Mokėsi IV Kauno gimnazijoje. 1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios dailės institute. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945–1946 m. studijavo Stokholme (Švedija), privačioje Anderso Beckmano dailės mokykloje. 1944–1949 m. šioje mokykloje dėstė piešimą. 1949–1998 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1949 m. atvykęs į Niujorką, Manhataną, dirbo reklamos srityje, bendradarbiavo Niujorko leidyklose daugiausia kurdamas knygų viršelius. Nuo 1957 m. gyveno Roveitone ( Konektikuto valstija), nuo 1978 m. – Čemberlene (Meino valstija). 1957–1978 m. dirbo privačiose dailės mokyklose [1, 3, 9]. Sukūrė kelias, sulaukusias specialistų komisijos pripažinimo, meno programas. Priklausė amerikiečių dailininkų organizacijoms. Vėliau nusipirko namą Atlanto vandenyno pakrantėje. Gyveno vienas gamtos apsuptyje ir tapė dažniausiai juoda ir balta spalvomis [5, 6]. 1998 m. dailininkas grįžo gyventi į Lietuvą [11]. Daugiausiai laiko praleisdavo tapydamas. Gyvenimo pabaigoje neteko regėjimo. Mirė 2010 m. Vilniuje. Palaidotas šeimos kapuose Veiviržėnuose, Klaipėdos rajone.
P. Lapės kūryba buvo įvairi ir kintanti. Didelę įtaką jam turėjo gamta. Sukūrė per 300 knygų viršelių švedų, amerikiečių ir lietuvių kalba išleistoms knygoms. Iliustravo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ (1961), Maironio „Balades“ (1966), Algimanto Mackaus „Augintinių žemę“ (1984), Antano Gustaičio „Pakelėje į pažadėtąją žemę“ (1986) ir kt. Sukūrė estampų, freskų, scenografijos, tapybos darbų [1, 3, 10]. Ypatingą vietą dailininko kūryboje užima abstrakčios tapybos paveikslai. Surengė individualias kūrybos parodas Long Ailende (1965), Čikagoje (1969), Brukline (1981), Bostone (1985), Vilniuje (2006). Dalyvavo grupinėse lietuvių išeivijos dailės parodose. 2012 m. po dailininko mirties Vilniaus galerijoje „Kuntskamera“ buvo surengta P. Lapės kūrybos paroda „Žuvys ant pajūrio smėlio“. Tapytojo paveikslai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, keletas darbų yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje.
2008 m. dailininkas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1964 m. Vėliau visą laiką norėjo grįžti į gimtąjį kraštą. Dailininkas rašė: „[…] grįžimas man visąlaik buvo labai svarbus… Mėginau susiliet, susijungt, tapti kuo nors kitu, gyvendamas Švedijoj ar Amerikoj. Bet negalėjau“ [4]. Grįžo į Vilnių atkūrus nepriklausomybę. Čia su pertraukomis gyveno nuo 1991 m. Iš pradžių Vilniuje tik žiemodavo, o vasaras praleisdavo Maine, name ant vandenyno kranto, gamtos apsuptyje, kur turėjo savo studiją [7, 8]. Grįžęs į Lietuvą apsistodavo pas seserį, vėliau nusipirko butą Vilniaus senamiestyje, Odminių gatvėje [11]. Apie 2002 m. įsikūrė Tilto gatvėje, kur įsirengė nedidelę studiją. Kai grįžo į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui, žurnalistei paklausus apie tai, ar nesiilgi laukinės gamtos, atsakė: „Aš Vilniuje jaučiuosi kaip miške. Senoji architektūra jauki, šilta, ir vis kitokia. Ar nulijus, ar saulei nušvitus, ar apsiniaukus – tie patys vaizdai veriasi vis kitokiais pavidalais“ [6].
2012 m. kovo 13 d. patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės įsakymas Nr. A30-795 „Dėl leidimo įrengti atminimo lentą Pranui Lapei” (žr. adresu). Vilniuje, ant namo Tilto g. 7 (Senamiesčio seniūnija), kur gyveno P. Lapė, daugiabučių namų savininkų bendrijos „Tilto namai“ iniciatyva buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje rašoma, kad dailininkas gyveno šiame name 2000–2010 m.
Trumpą P. Lapės biografiją ir kūrybos apžvalgą rasime „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [1], biografijų žinyne „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“ [3], knygose „Užjūrio lietuviai. Veidai ir vardai“ [10], „Gargždų krašto žmonės tūkstantmečių sandūroje“ [12] ir kt. leidiniuose. Apie tapytoją, jo gyvenimą Amerikoje, požiūrį į meną, rašoma periodinėje spaudoje, internete.
Literatūra ir šaltiniai
1. Dobrovolskaitė, Irena. Pranas Lapė. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 522.
2. Jablonskienė, Audronė. Atlanto šniokštimas Tilto gatvėje [apie tapytoją P. Lapę ir jo kūrybinį palikimą]. – Iliustr. // Respublika. – 2012, kovo 12, p. 11.
3. Lapė Pranas. – Portr. //Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. – Vilnius, 1998. – T. 1, p. 568.
4. Lapė, Pranas. Grįžimas man visąlaik svarbus. – Iliustr. // Kultūros barai. – 1992, Nr. 11, p. 30-35.
5. Lapė, Pranas. „Tapydamas esu kaip Kolumbas…”: Vidas Poškus kalbasi su dailininku Pranu Lape. – Iliustr. // Naujoji Romuva. – 2010, Nr. 1, p. 21-27.
6. Lapė, Pranas. Tapytojo Prano Lapės odisėja ir sugrįžimas : [pokalbis su dailininku / kalbėjosi] Audronė Jablonskienė. – Iliustr. // Respublika. – 2006, birž. 30, p. 22.
7. Sluckaitė-Jurašienė, Aušra Marija. Prano kelionė. – Iliustr. // Kultūros barai. – 2010, Nr. 2, p. 46-50.
8. Stražnickienė, Ona. Namai Lietuvoje ir ten, Amerikoje: [apie dailininką P. Lapę]. – Iliustr. // Ekstra. – 2003, Nr. 26, p. 40-43.
9. Stukas, Henrikas. Gęstančios dailininko akys. – Iliustr. – Su Prano Lapės mintimis // Mūsų žodis. – 2006, Nr. 12, p. 14-16.
10. Užjūrio lietuviai = Lithuanians overseas: veidai ir vardai: [fotografijų albumas] / fotografai: Kazys Daugėla, Algimantas Kezys, Vytautas Maželis. – Vilnius, 1995, p. 156-157.
11. Vyšniauskaitė, Birutė. Būsto grožį bei jaukumą nulemia kambarių proporcijos: [apie dailininko P. Lapės būstą Vilniuje]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1998, lapkr. 16, priedas „Būstas”, p. 2.
12. Zulanienė, Erika. Gražiausi metai prabėgo Veiviržėnuose… – Iliustr. // Zulanienė, Erika. Gargždų krašto žmonės tūkstantmečių sandūroje. – Kaunas, 2004. – P. 90-91.
Parengė Danguolė Dainienė (VAVB), 2017