Vilkpėdė – Vilniaus miesto dalis, esanti 4 km į pietvakarius nuo miesto centro, kairiajame Neries krante. Išsidriekusi abipus Vilniaus–Kauno geležinkelio. Vilkpėdės seniūnija ribojasi su Lazdynais, Karoliniškėmis, Naujamiesčiu, Naujininkais, Aukštaisiais Paneriais. Jos ribos eina palei Nerį iki Titnago gatvės, paskui – Panerių, Žemaitės, Vinco Pietario gatvėmis. Pagrindinė gatvė yra Savanorių prospektas, žinomesnės – Naugarduko, Gerosios Vilties, Žemaitės, Skroblų, Panerių, Vilkpėdės gatvės [2]. Vilkpėdė apima ir pramonės zoną, ir Vingio parką.

Vilkpėdės seniūnija užima 10,8 km2 plotą. Čia gyvena 21346 gyventojai (2011 m.) [6].

Vilkpėdėje yra įsikūręs Lietuvos valstybinis istorijos archyvas (Gerosios Vilties g. 10), Vilniaus šiluminė elektrinė, Lietuvos monetų kalykla, Vilniaus teritorinė muitinė, Vilniaus priklausomybės ligų centras, kitos visuomeninės paskirties įstaigos.

Vilkpėdės pavadinimas kilęs nuo čia buvusio akmens su vilko pėda. Vilkpėdėje (lenk. Wilcza łapa)  buvo žymusis akmuo su ženklais – į vilko letenų padus panašiais pėdsakais. 1646 ir 1648 m. akmuo pažymėtas Vilniaus planuose. Vilkpėdė minima 1785 m. dokumente. Kraštotyrininkas Bronius Kviklys vietovardį sieja su keliais padavimais. Viename jų teigiama, kad miškingose apylinkėse buvę daug vilkų, kurie esą pripėdavę žemę ir todėl žmonės tą vietovę pavadino Vilkpėde. Kitame pasakojama apie vilku pasivertusį velnią, kuris ant akmens paliko letenų įspaudus. 1859 m. šį akmenį aprašė archeologas ir istorikas Adomas Honoris Kirkoras, akmenį yra minėjęs žinomas tautosakos rinkėjas, publicistas Mečislovas Davainis-Silvestraitis ir kt. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje akmuo buvo suskaldytas. 1958 m. spaudoje pasirodė kelios žinutės, kad buvusioje akmens vietoje atkastos didelės akmens su pėda skeveldros. Tačiau abejojama, ar tai iš tikrųjų buvo pėduotojo akmens dalys. Archeologas Petras Tarasenka žinojo, kad pėduotasis akmuo sunaikintas [19, 24].

Vilkpėdės seniūnija: informacinis leidinys. – Vilnius, 2013. Knygos viršelis

Yra išleistas informacinis leidinys  „Vilkpėdės seniūnija“ (Vilnius, 2013). Gausiai iliustruotame leidinyje  apžvelgiama Vilkpėdės istorija, pateikiami du vietovardžio Vilkpėdė kilmės padavimai. Aprašyta seniūnijos teritorija, jos ribos,  nurodyti svarbiausi lankytini objektai, ikimokyklinio ugdymo įstaigos,  mokyklos ir kitos Vilkpėdėje veikiančios visuomeninės paskirties įstaigos. Knygelė pristato svarbiausius meno kolektyvus, sportinį mikrorajono gyvenimą, tradicijas, reikšmingesnes šventes, nurodomi  gyventojams reikalingų tarnybų telefonai. Leidinyje pateikta ir įdomi Panerių kapinaičių koplyčios varpo istorija: tikintieji, norėdami  apsaugoti jį nuo išgabenimo į Vokietiją, karo metais užkasė į žemę. 120 kg. sveriantis varpas tik prieš keletą metų buvo atkastas ir  vėl įkeltas į varpinę. Ant jo išliko liejimo data ir vardas – 1911, Kazimierz.

Vizbaras, Albertas. Šimtažiedis žydi ir žydės: tautinių šokių kolektyvo „Šimtažiedis” veiklos albumas. – Utena, 2013. Knygos viršelis

2013 m. išleistas „Šimtažiedžio“ dalyvio  Alberto Vizbaro parengtas  bukletas apie Vilkpėdės bendruomenės tautinių šokių kolektyvą „Šimtažiedis žydi ir žydės“ (Vilnius, 2013).  Daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojantis unikalus meno kolektyvas vienija įvairaus amžiaus regėjimo negalią turinčius žmones, atstovaudamas Lietuvai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, yra pelnęs daugybę tarptautinių apdovanojimų.

Informacijos apie šią vietovę taip pat galima rasti Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus darbuotojų parengtoje knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių“ [17]. Seniausią Vilkpėdės praeitį atspindintys archeologinių kasinėjimų duomenys minimi archeologo Vytauto Daugudžio straipsnyje [3]. Žymusis Vilkpėdės akmuo aprašytas XIX a. etnografo, istoriko, archeologo Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [10]. Apie akmenį ir ir Vilkpėdės legendą rašo etnologas prof. Libertas Klimka savo knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (Vilnius, 2016). Išsamių duomenų apie Vilkpėdės akmenį pateikta archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės“ [24] ir mokslininko  straipsniuose [22, 23]. Yra publikacijų, skirtų Vilkpėdės bažnyčiai. Apie Dievo Apvaizdos bažnyčią rašoma Kazio Misiaus ir Romualdo Šinkūno žinyne „Lietuvos katalikų bažnyčios“ [16], daugiatomyje kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Lietuvos bažnyčios“ [13], Vytauto Šiaudinio knygoje „Vilniaus maldos namai“ [21], Vilniaus Senamiesčio gidės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus albume „Vilniaus šventovės“ [25], „Lietuvos architektūros istorijoje“. Apie Vingio karių kapines rašoma „Atminimo knygoje“ [28]. Vilkpėdės ir Vingio parkai išsamiai pristatyti gamtininko Gedimino Isoko leidinyje „Lietuvos gamtos paminklai“ [7] ir kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai“ [12]. Gido po Vilnių Alberto Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją“ (Vilnius, 2018) yra skyriai „Vilkpėdės industrinė arterija“ ir „Vingio slėpiniai“. Apie Vilkpėdę rašoma įvairaus laikotarpio enciklopedijose bei žinynuose [27]. Yra publikacijų, skirtų Vilkpėdėje esančioms įstaigoms. Tai knyga „Lietuvos monetų kalykla“ [15], o apie Vilniaus elektrinę nr. 2 yra Viliaus Šaduikio straipsnių [18]. Periodikoje galima rasti nemažai įvairios informacijos apie Vilkpėdę.

Archeologai Vilkpėdėje, šalia dabartinės šiluminės elektrinės, yra aptikę poledynmečio (X–IX a. prieš Kristų) gyvenvietės pėdsakų. Netoli elektrinės buvusios akmens amžiaus gyvenvietės radiniai iki šiol bene ryškiausiai atspindi to meto Vilniaus apylinkių gyventojų medžiaginę kultūrą. Iškasenos rodo, kad tuometiniai gyventojai dar buvo daugiausia medžiotojai bei augalinio maisto rinkėjai [3].
Teritorija, kurioje dabar yra Vilkpėdės seniūnija, ilgą laiką buvo Vilniaus priemiestis – vakariniai miesto vartai. XIV a. pr. vietovė palei Neries upę priklausė didžiųjų kunigaikščių Panerių dvarui, XIV a. pab. buvo perduota Vilniaus kapitulai – 1390 m. Jogaila apylinkes padovanojo Vilniaus vyskupui. XVI a. šią teritoriją valdė jėzuitai. 1529 m. čia buvo pastatyta plytinė. Joje pagamintas plytas daugiausia naudojo Vilniaus bažnyčių ir gyvenamųjų namų statybai [12]. Šiose vietose buvo tankus pušynas, slėniu tekėjo šaltiniuotas upelis. Jo dešiniajame krante gulėjo minėtasis akmuo su ženklais. Ilgainiui šioje atkampioje dykroje, palei upelį, įsikūrė kaimas, stovėjo keletas medinių namų su ūkiniais pastatais. Šiose vietose XIX a. mėgdavo poilsiauti Vilniaus universiteto studentai, taip pat ir poetas Adomas Mickevičius su savo bičiuliais filomatais. 1862 m. per Vilkpėdę buvo nutiesta geležinkelio linija Peterburgas–Varšuva. Šiuo geležinkelio ruožu buvo gabenami kroviniai, vežami keleiviai. 1912 m. Vilkpėdėje atidaryta 150 vietų ligoninė, skirta geležinkelininkams ir karo įgulai gydyti. Ant kalvos iškilę ligoninės korpusai yra istorizmo stiliaus. Iki ligoninės buvo nutiesta geležinkelio atšaka [9, 20]. Lenkijos okupacijos metu vietovėje veikė mėsinė, aliejinė, tabako fabrikas, skysto kuro saugyklos, sandėliai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Vilkpėdę iš Vilniaus traukėsi Vokietijos kariniai daliniai. Vilkpėdė nukentėjo nuo sovietų armijos bombardavimų [27].

Po Antrojo pasaulinio karo Vilkpėdėje pradėtos steigti pramonės įmonės. Ji tapo pagrindiniu miesto pramonės rajonu. Tarybiniais metais čia veikė Namų statybos kombinatas, kurio standartinė  produkcija naudota masinėje naujų Vilniaus mikrorajonų statyboje, vėliau įsikūrė apšiltinimo produktų gamykla „Paroc“, „Silikatas“, veikia statybinių prekių parduotuvė „Moki-veži“. Vilkpėdėje gausu specializuotų  statybinių reikmenų didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių, šaldymo, vėdinimo įrangos atstovybių, elektroninių sistemų prekybos ir montavimo firmų, cheminių reagentų bei įrangos tiekimo įmonių, baldų ir furnitūros, pakavimo medžiagų kompanijų, kelios spaustuvės, logistikos įmonės, sandėliavimo paslaugų teikėjai, autodetalių  parduotuvės, autoservisai, daugybė galanterijos, indų, drabužių, žaislų parduotuvių, biuro ir kanceliarijos reikmenų tiekėjų.

Vilniaus šiluminė elektrinė arba Vilniaus termofikacinė elektrinė nr. 2 (Savanorių pr. 117/2) – kondensacinė elektrinė, kurios garo ir vandens katilai kūrenami gamtinėmis dujomis arba mazutu. Tai pirmoji didelė pokario metų Lietuvos elektrinė ir paskutinioji vidutinių garo parametrų elektrinė Lietuvoje. 1951–1958 m. ši elektrinė buvo svarbiausia elektros energijos tiekėja Vilniuje. Šiandien ši elektrinė yra didžiausia visame Vilniaus mieste. Elektrinė buvo pradėta statyti 1948 m. Šalia elektrinės buvo pastatyti keli gyvenamieji namai, valgykla, parduotuvė, biblioteka, paštas, vaikų darželis. Iš pradžių ši elektrinė Vilnių aprūpindavo tik elektra, vėliau, nuo 1955 m., ji aprūpino sostinę ir šiluma. Elektrinė yra sujungta su Vilniaus trečiąja elektrine, esančia prie Gariūnų (2015 12 31 sustabdyta), dviem jungiančiomis šilumos tinklų magistralėmis, ir visiškai aprūpina beveik visą Vilniaus miestą [18].

Lietuvos monetų kalykla = Lithuanian Mint: 1990–2000. – Vilnius, 2000. Knygos viršelis

Lietuvos monetų kalykla (Eigulių g. 4) įsteigta Lietuvos Vyriausybės 1990 m. gruodžio 10 d. nutarimu. 1992 m. rugsėjį ji pradėjo kalti pirmąsias lietuviškas apyvartines centų monetas. Šiandien ši valstybinė įmonė kaldina lietuviškus eurus ir euro centus, progines monetas, valstybinius apdovanojimus (ordinus ir medalius), projektuoja įvairius medalius, ženklus ir kt. [15].

Pats seniausias Vilkpėdės statinys – Dievo Apvaizdos bažnyčia (Gerosios Vilties g. 17). Ji yra neogotikinio stiliaus, pastatyta 1913 m. pagal žymaus architekto Augusto Kleino projektą. Tai buvusio Vilniaus seminarijos inspektoriaus, kanauninko Karolio Lubeneco iniciatyva pastatyta bažnyčia. Ji buvo Jėzaus širdies parapijos filija. Prie bažnyčios įsikūrė Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies jaunimo prieglauda ir amatų mokykla. XX a. pr. statinys iš pradžių buvo numatytas kaip parapijos koplyčia, skirta aptarnauti Gerosios Vilties gatvėje įsikūrusiems vaikų namams. Po 1925 m. priklausė vienuoliams saleziečiams. 1948 m. bažnyčia uždaryta, 1949 m. perduota Valstybiniam dramos teatrui ir iki 1960 m. buvo naudojama kaip dekoracijų sandėlis. 1960 m. pamaldos vėl buvo atnaujintos. 1964 m. valdžiai nusprendus uždaryti iki galo nebaigtą statyti Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčią, stovėjusią Naujamiestyje, to paties pavadinimo parapijoje, dalis bažnyčios įrangos, taip pat stebuklinga Dievo Motinos Pasaulio Valdovės statula buvo pernešta į Dievo Apvaizdos koplyčią. Koplyčia tapo Švenčiausios Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia, bet išliko jos senasis pavadinimas – Dievo Apvaizdos bažnyčia  [16, 21, 25].

Vingio parko rytiniame pakraštyje yra Vingio karių kapinės (M. K. Čiurlionio g.). Kapinių vieta įrengta XVIII a. pr. maro epidemijos aukoms laidoti. Vėliau čia buvo palaidoti Pirmojo pasaulinio karo metu žuvę apie 1 300 vokiečių ir 900 Austrijos, Vengrijos, Rusijos, Lenkijos kariai bei 1941–1944 m. apie 2000 vokiečių karių. Kapinių centre yra 12 memorialinių plokščių, kuriose paminėti čia palaidoti kariai ir 4,5 m. aukščio akmeninis kryžius. Kitas akmeninis kryžius ant postamento buvo pastatytas Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų atminimui [28].
1917 m. Vingio karių kapinių centre pagal profesoriaus Georgo Graseggero projektą pastatyta skulptūra „Miegantis liūtas“, simbolizuojanti taiką ir ramybę. „Miegantis liūtas“ stovėjo iki 1947 m., kol kapinės sulygintos, o skulptūra užkasta į žemę. 2001 m., kapinių rekonstrukcijos metu, „Miegančio liūto“ skulptūra atsitiktinai surasta. Ji buvo suskilusi gabalais. Šiuo metu restauruota ir padėta šiek tiek toliau nuo centro, kur seniau stovėjo. Prie „Miegančio liūto“ skulptūros yra dvi akmens plokštės: su kareivio galvos horeljefu ir įrašu vokiečių k. „DEN HELDEN DES WELTKRIEGES“ („Pasaulio karo didvyriams“); su iškaltu kryžiumi ir įrašu vokiečių k. „WAS DIE KINDER ERBEN SOLLEN IST DER VATER HELDESINN“ („Vaikai turi atminti tėvų didvyriškumą“) [10a].

Vietovėje yra vertingų lankytinų objektų.

2002 m. birželį Vilkpėdėje buvo atidarytas Pasieniečių muziejus (Savanorių pr. 2), įsikūręs Valstybės sienos apsaugos tarnybos štabe. Jame pradėtos rinkti, kaupti, saugoti ir eksponuoti muziejinės vertybės, susijusios su Lietuvos sienos apsauga ir jos istorija, pasieniečių rengimu. Šiame muziejuje taip pat buvo pradėta kaupti informacija apie buvusius pasieniečius. Šiandien muziejuje yra keli rinkiniai. Muziejaus lankytojams pristatoma ir Lietuvos pasieniečių nuo 1990 m. dėvėta uniforminė apranga, vieno pirmųjų po Nepriklausomybės atkūrimo pasieniečių klaipėdiečio Romo Tučkaus surinktos pasieniečių kepurės ir emblemos bei gairelių kolekcija [4].

Vilkpėdės seniūnijoje atidengta memorialinė lenta Borisui Efrosui – chirurgui, medicinos mokslų daktarui, kuris 1958 m. pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją (Vilkpėdės g. 3, prie vieno Vilkpėdėje esančios ligoninės korpusų).

2009 m. liepos 6 d., minint Lietuvos tūkstantmečio jubiliejų, Vingio parke pastatyta Lietuvos tūkstantmečiui skirta skulptūra „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas, archit. Rolandas Palekas). Pagrindinis skulptūros motyvas – 9 m aukščio verpstė, kurios centre, saulę primenančiame apskritime, iškaltos 100 Lietuvos iškiliausių asmenų pavardės.

2015 m. birželio 4 d. ant kalvos prie Vilkpėdės ligoninės (Vilkpėdės g. 3) buvo pastatyta skulptūra Vilkpėdės legendos motyvais (skulpt. Kęstutis Musteikis, archit. Henrikas Žukauskas) (žr. adresu). Ant akmens užkelta ožkytė. Vienoje paminklo pusėje užrašyta ir pati Vilkpėdės legenda.

Neries upės vingyje (kairiajame krante) yra didžiausias mieste Vingio parkas, kurio plotas 160 ha. Dabartinis Vingio parkas, anksčiau vadintas tiesiog Vingiu, XV–XVI a. priklausė Radviloms. Jie parko pakraštyje turėjo žvėryną. Vėliau teritorijos savininkai keitėsi. XVI a. pab. Vingis buvo perleistas jėzuitams. Jie čia pasistatė rūmus, sutvarkė aplinką. XVIII a. pr. rūmus perstatė ir aptvėrė tvora. Tuo metu pietvakarinė Vingio miško dalis buvo suplanuota taisyklingai, su tiesiomis spindulinėmis alėjomis. Pagrindinė alėja ėjo pro Vingio rūmus. Į rytus ir šiaurės rytus plytėjo didelis laukas. 1796 m. dabartinės M. K. Čiurliono gatvės gale, besiremiančios į parką, buvo pastatyta klasicizmo stiliaus koplytėlė (dabar šalia yra neveikiančios karių kapinės). Joje buvo palaidota pirmojo Vilniaus gubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmona. Manoma, kad koplytėlės autorius Laurynas Gucevičius. 1773 m. Vingis atiteko vyskupui Ignui Jokūbui Masalskiui. Vėliau Vingį valdė Potockiai, Zubovai. XIX a. pr. Vingį nupirko Vilniaus generalgubernatorius Levinas Benigsenas. Jis pastatė vasaros rūmus, į kuriuos persikėlė gyventi. 1812 m. birželio 13 d., rusų kariuomenės manevrų proga, Vingio parke buvo suruošta šventė, kurioje dalyvavo ir caras Aleksandras I. Napoleono kariuomenei užėmus Vilnių, Vingyje buvo įkurta karo lauko ligoninė, kuri netrukus sudegė. Pasibaigus karui, caras Aleksandras I dvarą nusipirko, bet čia taip ir neapsigyveno. 1867 m. rūmai jau buvo sugriuvę. Dvaro žemės pradėtos nuomoti diduomenei. Pradėjus statyti turtingųjų vasarnamius, Vingis jau XX a. pr. tapo Vilniaus priemiesčiu. Pirmojo pasaulinio karo metu Vingio parkas nukentėjo ir buvo perduotas Vilniaus universitetui. 1920 m. prie Neries įkurtas 2,5 ha botanikos sodas. Botanikos sodą ėmus kurti Kairėnuose, čia liko tik jo skyrius. Po Antrojo pasaulinio karo Vingio parkas pertvarkytas, nutiesta daug takų. 1958 m. jis paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. 1960 m. parke įvyko Dainų šventė, kuriai buvo pastatyta nauja estrada (archit. R. Alekna pritaikė estų A. Kotli ir H. Sepmann projektą). Vingį mėgo Adomas Mickevičius, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Vienuolis, Žemaitė. Vingio parkas 2005 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 30663) [7, 12].
Ant kalvos tarp Savanorių prospekto ir Vilkpėdės gatvės driekiasi Vilkpėdės parkas (5 ha) – seno pušyno likučiai, kuriame priaugo lapuočių medžių ir krūmų. Iš čia nuo Vilkpėdės piliakalnio atsiveria graži panorama į Lazdynus. Vilkpėdės parkas 1986 m. paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu [7].

Vilkpėdė yra minima grožiniuose kūriniuose, atsiminimuose. Knygoje „Vilniaus legendos“ (taip  pat lenkų kalba „Legendy Wileńskie“) spausdinama legenda „Vilko pėda“ [26, 29]. Rusų rašytojo Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“ minimi rūmai, buvę Vingio parke. Žymus Rašytojas Jurgis Kunčinas sukūrė apsakymą „Vilkpėdės rampa“ [11].
Vilkpėdei skirtų eilėraščių yra Vlado Mozūriūno (rink. „Vilniaus etiudai“), Gintaro Patacko (rink. „Duobės danguje“), Donato Valančiausko poezijos knygose (rink. „Iš Vilniaus į Vilnių“), taip pat autorių kolektyvo leidinyje „Vilnius 37° C“ (Vilnius, 2010) ir kt.
Aktorius Vladas Bagdonas yra gyvenęs Vilkpėdėje. Rūtos Oginskaitės knygoje „Jausmų repeticijos: Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“ (Vilnius, 2011) užrašyti aktoriaus prisiminimai apie jo vaikystę pokario Vilkpėdėje.

Vilkpėdėje yra Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Gerosios Vilties biblioteka (Savanorių pr. 59), kurioje galima gauti informacijos apie Vilkpėdę.
Šiame mikrorajone  įsikūrusi ir Lietuvos audiosensorinė biblioteka ((iki 2023 m. – Lietuvos aklųjų biblioteka) (LAB) (Skroblų g. 10).

Logotipas sukurtas 2012 m.

Lietuvos audiosensorinė biblioteka – valstybinės reikšmės biblioteka, pritaikyta aptarnauti regos negalią ir skaitymo sutrikimų turinčius žmones.
LAB ištakos siekia 1927 m., o kaip centralizuota sistema ji pradėjo veikti 1966 m. pradžioje, kai visos šio tipo bibliotekos buvo sujungtos į vieną sistemą su centru Vilniuje ir filialais kituose Lietuvos miestuose [1, 14]. 1996 m. bibliotekos centras įsikūrė naujame pastate Vilniuje (Skroblų g. 10, Vilkpėdės seniūnija). Pastatą 1995 m. projektavo architektas Andrius Gediminas Gudaitis (1940–2014), žymaus tapytojo Antano Gudaičio sūnus [6a].

Gidas po Lietuvos aklųjų biblioteką: informacinis leidinys vaikams ir jaunimui. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Lietuvos aklųjų bibliotekos fondą sudaro daugiau kaip 450 tūkst. egz. įvairių dokumentų (2016 m.) [14]. Didžiausia fondo dalis – leidiniai Brailio raštu, garsinės knygos ir garsinė periodika. Taip pat yra leidinių reginčiųjų raštu [5].
Lietuvos aklųjų biblioteka yra didžiausia šalyje specialiųjų formatų leidinių, skirtų regos negalią ir skaitymo sutrikimų turintiems žmonėms, leidėja, leidžianti visų jiems pritaikytų formatų leidinius – spaudinius Brailio raštu ir padidintu šriftu, garsines knygas ir žurnalus, daugiafunkcius DAISY formato leidinius. Per metus LAB išleidžiama daugiau kaip 300 naujų įvairių formatų leidinių.

Biblioteka žmonėms: 50 Lietuvos aklųjų bibliotekos metų. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

2012 m. pradėjo veikti unikali, vienintelė šalyje sutrikusios regos informacijos vartotojams skirta virtuali aklųjų biblioteka – Elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema (ELVIS). Čia skelbiami visi LAB turimi garsiniai ir kiti skaitmeninio formato leidiniai [14].

2017 m. LAB Tiflotyros skaitykloje buvo įrengta LAB muziejinė ekspozicija (anksčiau veikė LAB padalinys – Lietuvos aklųjų istorijos muziejus, įsteigtas 1977 m.) [14]. LAB muziejinė ekspozicija veikė iki 2020 m. pabaigos.

Apie LAB išleisti keli leidiniai: Jadvygos Kuolienės ir Rasos Januševičienės „Lietuvos aklųjų biblioteka“ (2-asis papild. leid. Vilnius, 2006), Rasos Januševičienės „Lietuvos aklųjų biblioteka: informacinis leidinys“ (Vilnius,  2011) ir kt. Vienas naujausių – „Biblioteka žmonėms: 50 Lietuvos aklųjų bibliotekos metų“ [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Biblioteka žmonėms: 50 Lietuvos aklųjų bibliotekos metų. – Vilnius, 2015. – 56 p.: iliustr.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 190–193.
3. Daugudis, Vytautas. Vilniaus miesto teritorijos ir apylinkių pirmieji gyventojai // Vilniaus miesto istorijos skaitiniai: mokymo priemonė. – Vilnius, 2001. – P. 39.
4. Dumbauskienė, Loreta. Kviečia pasieniečių muziejus // Lietuvos muziejai, 2003, Nr. 2, p. 34–35; Prieiga per internetą: <http://www.museums.lt/Zurnalas/dumbauskiene.htm>.
5. Gidas po Lietuvos aklųjų biblioteką: informacinis leidinys vaikams ir jaunimui. – Vilnius, 2010. – 39, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 34–36.
6. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2014 [žiūrėta 2016-09-20]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6a. Andrius Gediminas Gudaitis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 7, p. 252.
7. Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995, p. 397–399, 415–418.
8. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 46.
9. Kavolėlytė, Danguolė. Vilkpėdė: vakariniai Vilniaus vartai // Vakarinės naujienos. – 1998, rugpj. 4, p. 6–7.
10. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 200.
10a. Kuizinaitė, Milda. „Miegančio liūto“ paslaptį saugojo kapų žemė: vokiečių karių kapinėse Vingio parke rasta pusę amžiaus ieškota skulptūra. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2001, geg. 12 (rus. geg. 18-25 (Nr. 20)), priedas „Sostinė“, p. 1, 3.
11. Kunčinas, Jurgis. Vilkpėdės rampa: [apsakymas] // Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį. – Vilnius, 1989. – P. 185-195.
12. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 154–155, 167–168.
13. Kviklys, Bronius. Švč. Jėzaus Širdies-Dievo Apvaizdos parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1985. – T. 5, p. 356-357.
14. Lietuvos aklųjų biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-12]. Prieiga per internetą: <http://www.labiblioteka.lt/lt>.
15. Lietuvos monetų kalykla = Lithuanian Mint: [1990–2000]. – [Vilnius, 2000]. – [37] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl.
16. Misius, Kazys. Dievo Apvaizdos, Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia / Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 586.
17. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 264–269.
18. Šaduikis, Vilius. Vilniaus elektrinei nr. 2 – 60 metų. // Šiluminė technika. – 2011, Nr. 4 (gruodis), p. 7–9.
19. Šalūga, Romualdas. Vilkpėdės akmuo // Švyturys. – 1958, Nr. 13, p. 24-25.
20. Šaulys, Vladas. Vilkpėdės praeitis // Kultūros barai. – 1973, Nr. 1, p. 53.
21. Šiaudinis, Vytautas. Dievo Apvaizdos parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001. – P. 84–85.
22. Vaitkevičius, Vykintas. Nauja Žvėrūnos-Medeinos perspektyva: [t. p. apie Vilkpėdės akmenį]. – Iliustr. – Santr. angl., rus. – Bibliogr.: 62 pavad. // Lietuvos archeologija. – [T.] 24 (2003), p. 8-9.
23. Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Vilniaus šventvietės // Šiaurės Atėnai. – 2003, lapkr. 15, p. 11. 24.
24. Vaitkevičius, Vykintas. Vilkpėdė. Akmuo su pėdomis. – Iliustr. – Bibliogr.: 12 pavad. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 42–43.
25. Viliūnienė, Gina. Dievo apvaizdos bažnyčia / Gina Viliūnienė, Raimondas Urbakavičius. – Iliustr. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis. – Vilnius, 2012. – P. 316–317.
26. Vilko pėda: [legenda] // Vilniaus legendos. – Vilnius, 1998. – P. 123–124.
27. Vilkpėdė. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T.25, p. 183.
28. Vilnius. Vingio parkas: [apie karių kapines]. – Iliustr. // Atminimo knyga = Книга памяти = Gedenkbuch : Antrojo pasaulinio karo karių kapinių Lietuvoje albumas. – Vilnius, 2006. – P. 363–365.
29. Wilcza Łapa: [legenda]. – Iliustr. – Lenk. // Legendy Wileńskie. – Vilnius, 1998. – P. 117–118.

Parengė: Nijolė Radžiūnienė (Vilniaus m. SCB Gerosios Vilties biblioteka), 2008; Juozas Valentukevičius (LAB), 2016.