Viršuliškės – Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurės vakarus nuo miesto centro. Ribojasi su Karoliniškių, Justiniškių, Šeškinės, Pilaitės mikrorajonais. Viršuliškės turi seniūnijos statusą. Be pagrindinės mikrorajono gatvės – Viršuliškių – yra dar Ozo, Č. Sugiharos, Tujų, Ąžuolyno ir kt. gatvės.

Seniūnijos teritorija užima 2,5 km2 plotą. Čia gyvena 14733 gyventojai [5].

Vietovės pavadinimas kilęs iš kaimo pavadinimo. Šis vietovardis (lenk. Wierszuliszki) rastas XVIII a. dokumente lenkų kalba, bet priesaga -iškės leidžia manyti, kad Viršuliškės galėjo būti jau XVI a. ar dar anksčiau. Manoma, kad senovėje ši vieta priklausė didikų Viršilų giminei, ir su šiuo istoriniu asmeniu galima sieti Viršuliškių vietovardį [9].

Apie Viršuliškes rašoma Antano Papšio knygoje „Vilnius: mažasis vadovas“ [15], visose lietuviškose enciklopedijose [21].„Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ apžvelgiama Spaudos rūmų architektūra [13]. Genriko Agranovskio (Аграновский) ir Irinos Guzenberg (Гузенберг) leidinyje rusų kalba „Литовский Иерусалим“ rašoma apie Žydų kapines [22]. Gausiai iliustruotoje Ginos Viliūnienės knygoje „Vilniaus šventovės“ pateikiama informacijos apie Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčią [19]. Apie Viršuliškių viešąsias erdves puošiančius meno kūrinius rašoma Jolantos Jurašienė-Marcišauskytės kultūriniame gide „Vilniaus skulptūrų kelias“. Pateikiama skulptūrų nuotraukų [8].

Seniau buvęs Viršuliškių (Viršuliškio) kaimas buvo prijungtas prie Vilniaus 1969 m. Mikrorajono statybos projektą 1973 m. parengė vyr. architektai – Birutė Kasperavičienė ir Juozas Zinkevičius. Daugiaaukščiai namai pradėti statyti 1975 m. Viršuliškių statyba turėjo padėti spręsti vilniečių butų problemas. Rajonas buvo kuriamas kaip vientisas gyvenamasis kompleksas, sudarytas iš stambiaplokščių namų, kurie buvo jungiami į lanko formos grupes, jungiant juos ažūrinėmis plokštėmis. Vertikalius stulpelius primenančių kiaurymių eilės tapo pagrindiniu kvartalo namų simboliu [1, 15, 21].

Viršuliškėse yra keletas minėtinų architektūros objektų.

Ant kalvelės, prie parko, stovi moderni Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia (Matulaičio aikštė 3). Bažnyčia buvo statoma pagal architektų Gintauto Aperavičiaus, Vytauto Balčiūno, Gedimino Baravyko ir Ričardo Krištopavičiaus projektą. Tai pirmoji šventovė, pastatyta Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę. 1990 m. pradėti statyti parapijos namai ir koplyčia. Iš pradžių būsimos bažnyčios vietoje buvo pastatytas ąžuolinis kryžius [16]. 1991 m. prasidėjo Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios statyba. Bažnyčios architektūrinis sprendimas paremtas tradicinio gotikos stiliaus interpretacija. Pietinėje pastato pusėje yra dešimt didelių langų, simbolizuojančių dešimt Dievo įsakymų [14, 19, 20].

Viršuliškėse yra svarbių visuomeninių, kultūrinių, sporto ir poilsio objektų. Čia stovi 16-os aukštų pastatas – Spaudos rūmai (Laisvės pr. 60), pastatyti 1983–1986 m. (archit. Jurijus Koninas, inž. Alfonsas Kanapeckas) [7, 13]. Tragiškų 1991 m. Sausio 13-osios įvykių dienomis juos buvo užgrobę ir apšaudė sovietų kariuomenė. Dabar čia patalpas nuomojasi įvairios įmonės. 2007 m. prie Spaudos rūmų pastatyti dar du 23 aukštų gyvenamieji pastatai, vadinami „Viršuliškių porele“ [7]. 2002 m. pastatyta Vilniaus pramogų arena (Ąžuolyno g. 9). Šalia yra universali sporto arena „Sportima“, kurioje vyksta įvairių sporto šakų varžybos, tarptautiniai sporto renginiai, taip pat 2008 m. atidaryta „Vito Gerulaičio vardo teniso akademija“. Ledo arenos ir teniso aikščių kompleksą supanti parko ir kapinių žaluma izoliuoja jį nuo gretimų tranzitinių gatvių triukšmo. 2014 m. duris atvėrė modernus 21 aukšto verslo centras „Grand Office“ (Viršuliškių skg. 34, archit. Gintaras Čeikauskas ir Miroslavas Šejnickis). Šis pastatas yra vienas aukščiausių administracinių pastatų Vilniuje. Viršuliškėse (Č.Sugiharos g. 3) veikia Grožio terapijos ir chirurgijos klinika [21].

Viršuliškėse yra trejos kapinės. Šalia Pilaitės prospekto yra nedidelės senojo Viršuliškių kaimo kapinės (Viršuliškių skg. 78), uždarytos prieš kelis dešimtmečius (žr. adresu). Duomenų apie jas labai mažai. Žinoma, kad jose buvo laidojama nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Senose Viršuliškių kapinėse yra išlikę antkapinių paminklų, medinių kryžių su užrašais lenkų kalba. Taip pat gana senos Sudervės viešosios kapinės ir Sudervės žydų kapinės (Sudervės kelias 28).
Sudervės žydų kapinėse pradėta laidoti apie 1968 m. Į šias kapines iš panaikintų Vilniaus žydų kapinių (Olandų g.) buvo perkelti garsiojo Vilniaus Gaono ir jo artimųjų, taip pat – daktaro Aiskaudos prototipo, gydytojo Cemacho Šabado, rašytojo Šmuelio Josifo Fino ir kitų žymiųjų žydų palaikai. Čia taip pat yra grafo Valentino Potockio (vadinto Ger Cedeku – teisiuoju atsivertėliu), kuris atsisakė krikščionybės ir priėmė judaizmą, kapas. Šiuo metu tai yra vienintelės Vilniuje veikiančios kapinės, kur žydai laidoja savo mirusiuosius [4, 22]. 1999 m., Žydų bendruomenės pageidavimu, buvo aklinai užmūryta šias ir Sudervės viešąsias kapines skirianti siena.
Skirtingai nuo žydų kapinių, Sudervės viešosios kapinės dar nėra sulaukusios tyrėjų dėmesio. Jose pradėta laidoti maždaug nuo 1968 m. Čia taip pat yra palaidota keletas Lietuvoje žinomų žmonių: elektrochemikas, Vilniaus universiteto profesorius, Algimantas Levinskas, Lietuvos nusipelnęs mokytojas Aleksandras Karužas, dailėtyrininkas Edvardas Pranckūnas, skulptorius Steponas Šarapovas, rašytoja Danutė Žilaitytė, žurnalistas, TV laidų vedėjas Ramūnas Bradūnas ir kt. Šiose kapinėse daugiausia pastatyti standartiniai antkapiniai paminklai, bet yra ir originalių, menininkų iš akmens ir medžio sukurtų darbų. Skulptoriaus S. Šarapovo antkapinis paminklas – ant postamento pastatyta jo paties skulptūra „Arklas“ [17]. Yra meniškų paminklų ant vaikų ir paauglių kapų (Gailės Mockutės, Dalios Puriuškytės ir kt.). Iš kitų išsiskiria prabangus juodo akmens socialinių mokslų dr. Genadijaus Konopliovo antkapis. Įspūdingo dydžio ir įmantrios formos romo Volodios Aleksandravičiaus antkapinis paminklas.
UAB „Kapinių valdymo sprendimai“, naudodama 2013 m. Latvijoje sukurtą kapinių skaitmeninimo ir duomenų valdymo sistemą „CEMETY, pradėjo tvarkyti informaciją apie Saltoniškių kapines. Bendradarbiaudama su Vilniaus valdžios institucijomis bei kapinių tvarkymo specialistais, ši įstaiga apdorojo ir padarė virtualiai prieinamą visiems vartotojams informaciją apie daugiau kaip 7 tūkst. Saltoniškių kapinių kapaviečių (žr. adresu). Paspaudus nuorodą „Žiūrėti žemėlapyje” ir pasididinus žemėlapį tiek, kad matytusi kapaviečių numeriai, pasirodo tam tikra informacija: kapavietės vieta, palaidotų asmenų pavardės ir gyvenimo datos, antkapinių paminklų nuotraukos.

Mikrorajonas išsidėstęs abipus Laisvės prospekto, neaukštomis kalvomis ir slėniais išraižytoje, nuo Žvėryno miško plotu atskirtoje vietoje. Viršuliškių teritorijoje yra ir keletas nedidelių miško lopinėlių. Vienas jų yra Lūžių parko zonoje [1]. Parke Lietuvos socialdemokratų partijos nariai, minėdami partijos 110-ąsias įkūrimo metines, pasodino 110 ąžuolų giraitę, kurią tvarko ir papildo naujais medeliais. Ateityje parke numatoma įrengti poilsio zonas, sveikatingumo takus.

Viršuliškėse yra dar keli lankytini objektai.

1990 m. prie Viršuliškių seniūnijos pastato (Viršuliškių g. 34) buvo pastatyta dekoratyvinė skulptūra „Giesmė“ (skulpt. Vladas Kančiauskas). 2000 m. ji buvo restauruota ir užkelta ant naujo pjedestalo [3, 8].

Prie Spaudos rūmų (Laisvės pr. 60) 1992 m. buvo atidengta JAV gyvenančios lietuvių menininkės Elenos Urbaitytės-Urbaitis Vilniaus miestui dovanota ir jos lėšomis pastatyta skulptūra „Erdvės skrydis“. Talkininkaujant skulptoriui Vladui Kančiauskui, architektui Justinui Šeibokui ji buvo sukonstruota iš nerūdijančio plieno. Skulptūra įkūnija žmogaus ir erdvės ryšį, žmogaus ir technologijų amžiaus kolizijas bei santykį [6]. 2010 m. ši skulptūra buvo perkelta į Europos parką.

2015 m. gegužės 21 d. Viršuliškėse, prie komercinio komplekso „Grand office“  (Viršuliškių skg. 34), Suomijos ambasados ir lietuvių architekto Gintaro Čaikausko biuro iniciatyva atidengta skulptūra „Suomis“ (skulpt. Tadas Gutauskas). Skulptūra yra 10-ies metrų aukščio, Suomijos vėliavos spalvų – balta mėlyna, simbolizuojanti įvairiopą Suomijos pagalbą Lietuvai modernėjimo ir naujų iššūkių kelyje į Europą.

2018 m. Viršuliškių miško parke (Laisvės pr. 57) pastatytos Mykolo Saukos sukurtos trys betoninės skulptūros.

1994 m., minint 584-ąsias Žalgirio mūšio metines, prie tuometinio Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) respublikinio štabo (Viršuliškių g. 36) buvo atidengtas paminklas – ąžuolinė skulptūra LDK kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, ąžuolinė skulptūra (skulpt. Algirdas Kulieša) [11].

2011 m. prie Spaudos rūmų (Laisvės pr. 60), Sacharovo vardu pavadintoje aikštėje, Seimo Žmogaus teisių komiteto ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos iniciatyva, buvo atidengtas paminklas – skulptūrinis suoliukas – branduolinės fizikos atstovui, disidentui, žmogaus teisių gynėjui, akademikui Andrejui Sacharovui (skulpt. Vladas Kančiauskas) [8].

Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis su įrašu „Sovietinėms aukoms atminti“.

Minint Lietuvos laisvės gynimo ir kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių 20-metį, 2011 m. sausio 11 d. prie Spaudos rūmų pastato (Laisvės pr. 60), buvo atidengta pilko akmens memorialinė lenta su užrašu: „1991 m. sausio 11 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus. 1991 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos valstybė atgavo Rūmus laisvajai spaudai“ [2].

Tą pačią 2011 m. sausio 11 d. prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų (anksčiau – SKAT) pastato (Viršuliškių g. 36) buvo atidengta rausvo granito memorialinė lenta su užrašu: „1991 sausio 11 d. šį pastatą, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamentas, jėga užgrobė Sovietų sąjungos kariuomenė, vykdydama agresiją prieš Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos Respubliką. Agresoriui pasitraukus, 1991 rugsėjo 15, pastatas buvo perduotas Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai“. 1993–2012 m. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo pastate veikė Lietuvos savanorių muziejus [2].

Poetai Valdemaras Kukulas [12], Antanas Šimkus [18], Mykolas Karčiauskas [10] yra sukūrę eilėraščių, skirtų Viršuliškėms.

Literatūra ir šaltiniai

1. Aleknienė, Henrieta. Viršuliškės: žvilgsnis nuo kalvos. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1998, rugpj. 27, p. 6.
2. Atminimo lentos gynėjams // Respublika. – 2011, saus. 11, p. 11.
3. Babickas, Darius. Skulptūros gaidys nusisuko nuo seniūnijos // Lietuvos rytas. – 2000, rugpj. 1, priedas „Sostinė“, p. 4.
4. Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004, p. 166.
5. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016 05 30]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Godunavičienė, Jadvyga. „Erdvės skrydis“. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1992, rugs. 4, p. 1.
7. Jarmalis, Saulius. Dangoraižių statytojų orientyras – Spaudos rūmai: į Viršuliškių rajoną investuotojus vilioja geras susisiekimas ir plėtros perspektyvos. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2007, priedas „Sostinė“, bal. 5, p. 5.
8. Jurašienė Marcišauskytė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias: [kultūrinis gidas]: [21 maršrutas]. – 2-asis pakoreg. leid. – Vilnius, 2014, p. 364.
9. Jurkštas, Jonas. Naujųjų Vilniaus miesto rajonų vardai: [apie vietovardžio „Viršuliškės“ kilmę] // Vakarinės naujienos, 1981, birž. 20.
10. Karčiauskas, Mykolas. Ozo gatvė: senasis Viršuliškių kaimas: [eilėraštis] // Karčiauskas, Mykolas. Kaita. – Vilnius, 1982. – P. 82.
11. Kontrimas, Linas. Kunigaikščiui Vytautui – Žalgirio metines minint // Lietuvos aidas. – 1994, liep. 16, p. 1.
12. Kukulas, Valdemaras. Abiejų pabaiga vienoda: tarp Viršuliškių ir Žvėryno… // Kukulas, Valdemaras. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius, 2011. – P. 137.
13. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 37.
14. Misius, Kazys. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993, p. 586.
15. Papšys, Antanas. Vilnius: mažasis vadovas. – Vilnius, 1988, p. 164-165.
16. Suščenkienė, Aldona. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios vietos kryžius // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 219.
17. Šarapovas, Steponas. Mažosios skulptūros: [albumas]. – Vilnius, 2001, p. 13.
18. Šimkus, Antanas. Ties Viršuliškėm: [eilėraštis] // Šimkus, Antanas. Sezonas baigtas. – Vilnius, 2010. – P. 59.
19. Viliūnienė, Gina. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia (Viršuliškių) / Gina Viliūnienė, Raimondas Urbakavičius. – Iliustr. // Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis. – Vilnius, 2012. – P. 334-339.
20. Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-06-28]. Prieiga per internetą: <http://www.matulaitis.org/>.
21. Viršuliškės. − Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. − T. 25, p. 270.
22. Аграновский, Генрих. Еврейское кладбище / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг // Аграновский, Генрих, Гузенберг, Ирина. Литовский Иерусалим. – Вильнюс, 1992. – P. 64-66.

Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2008; 2016