenamuosius namus, pilis, teismus. Antrajame monografijos tome – miesto istorija iki 1750 m. Daug vietos skiriama Vilniaus katalikų bažnyčioms ir vienuolynams, pristatomi Vilniaus vyskupai. Trečias tomas aptaria katalikų Bažnyčios dvasininkų vietą viduramžių Vilniaus ir Lietuvos gyvenime; pristatoma reformacijos atsiradimo Vilniuje istorija, kovos tarp konfesijų dėl įtakos šalies politiniam, ūkiniam, kultūriniam gyvenimui; teisės, privilegijų, valstybės valdymo formų kaitos istorija, amatų ir cechų, prekybos, transporto, gyventojų ir valstybės pajamų, išlaidų, mokesčių, arsenalo, monetų kalyklos, rotušės, kitų svarbių objektų istorija, pasakojama apie vilniečių papročių, drabužių, iškilmių, apeigų ir kitų dvasinių gyvenimo sričių būklę ir keitimąsi viduramžių Vilniuje. Ketvirtajame monografijos tome pateikiama Vilniaus švietimo įstaigų kronika, pradedant pirmąja mokyklėle prie Katedros bažnyčios, gimnazijos ir Akademijos (dab. Vilniaus universiteto) steigimo ir veiklos istorija. Aprašomos Vilniuje nuo spaudos atsiradimo veikusios spaustuvės, jų leidybinė veikla, taip pat Vilniaus bibliotekų, archyvų istorija. Išspausdinta iki 1800 m. Vilniuje išleistų knygų bibliografija [2]. 2014–2021 m. buvo išleista J. I. Kraševskio keturių tomų monografija „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 metų“ lietuvių kalba. Įvadą pirmajam leidinio tomui parašė istorikas Elmantas Meilus. Iš lenkų kalbos knygą išvertė Irena Katilienė.
2017 m. Vilniuje išleista J. I. Kraševskio knyga „Vilnius per amžius“. Gausioje istoriko kūrinių bibliografijoje nepavyks surasti knygos tokiu pavadinimu, nes jos tiesiog nėra. Ją sumanė ir taip pavadino leidinio sudarytojas Kazys Uscila, į vieną vietą sudėjęs Vilniuje gyvenusio ir dirbusio J. I. Kraševskio kūrinių fragmentus. Knygą sudaro prisiminimai, dienoraščiai, romanų fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojamas XVI a. pabaigos – XIX a. pirmos pusės Vilnius ir jo gyventojai.
2001 m. birželio 20 d. Vilniuje, ant namo Pilies g. 24 (Senamiesčio seniūnija), rašytojo atminimui atidengta memorialinė lenta (aut. Andrejus Zubkovas). Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir lenkų kalbomis: „Juzefas Ignacas Kraševskis / 1812 VII 28 – 1887 III 19 / įžymus lenkų rašytojas ir istorikas / „Athenaeum“ leidėjas / istorinės monografijos „Vilnius“ kūrėjas / gyveno ir kūrė šiame name 1832–1835 metais“ [5, 9, 13]. Paminklinė lenta atidengta Juozapo Montvilos lenkų kultūros fondo Lietuvoje (Fundacja Kultury Polskiej na Litwie im. J. Montwiłła) iniciatyva.
Vilniuje, Žvėryno seniūnijoje, J. I. Kraševskio vardu pavadinta gatvė [1]. 1993 m. buvusiai Vilniaus 26-ajai vidurinei lenkų mokyklai, esančiai Naujojoje Vilnioje, suteiktas Juzefo Ignacijaus Kraševskio vardas [1].
Rašytojo memorialiniai muziejai veikia Lenkijoje (Poznanėje, Romanuve) ir Vokietijoje (Drezdene).
1966 m. Krokuvoje išleista J. I. Kraševskio bibliografija lenkų kalba „Józef Ignacy Kraszewski: zarys bibliograficzny“ [11].
Literatūra ir šaltiniai
1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kraševskis Juzefas Ignacas: lenkų rašytojas, istorikas (1812 07 28 – 1887 03 19). – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 210.
2. Doveika, Kostas. J. Kraševskio ryšiai su Lietuva ir lietuvių literatūra // Doveika, Kostas. Literatūrinės vagos. – Vilnius, 1981. – P. 209-246.
3. Gaigalaitė, Vita. Kraszewski Józef Ignacy. – Bibliogr.: 5 pavad. // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 247.
4. Gaigalaitė, Vita. Kraszewski Józef Ignacy. – Portr. – Bibliogr.: 11 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 10, p. 719-720.
5. Klimka, Libertas. Apie iškilųjį istoriką ir rašytoją Juozapą Ignotą Kraševskį. – Portr., iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2012, liep. 26, p. 8-9; Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-08-libertas-klimka-juozapas-ignotas-krasevskis-istorikas-rasytojas-leidejas/86427>.
6. Kraszewski, Józef Ignacy. Vilniaus prisiminimai (1830–1835). – Portr., iliustr. // Literatūra ir menas. – 2012, Nr. 44 (lapkr. 30), p. 30-33; 2013, Nr. 1 (saus. 4), p. 22-25; Nr. 2 (saus. 11), p. 22-26.
7. Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. I. Kraševskiui. – Vilnius, 1992. – 374, [2] p., [8] iliustr. lap. – (Lietuvos mokslo paminklai). – Bibliogr. str. gale. – Asmenvardžių r-klė: p. 366-374.
8. Venclova, Tomas. Kraševskis Juzefas Ignacas. – Portr., iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 159-160.
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2017 [žiūrėta 2017-09-05]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
10. Dylewski, Adam. Wilno po polsku. – Warszawa, 2007, p. 99.
11. Józef Ignacy Kraszewski : zarys bibliograficzny. – Kraków, 1966. – 277, [1] p. – (Bibliografia Literatury Polskiej „Nowy Korbut” ; 12). – Nugarėlės antr.: Nowy Korbut. – R-klės: p. 209-274.
12. Kudirko, Jadvyga. Józef Ignacy Kraszewski: fenomen twórczości. – Portr., iliustr. // Kudirko, Jadvyga. Wilno w ich życiu, Litwa w ich twórczości. – Wilno, 2003. – P. 37-54.
13. Ostrowska, Helena. Odsłonięto tablicę J. I. Kraszewskiego: [w Wilnie ulica Pilies 24]. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2001, nr. 7, p. 25.
14. Szulska, Inesa. Wilno – litewski „tekst miejski“. – Bibliogr. išnašose. // Szulska, Inesa. Litwa Józefa Ignacego Kraszewskiego. – Warszawa, 2011. – P. 266-287.
15. Брио, Валентина. Поэзия и поэтика города: Wilno – Vilnius. – Москва, 2008, p. 52-64.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2013; 2022