L. Lagauskas mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje. 1949–1952 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute. Išlaikęs stojamuosius egzaminus menininkas buvo priimtas į instituto Tapybos fakultetą, tačiau po pirmųjų studijų semestro perėjo į Grafikos fakultetą. 1952–1958 m. gyveno Leningrade (dabar Sankt Peterburgas, Rusija). Mokėsi grafikos I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute. 1958 m. baigęs studijas, grįžo į Lietuvą. Nuo 1958 m. menininkas buvo kasmetinis respublikinių ir sąjunginių dailės parodų dalyvis, vėliau eksponavęs savo kūrinius ir grupinėse parodose Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Čekijoje ir kitose užsienio valstybėse. 1961 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1962–2000 m. (kituose šaltiniuose nuo 1960 m.) dėstė grafikos technikas Lietuvos valstybiniame dailės institute (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija). 1978 m. L. Lagauskui suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1980 m. paskirta Lietuvos SSR valstybinė premija, suteiktas docento vardas, 1992 m. – profesoriaus mokslo vardas. 1991 m. Lietuvos dailės muziejuje menininkas surengė personalinę parodą. L. Lagauskas mirė 2010 m. vasario 12 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse [4, 8, 9].
Lietuvos grafikos istorijoje L. Lagauskas buvo žinomas kaip išskirtinio talento piešėjas ir estampo meistras, klasikinės grafikos technikos tradicijų puoselėtojas. Oforto, litografijos, minkštojo lako technika sukurtuose estampuose vyrauja džiugūs, optimistiški vaizdai, kuriuose susipynusi istorija ir dabartis, gilaus susimąstymo, lyrinės nuotaikos. Kūriniams būdinga savita klasikinių tradicijų tąsa, štricho ritmika, detaliai modeliuota forma, raiškus subtilių linijų piešinys. Dailininkas kūrė siužetines kompozicijas, peizažus, portretus [5, 6, 7].
L. Lagauskas daug metų gyveno ir dirbo Vilniuje. 1949–1952 m. studijavo grafiką Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1958 m. baigęs grafikos studijas Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), vėl apsigyveno Vilniuje. 1962–2000 m. buvo Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) grafikos technikų dėstytojas [5, 6, 8]. Apie L. Lagauską literatūros yra nedaug. 1975 m. buvo išleistas dailininko kūrinių aplankas „Lagauskas, Leonas. Reprodukcijos [Grafika] = Репродукции = Reproductions“ [6]. Aplanką sudaro bukletas, kuriame paskelbtas dailėtyrininko, pedagogo Leono Jasiulio straipsnis „Leonas Lagauskas“, ir 16 menininko kūrinių reprodukcijų lapų.
2011 m. Vilniuje išleistas menininko kūrinių katalogas „Leonas Lagauskas: estampai, piešiniai: 1954–2009 metų kūryba“ [5]. Leidinyje spausdinamas dailėtyrininkės Reginos Urbonienės įžanginis straipsnis lietuvių ir anglų kalbomis. Knygoje taip pat paskelbti buvusių dailininko kolegų (dail. Juozo Galkaus, Mikalojaus Vilučio, Giedrės Bilotaitės-Vilūnienės), taip pat buvusių profesoriaus studentų (Virginijos Kalinauskaitės, Dovilės Tomkutės, Rimvydo Kepežinsko, Romo Oranto ir kt.) atsiminimai. Yra svarbiausių dailininko gyvenimo ir kūrybos datų sąrašas, estampų ir piešinių sąrašai, bibliografija. Leidinys iliustruotas L. Lagausko darbų reprodukcijomis. Trumpą L. Lagausko biografiją ir kūrinių sąrašą galima rasti leidinyje „Lietuvių tarybinė grafika, 1940–1970“ [7]. Apie dailininką rašoma menotyrininko Vido Poškaus knygoje „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ (Vilnius, 2016, p. 94-95), lietuviškose enciklopedijose [4, 8], Lietuvos dailei skirtuose periodiniuose leidiniuose [9], yra informacijos internete.
Atvykęs į sostinę iš gimtojo Kauno, aplankęs nemažai miestų, L. Lagauskas savo didžiąja gyvenimo meile laikė Vilnių. Jam buvo artima barokinė senojo Vilniaus dvasia, jaudino kalvotas reljefas ir miesto bokštų ažūras. Kalbėdamas su žurnalistu Romu Alekna, menininkas yra pasakęs: „Vilnius – tai mūsų tautos kultūros ir meno kapiliarai, nuolat pilni gyvybingumo ir amžino žavesio. Nežinau, kaip galėčiau gyventi ir dirbti be šio miesto…“ [1; 5, p. 13]. „Koks gražus, įdomus Vilnius, ne tik išore, bet ir vidumi! Tai poetų, muzikantų ir menininkų miestas!” – yra kalbėjęs L. Lagauskas [1; 5, p. 52]. Mintys, pasakytos apie senąją Lietuvos sostinę, įgavo meninę išraišką L. Lagausko kelių dešimtmečių kūryboje. Dailininkas nuo pirmųjų studijų metų įkvėpimo sėmėsi Vilniaus senamiestyje. Piešiniuose ir raižiniuose pavaizduodavo jaukius senamiesčio kampelius, perteikdamas kontrastingai apšviestų architektūros paminklų grožį („Senas kiemas Vilniuje“, „Misionierių bažnyčia“, 1957). Įsitraukęs į pedagoginę veiklą, grafikas kartu su studentais daug laiko praleisdavo Vilniaus apylinkėse, piešdamas patikusius motyvus. 1971–1979 m. L. Lagauskas sukūrė penkiolikos estampų ciklą „Senojo Vilniaus panoramos“. Menininkas savitai matė vaizdingą miesto apylinkių ir atskirų architektūros ansamblių grožį, harmoningą įvairių istorinių stilių jungtį. Kai kuriuose estampuose sukurtos ištisos siužetinės scenos iš Vilniaus miesto gyventojų kasdienybės [5, 6]. L. Lagauskas yra išraižęs Vilniaus universiteto, šventusio 400 metų jubiliejų, istorijai dedikuotus raižinius „Steponas Batoras“ (1979), „VU rektoriai. Petras Skarga ir Jonas Kubilius“ (1979). Artėjant dailininko 80-mečio datai, L. Lagauskas norėjo surengti didelę apžvalginę savo kūrybos parodą. Kelerius metus grafikas raižė dar vieną ofortų ciklą „Vilnius“, dedikuotą savo mylimam miestui. Deja, dailininkas nespėjo pasirengti planuotai parodai, ciklas „Vilnius“ buvo eksponuojamas pomirtinėje L. Lagausko kūrybos parodoje [5].
Dailininkas yra nupiešęs nemažai žymių vilniečių portretų: architektų E. Budreikos, V. Brėdikio, kalbininkų V. Mažiulio, J. Kabelkos, poeto J. Graičiūno, žurnalisto T. Tesecko. Žmonės dažnai vaizduojami toje aplinkoje, kur gyvena ir dirba: „Grafikas Vytautas Kalinauskas dirbtuvėje“, „Tapytojas Valentinas Antanavičius dirbtuvėje“, „Vytautas Bagdonavičius – muzikos instrumentų taisytojas“, „Antanas Poška darbo kambaryje“ [1, 2, 5].
2015 m. balandžio 28 d. Vilniuje, ant namo Pilies g. 32 (Senamiesčio seniūnija), kur buvo L. Lagausko studija, menininko atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Mindaugas Šnipas). Lentoje iškaltas įrašas: „Čia ilgą laiką gyveno ir kūrė dailininkas Leonas Lagauskas, 1928–2010“ [3].
2011 m. išleistame kataloge „Leonas Lagauskas: estampai, piešiniai: 1954–2009 metų kūryba“ išspausdinta dailininko bibliografija [5].
Literatūra ir šaltiniai
4. Lagauskas Leonas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 502.
8. Mikučionytė, Rita. Lagauskas Leonas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 412-413.
9. Urbonienė, Regina. Leonas Lagauskas: grafikas ir pedagogas. – Portr., iliustr. – Santr. angl. // Dailė. – 2011, Nr. 2, p. 122-127.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016; 2017