Mokėsi Kėdainių 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kėdainių „Atžalyno gimnazija), baigė Šlapaberžės profesinę technikos mokyklą [1, 3]. 1970–1972 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje Petrozavodske, kur gavo seržanto laipsnį [3]. Grįžęs, iki 1990 m. dirbo Kėdainių metalo konstrukcijų gamykloje „Progresas“ įrankių baro šlifuotoju, vėliau – Kėdainių biochemijos gamykloje [1, 3]. Buvo vienas pirmųjų ir aktyviausių Kėdainių sąjūdžio dalyvių, aktyviai dalyvavo platinant Sąjūdžio spaudą. Taip pat aktyviai palaikė kraujo donorystės idėją [3]. Sąjūdžio kvietimu 1991 sausio 13 d. budėjo prie Lietuvos radijo ir televizijos pastatų, Vilniaus televizijos bokšto, prie kurio SSRS desantininkų buvo nukautas. Palaidotas Kėdainių Kauno gatvės kapinėse [1]. Ant kapo pastatytas žymaus medžio meistro Vytauto Ulevičiaus sukurtas „Rūpintojėlis“ [5, 7].
Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 m. sausio 15 d. nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Alvydas Kanapinskas buvo apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu [1, 3].
2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, A. Kanapinskas apdovanotas I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (žr. adresu).
Apie A. Kanapinską rašoma leidiniuose „Naktyje…“ [6], „Mes buvome ten…“ [3], „Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio akimirkos“ (Vilnius, 2010), taip pat Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [2] bei „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [1]. Leidinyje „Lietuva, 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai“ spausdinami didvyrio žmonos Reginos Kanapinskienės atsiminimai [5]. Yra straipsnių periodikoje (ypač Kėdainių krašto) ir internete.
1999 m. sausio 12 d. Vilniuje, prie Radijo ir televizijos komiteto (dabar – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija) pastato (S. Konarskio g. 49, „Naujamiesčio seniūnija“), A. Kanapinsko žuvimo vietoje buvo atidengtas paminklinis akmuo [3, 8]. Iš Kėdainių laukų atgabentame akmenyje iškalti savanorio A. Kanapinsko žodžiai „Būsiu ten, kur reikalingesnis“. Šis atminimo ženklas sukurtas už Kėdainių rajono moksleivių surinktas lėšas. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo savanorio artimieji, visuomenės atstovai [8].
Didvyrio atminimas įamžintas ir jo gimtajame Kėdainių rajone.
Literatūra ir šaltiniai
1. Baužytė, Jūra. Kanapinskas, Alvydas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 316.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės: [žinynas]. – Vilnius, 2011, p. 349.
3. Alvydas Kanapinskas. – Portr. // Mes buvome ten…: 1991 metų sausio 13-oji: skiriama žuvusiųjų už Tėvynės laisvę atminimui. – Vilnius, 2011. – T. 1, p. 158–159.
4. Alvydas Kanapinskas (1952–1991). Sausio 13-oji Lietuvos atmintyje [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2015-08-10]. Prieiga per internetą: <http://www.laisve15.lt/dokumentika-11.htm>.
5. Lietuva, 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai. – Vilnius, 1991, p. 50-51.
6. Naktyje …: skiriama Alvydo Kanapinsko, Vytauto Koncevičiaus ir kitų, sausio 13-ąją žuvusiųjų bei mirusiųjų nuo žaizdų, atminimui. – [Kėdainiai], 1991. – 56 p.: iliustr.
7. Ulevičius, Vytautas. Medžio giesmė: [medžio skulptūrų albumas]. – Klaipėda, 2008, p. 108 (leidinyje klaidingas užrašas po nuotrauka).
8. Vičiūtė, Ugnė. Tamsoj sušvitęs Kryžių kalnelis: [apie paminklinio akmens, skirto A. Kanapinskui, atidengimo Vilniuje, prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, ceremoniją]. – Iliustr. // Dienovidis. – 1999, saus. 22-28, p. 14.
Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2015