K. Kymantaitė 1929 m. baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, bet nebaigė. Vaidybos mokėsi Kaune Valstybės teatro Vaidybos mokykloje, kurią baigė 1932 m. Buvo režisieriaus ir aktoriaus Andriaus Olekos-Žilinsko mokinė. 1929–1940 m. vaidino Valstybės teatre, 1931–1934 m. – VDU studentų teatro draugijos „Stedra“ spektakliuose. Nuo 1933 m. vienus metus buvo Jaunųjų teatro Kaune, o nuo 1944 m. – Vilniaus skrajojamo teatro „Vaidila“ aktorė. Antrojo pasaulinio karo metais (1940–1941 m.) gyveno Rusijoje, bendradarbiavo Maskvos radijo lietuviškų laidų redakcijoje. 1945–1993 m. buvo Lietuvos dramos teatro aktorė ir režisierė. Dėstė šio teatro studijoje. 1962 m. baigė Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studijas [1, 2, 4]
Mirė 1999 m. gegužės 21 d. Vilniuje. Palaidota Rasų kapinėse šalia savo vyro, kultūros veikėjo, muzikos pedagogo Juozo Banaičio (1908–1967). Antkapis sukurtas 1971 m. (skulpt. Gediminas Jokūbonis, archit. Vytautas Čekanauskas) [6].
Kazimiera Kymantaitė – žymi Lietuvos aktorė, pirmoji moteris profesionali režisierė. Lietuvos dramos teatre ir kituose Lietuvos teatruose, televizijoje ji režisavo ir pastatė kelias dešimtis spektaklių, daugiausia lietuvių autorių, pati sukūrė nemažai vaidmenų teatre ir kine. Iš teatre sukurtų vaidmenų minėtini Fanė („Dėdės Tomo lūšnelė“, 1933 m., pagal H. E. Byčerę-Stovę (Beecher‑Stowe), Sara (R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1936 m.), Šarlota (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 1937, 1945), Betina (G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“, 1939 m.), Kleopatra (M. Gorkio „Priešai“, 1946 m.) ir kt. Režisavo keletą spektaklių: Lietuvos nacionaliniame teatre (Žemaitės „Marti“, Petro Cvirkos „Žemė maitintoja“ ir „Meisteris ir sūnūs“, Antano Vienuolio „Paskenduolė“, Justino Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“, Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“, Kazio Sajos „Nerimas“), Kauno dramos teatre (Kazio Sajos „Dilgėlių šilkas“) ir kt.
K. Kymantaitė pelnė apdovanojimų: jai suteiktas LTSR liaudies artistės vardas (1954), buvo apdovanota LDK Gedimino IV laipsnio ordinu (1994).
Išleista teatrologės Audronės Girdzijauskaitės monografija „Kazimiera Kymantaitė“ [1]. Knygoje rašoma apie talentingos aktorės ir režisierės asmenybę, gyvenimą ir kūrybą. Leidinyje aptariami jos pastatyti spektakliai dabartiniame Lietuvos nacionaliniame ir kituose teatruose. Monografijoje suregistruoti K. Kymantaitės sukurti vaidmenys Valstybės teatre (1929–1940 m.) Kaune, Jaunųjų teatre (1933 m.) ir Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre Vilniuje (1940–1979), taip pat režisuoti spektakliai.
2009 m., minint K. Kymantaitės gimimo 100-metį, išleista jai skirta knyga „Reikalauju kūrybos laisvės!“ [4]. Tai leidinys apie teatro asmenybę, drąsiai gynusią savo gyvenimo ir kūrybos principus. Knygą sudarė Bernadeta Markevičienė ir K. Kymantaitės dukra, aktorė Agnė Gregorauskaitė. Leidinio pradžioje spausdinamas teatrologės Audronės Girdzijauskaitės straipsnis „Kazimiera Kymantaitė – nacionalinės dramaturgijos puoselėtoja“. Knygoje pateikiama aktorės ir režisierės kūrybos (beletristikos, publicistikos, minčių ir pastebėjimų), taip pat laiškų. Spausdinama straipsnių apie K. Kymantaitės šeimą, jos dukters Agnės atsiminimai „Mūsų Mamunelis“. Pateikiamas Sigitos Gasperavičienės sudarytas Kymantų giminės genealoginis medis, liudijantis K. Kymantaitės bajorišką kilmę ir tolimą giminystės ryšį su M. K. Čiurlionio žmona Sofija Kymantaite. Spausdinama aktorės ir režisierės kolegų (Stepo Juknos, Prano Treinio, Gražinos Balandytės, Vytauto Rumšo, Adolfo Večerskio ir kt.), draugų ir bičiulių (Romualdo Granausko, Antano Vengrio, Valerijono Galdiko, Kazio Sajos ir daugelio kt.) atsiminimų. Plačiai rašoma apie K. Kymantaitės veiklą mėgėjų teatro baruose. Didelis knygos skyrius paskirtas K. Kymantaitės režisuotam „Žaldokynės“ spektakliui.
2019 m. pasirodė Leontinos Valskienės ir Petro Valskio sudaryta knyga „Kazimiera Kymantaitė – tai mes, mūsų tautos kultūros likimas: leidinys skirtas aktorės ir režisierės Kazimieros Kymantaitės 110-osioms gimimo metinėms paminėti“ (Šiauliai, 2019). Knygoje rašoma apie režisierės ryšius su mėgėjų teatrais, jos atminimo įamžinimą gimtinėje ir kt.
Apie K. Kymantaitę rašoma „Lietuvių teatro istorijoje“ (Kn. 2, Vilnius, 2002), leidinyje „Moterys, kūrusios Lietuvą“ (Vilnius, 2020) „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2], „Kuršėnų enciklopedijoje“ (Vilnius, 2005), leidiniuose „Kuršėnų krašto žmonės“ (Vilnius, 2011) ir kt. K. Kymantaitę prisimena Pranas Treinys savo knygoje „Tango su arkangelu Gabrielium: memuarai su nūdienos aidomuša“ (Vilnius, 2010). Informacijos Apie K. Kymantaitę yra periodikoje ir internete.
Aktorė ir režisierė K. Kymantaitė nuo 1939 m. (išskyrus 1940–1941 m.) gyveno Vilniuje. Čia dirbo dabartiniame Lietuvos nacionaliniame teatre, studijavo universitete. Apie žalią medinį, prieškariu statytą namą Beržyno gatvėje, kuriame daug metų gyveno K. Kymantaitė, savo prisiminimuose rašo tapytoja, scenografė Juzefa Čeičytė: „Kazės troba – beveik dvariukas. Birželį kieme pražysta bijūnų alėja. Po obelim – stalas su mediniais suolais. Nemažai ten atkimšta šampano butelių. Deklamuota, juokauta, apkalbėti Lietuvos ir pasaulio „didieji“ [4, p. 209].
2021 m. spalio 10 d. Vilniuje, ant namo Beržyno g. 5 (Naujamiesčio seniūnija), kur gyveno aktorė, Lietuvos teatro sąjungos ir Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos rūpesčiu buvo atidengta memorialinė lenta [3]. Atidengiant atminimo ženklą dalyvavo Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, aktorius Ramutis Rimeikis, aktorius, rašytojas, buvęs ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys ir kiti aktorės bendražygiai, jos talento gerbėjai.
K. Kymantaitės bibliografijos buvo spausdinamos žurnaluose „Bibliotekų darbas“ ir „Tarp knygų“. Naujausias bibliografijos sąrašas išspausdintas artėjant aktorės ir režisierės gimimo 100-mečiui [5].
Literatūra ir šaltiniai
1. Girdzijauskaitė, Audronė. Kazimiera Kymantaitė. – Vilnius, 1983. – 133, [3] p., [8] iliustr.
2. Girdzijauskaitė, Audronė. Kymantaitė Kazimiera. – Portr., iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 10, p. 57–58.
3. Kazimieros Kymantaitės atminimui. alkas.lt: [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-10-21]. Prieiga per internetą: <https://alkas.lt/2021/10/04/kazimieros-kymantaites-atminimui/>.
4. Reikalauju kūrybos laisvės!: knyga apie Kazimierą Kymantaitę. – Vilnius, 2009. – 380, [4] p.: iliustr.
5. Sukanka 100 metų, kai gimė aktorė, režisierė Kazimiera Kymantaitė (1909–1999): [bibliografija] // Tarp knygų. – 1997, Nr. 4, p. 44.
6. Vilniaus senųjų kapinių, vad. Rasų kapinėmis, komplekso kultūros veikėjo Juozo Banaičio ir aktorės, režisierės Kazimieros Kymantaitės kapas. Kultūros vertybių registras, u. k. 20018 [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-11-08]. Prieiga per internetą: <https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/21ac82ec-ccf9-42dd-8725-098eca9adbd8>.
Parengė: Nijolė Sisaitė (VAVB), 2021