Gimė aktorių Aleksandro Kernagio ir Gražinos Blynaitės-Kernagienės šeimoje. 1958–1961 m. mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje (fortepijono klasėje). 1961–1968 m. mokėsi Vilniaus 23-ojoje mokykloje (dabar Simono Daukanto gimnazija). 1969 m. įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1973 m. Lietuvos konservatorijoje baigė aktorinio meistriškumo studijas. 1980 m. Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute – estrados režisūrą. 1975–1984 m. dirbo Lietuvos filharmonijoje estrados režisieriumi. 1975 m. vedė Dalią Šuopytę, su kuria susilaukė sūnaus Vytauto ir dukters Eglės [2, 8].
V. Kernagis laikomas dainuojamosios poezijos pradininku Lietuvoje. 1966 m. pradėjo skambinti gitara, sukūrė pirmąją dainą pagal V. Mykolaičio-Putino eilėraštį „Margi sakalai“. 1966–1968 m. subūrė bigbito grupę „Aisčiai“. 1970–1973 m. buvo „Rupūs miltai“ grupės narys. Pagal savo žodžius sukūrė dainą „Išeinu“. 1969 m. su A. Ramonu Konservatorijoje įkūrė „Stiprią grupę iš pašaukimo“, dainavo A. Šabaniausko ir D. Dolskio kūrybą. Taip pat dalyvavo K. Antanėlio Dailės institute pastatytoje A. Lloido Webberio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“. 1972 m. sukūrė dainas pagal D. Saukaitytės eilėraščius „Milžinai“, „Purpurinis vakaras“, „Pasijuokim“, „Šiam pasauly visko būna“, „Pupa“. Vadovavo savo įkurtam kabaretui „Tarp girnų“ (1979–1983 m.), „Dainos teatrui“ (1985–1991 m.). V. Kernagis sukūrė apie 200 dainų pagal savo, S. Gedos, M. Martinaičio, J. Erlicko ir kitų poetų žodžius. Įrašė dainų albumų, įdainavo miuziklų personažus, vaidino ir dainavo kino filmuose. 1968 m. atliko epizodinį vaidmenį režisieriaus A. Aramino filme „Kai aš mažas buvau“. 1971 m. to paties režisieriaus filme „Maža išpažintis“ suvaidino Beną. Koncertavo JAV, Kanadoje, Australijoje, Prancūzijoje, D. Britanijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitur. 1995 m. V. Kernagis buvo apdovanotas Antano Šabaniausko premija. 1997 m. gavo Naujosios komunikacijos mokyklos premiją „Už lietuvių nacijos formavimą“. 2002 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2008 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą [1, 2, 8].
Mirė 2008 m. kovo 15 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. 2010 m. spalio 30 d. buvo atidengta antkapinis paminklas (skulpt. Algirdas Kuzma) [4].
1991 m. žurnalistė Daiva Rinkevičiūtė Vytauto Kernagio ir kelių jo kartos muzikantų pasakojimus sudėjo į nedidelės apimties, išleistą be iliustracijų knygelę „Nostalgija: neišmušusių valandų triumfas: V. Kernagis, K. Antanėlis, V., Švabas, M. Garberis, A. Tautkus – pusšimtis puslapių ne tik apie muziką“ (Vilnius, 1991).
Pirmąja V. Kernagio biografe galima vadinti teatro kritikę Rūtą Oginskaitę. Po maestro mirties pasirodė jos sudaryta knyga „Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“ [8]. Knygoje galima rasti interviu su V. Kernagiu, jo draugų ir kolegų, šeimos narių mintis apie pažintį su šiuo žmogumi, daug archyvinės medžiagos. Pateikiamos dainininko gyvenimo ir kūrybos datos, Citatų šaltinių rodyklė, daug nuotraukų. Knygos viršelyje – Jono Staselio 2005 m. daryta nuotrauka. Apie dainininką rašoma Vytauto Bubnio knygoje „Širdimi regėti: portretiniai eskizai“ (Vilnius, 2012), Arvydo Juozaičio grožinės eseistikos knygoje „Kraštai ir žmonės“ (Vilnius, 2015), Nijolės Tallat-Kelpšaitės „Jį pripažino laikas: lietuviškos estrados pradininkas Antanas Šabaniauskas, jo amžininkai, A. Šabaniausko premijos laureatai“ (Vilnius, 2005). Trumpų apžvalgų apie V. Kernagį yra „Muzikos enciklopedijoje“ [2], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [1], „Bardų knygoje“ (Vilnius, 2002) ir kt. Apie didelę aistrą fotografuoti rašoma leidinyje „Tai Lietuva: Lietuvos spaudos fotografija“ (Vilnius, 2006 m.), kuriame yra kelios V. Kernagio darytos fotografijos. Knygoje „Lūžtančiu ledu“ (Vilnius, 2008) spausdinamas pokalbis su tuo metu jau sunkiai sirgusiu dainininku. Periodiniuose leidiniuose bei interneto svetainėse yra interviu ir jo veiklą nušviečiančių straipsnių bei nuotraukų. V. Kernagio fondo tinklalapyje galima rasti glaustą informaciją apie maestro kūrybinį kelią, su jo darbų įamžinimu susijusios informacijos, taip pat žemėlapį, kuriame pažymėtos su V. Kernagio gyvenimu susijusios vietos Vilniuje [6].
V. Kernagis yra gyvenęs keliose Vilniaus vietose. Pirmoji – jo vaikystės namai V. Kudirkos g. 5 (Naujamiesčio seniūnija). Tai medinis, dviejų aukštų namas, kuris yra išlikęs iki šiol. Ilgiausiai Kernagių šeima gyveno Kaštonų g. 2 (sovietmečiu – Z. Angariečio g.). 1979–1983 m. jis gyveno Antakalnio g. 99, netoli buvusios Lietuvos kinostudijos [6, 8]. Važinėdavo dviračiu po Valakampių miškus, žiemą slidinėdavo [8]. Nuo 1984 m. kurį laiką V. Kernagis yra gyvenęs Tverečiaus gatvėje Antakalnyje. Apie šią vietą jis yra sakęs: „Mano – miesto žmogaus – sielą atgaivina miškas, ramina tas vaizdas, kurį dabar matau per langą: žydras dangus, žalios pušys, iš kaimynų namo rūkstantys dūmai, – visai kaip Šveicarijoje“ [8, p. 390]. Didžioji V. Kernagio paauglystės dalis praleista vadinamajame Brode. Tai dabartinis Gedimino prospektas, sovietmečiu – Lenino prospektas, kur leisdavo laisvalaikį Vilniaus centre gyvenantis kūrybingas jaunimas [6]. Lukiškių aikštės suoliukas buvo pirmoji V. Kernagio scena, kur jis, pritardamas gitara, dainavo savo sukurtas dainas. Vadino save Brodo vaiku [8].
2008 m. vasarį Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo iškilmėse maestro taip apibūdino gyvenimą Vilniuje: „Esu Vilnietis. Visa tai, kas vyko mano gyvenime – esu aš ir Vilnius. Visų pirma esu dėkingas Vilniaus rusams, kad mokė mokytis lietuviškai, labai esu dėkingas Vilniaus žydams – kad vertė mokytis rusiškai, labai esu dėkingas Vilniaus lenkams, nes kiekvieną antradienį spaudos kioskuose atsirasdavo žurnalas, kurio visi laukdavome […]“ [7; 8, p. 125].
2011 m. gegužės 19 d.,Vilniuje Kaštonų g. 2 (Naujamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame V. Kernagis gyveno 1954–1980 m. ir kur pradėjo kūrybinį kelią, buvo atidengta memorialinė lenta (archit. Rimvydas Kazickas). Tą dieną buvo paminėtos kūrėjo 60–osios gimimo metinės [3, 6].
2011 m. spalio 21 d. Vilniuje, šalia Lukiškių aikštės, buvo atidengta skulptoriaus Danieliaus Sodeikos ir architekto Rimvydo Kazicko sukurtas paminklas – iš bronzos nulieta skulptūra, kuri vaizduoja 1965-1980 metais čia stovėjusį suoliuką su į jo dešinį šoną atremta gitara ir simbolizuoja tais metais vykusį Brodo vaikų judėjimą, kurio vienu iš lyderių buvo Maestro Vytautas Kernagis [6]. Paminklas skirtas V. Kernagio ir visos laisvos dvasios „Brodo“ kartos atminimui [5].
2008 m. balandžio mėnesį atlikėjo sūnus Vytautas įkūrė Vytauto Kernagio fondą, kurio tikslas – saugoti artisto atminimą, organizuoti koncertinę ir labdaringą veiklą [6].
Tais pačiais metais Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA), vienijanti atlikėjus ir muzikos įrašų gamintojus, įsteigė prizą – Vytauto Kernagio vardo gitarą. Ji kasmet teikiama už kūrybos indėlį į nacionalinę dainuojamąją poeziją [8]. Beje, šios asociacijos Tarybos nariu ilgus metus buvo ir Vytautas Kernagis.
Nuo 2010 m. Vilniaus Gedimino prospekte pradėta rengti šventė „Vilniaus Brodas Gyvas!“, kurioje atgaivinama ne tik XX a. 7–8 dešimtmečio dvasia, bet ir pagerbiamas V. Kernagio atminimas [6].
Literatūra ir šaltiniai
1. Burytė, Rūta Ona. Kernagis Vytautas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 759.
2. Burytė Rūta Ona. Kerngis Vytautas. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 2, p. 149–150.
3. Gegužės 19 dieną vienam populiariausių visų laikų atlikėjų, Nacionalinės premijos laureatui Vytautui Kernagiui būtų sukakę šešiasdešimt. Ta proga ketvirtadienį Vilniuje, Kaštonų gatvėje, ant namo, kuriame gyveno artistas, atidengta paminklinė lenta: [žinutė] . – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2011, geg. 21, priedas „Naujausios žinios”, p. 3.
4. Girdvainis, Julius. Ant Maestro kapo nutūpė „Strazdas“ [apie antkapinio paminklo V. Kernagiui pašventinimo iškilmes Vilniaus Antakalnio kapinėse]. – Iliustr. // Respublika. – 2010, spal. 30, p. 10.
5. Graicevičiūtė, Džordana; Žumbys, Stasys. „Brodo“ kartą primins bronzinis suoliukas. – Iliustr. // Vakaro žinios. – 2011, spal. 22, p. 6.6. Laureatai įgėlė valstybės vadovams [apie Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmes Prezidentūroje] // Vilniaus diena. – 2008, vas. 13, p. 7.
6. Vytauto Kernagio Vilnius. Vytauto Kernagio fondas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-06-05]. Prieiga per internetą: <http://www.kernagis.lt/wp-content/uploads/2012/11/Vytauto-Kernagio-Vilnius.pdf>.
7. Laureatai įgėlė valstybės vadovams [apie Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmes Prezidentūroje] // Vilniaus diena. – 2008, vas. 13, p. 7.
8. Oginskaitė, Rūta. Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį. – Vilnius, 2009. – 550, [2] p.:
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2012–2013 [žiūrėta 2013-05-24]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=4>.
Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2013