Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Vitebske (Rusija). Prasidėjus revoliucijai sugrįžo į Lietuvą. Lankė Tauragės mokytojų seminariją. Baigęs mokytojų seminariją, apsigyveno Kaune. 1928–1937 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) studijavo lituanistiką. Tuo pačiu metu dėstė lietuvių kalbą Kauno žydų mokyklose. Baigęs universitetą, kurį laiką mokytojavo Kauno gimnazijose. 1938 m. J. Kruopas buvo paskirtas dirbti asistentu į dvimetį Klaipėdos pedagoginį institutą. 1939 m. institutas buvo perkeltas į Panevėžį, po kelių mėnesių – į Vilnių.
Vilniuje J. Kruopas apsigyveno 1939 m. 1940–1941 m. jis ėjo Vilniaus pedagoginio instituto direktoriaus pavaduotojo (inspektoriaus) pareigas, 1945–1947 m. buvo pirmosios institute įsteigtos Lietuvių kalbos katedros vedėjas. 1941–1951 m. dirbo ir Vilniaus universitete. 1945 m. buvo Istorijos-filologijos fakulteto prodekanas. 1948 m. J. Kruopui buvo suteiktas docento vardas. 1950–1951 m. buvo VU Lietuvių kalbos katedros vedėjas. J. Kruopas dėstė bendrinės lietuvių kalbos kursą, lietuvių kalbos istoriją, fonetiką, akcentologiją, kalbotyros įvadą. Nuo 1946 m. dirbo ir Lietuvių kalbos institute (nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). 1952 m. J. Kruopas, pirmasis pokario metų Lietuvoje, apgynė lituanistinę kandidatinę disertaciją. 1952–1971 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisijos pirmininkas, 1955–1964 m. – instituto direktoriaus pavaduotojas. 1955–1960 m. vadovavo Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriui, 1961–1975 m. – Žodynų skyriui, ėjo vyriausiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriaus pareigas [3, 6, 7].
Kalbininkas J. Kruopas mirė 1975 m. spalio 17 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse, Literatų kalnelyje, greta uošvio, pedagogo Marcelino Šikšnio. Antkapį sudaro skaldyto granito mūro sienelė, žemių sampilas ir balto marmuro plokštė su iškaltu įrašu: „Jonas Kruopas 1908–1975“ (skulpt. Juozas Burneika) [3; 5, p. 408].
Lietuvių kalbotyros istorijoje J. Kruopas žinomas kaip vienas žymiausių leksikografų. Jam vadovaujant buvo parengti spaudai akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ VI-X tomai (1962–1976) ir antrasis I-II tomų leidimas (1968–1969). Kalbininko rūpesčiu išaugo žodyno kartoteka, iš užsienio šalių bibliotekų buvo įsigytos svarbių rankraštinių žodynų ir kitų senųjų kalbos paminklų fotokopijos. 1965 m. už darbą prie „Lietuvių kalbos žodyno“ III-VI tomų J. Kruopui kartu su kitais šį veikalą rengusiais leksikografais buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Kitas svarbus J. Kruopo darbas – „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ I ir II leidimų (1954, 1972) redagavimas.
Vienas svarbiausių J. Kruopo leksikografijos darbų – disertacija „1598 m. Merkelio Petkevičiaus katekizmo leksika“. Įvairiuose Mokslų akademijos leidiniuose kalbininkas paskelbė straipsnių apie S. Groso, L. Ivinskio, D. Sutkevičiaus, S. Daukanto, M. Akelaičio, A. Kašarausko, J. Miliausko žodynus. Kartu su lietuvių literatūros tyrinėtoju Julium Būtėnu išleido knygą „Kalbininkas Kazimieras Būga“ (1955).
Svarbi J. Kruopo mokslinės veiklos sritis – lietuvių literatūrinės kalbos istorijos tyrimas. 1945–1946 m. dalyvavo profesoriaus P. Pakarklio vadovaujamoje ekspedicijoje į Karaliaučių ir jo apylinkes, kur buvo surasti K. Donelaičio rankraščiai, F. Pretorijaus, J. Brodovskio rankraštiniai žodynai. Kalbininkas buvo 400 metų lietuviškos knygos jubiliejui skirto leidinio „Pirmoji lietuviška knyga“ (1947) iniciatorius ir redaktorius, buvo vienas iš leidinio „Senoji lietuviška knyga“ (1947) redaktorių. J. Kruopo vadovaujamas kalbininkų kolektyvas parengė D. Kleino gramatikų naują leidimą „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 m.“ (1957). Prisidėjo ir prie K. Sirvydo žodyno „Dictionarium trium linguarum“ naujo leidimo pasirodymo, prie „Lietuvių literatūros chrestomatijos“ (1957) parengimo, paskelbė S. Daukanto lenkų kalba parašytus rankraščius. Visą J. Kruopo sukauptą lietuvių leksikografijos istorijos medžiagą velionio žmona E. Kruopienė-Šikšnytė perdavė Lietuvių kalbos ir literatūros institutui.
Kalbininkas parašė straipsnių lietuvių terminologijos, kalbos kultūros klausimais. J. Kruopo iniciatyva buvo įsteigtas tęstinis leidinys „Lietuvių kalbotyros klausimai“.
Kalbininkas prisidėjo ir prie lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo: dalyvavo Lietuvių kalbos instituto organizuotoje ekspedicijoje į Prienų rajoną, kurios metu pirmą kartą buvo praktiškai patikrinta „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiagos rinkimo programa [3, 6, 8].
1968 m., minint J. Kruopo 60-ąsias gimimo metines, kalbininkui buvo suteiktas respublikos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas [6].
Kol kas nėra parašyta atskiros knygos apie J. Kruopą. 1998 m. minint kalbininko 90-ąsias gimimo metines, buvo išleisti Jono Kruopo „Rinktiniai raštai“. Leidinio pradžioje spausdinamas Algirdo Sabaliausko straipsnis „Kalbininkas Jonas Kruopas“, pateikiama nemažai nuotraukų. J. Kruopo raštus sudaro mokslo leidiniuose paskelbti darbai, publikuoti periodinėje spaudoje straipsniai, įvairių leidinių recenzijos, kalbininko straipsniai kalbos kultūros, terminologijos, kalbos istorijos klausimais, taip pat straipsniai, skirti žymiems lietuvių kalbininkams [3].
Apie J. Kruopo gyvenimą ir veiklą rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [7], leidinyje „Lietuva“ [2], kalbininko Antano Lyberio knygoje „Leksikografijos teorija ir praktika“ [4], inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1].
Su Vilniumi J. Kruopo gyvenimą susiejo Antrojo pasaulinio karo įvykiai. 1939 m. vokiečių armijai užėmus Klaipėdos kraštą, Klaipėdos pedagoginis institutas, kuriame dirbo kalbininkas, buvo perkeltas į Vilnių. Čia dirbti persikėlė ir J. Kruopas. Kalbininkas gyveno Žvėryne, Kęstučio gatvėje, seniesiems vilniečiams gerai žinomuose pedagogo Marcelino Šikšnio, J. Kruopo uošvio, namuose, [3, 9].
Vilniuje, prie namo Kęstučio g. 27/20 (Žvėryno seniūnija) kalbininko J. Kruopo atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1939–1975 m. gyveno kalbininkas Jonas Kruopas“ [10].
1998 m. išleistuose Jono Kruopo „Rinktiniuose raštuose“ yra įdėta nemažos apimties „Jono Kruopo bibliografija“, parengta Auksės Montvilienės, Stasio Keinio, Algirdo Sabaliausko [3].
Literatūra ir šaltiniai
1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kruopas Jonas: kalbininkas, leksikografas (1908 04 23 – 1975 10 17). – Iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 213.
2. Kruopas Jonas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 419.
3. Kruopas, Jonas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1998. – 555, [1] p., [4] iliustr., faks., portr. – (Kalbos ugdymo programa). – Dalis teksto lenk., rus. – Santr. angl., rus. – Bibliogr. išnašose. – Jono Kruopo bibliografija: p. 549-555.
4. Lyberis, Antanas. Žymaus kalbininko netekus: [apie kalbininko Jono Kruopo mokslinę veiklą] . – Bibliogr. išnašose // Lyberis, Antanas. Leksikografijos teorija ir praktika. – Vilnius, 2009. – P. 298-300.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 408.
6. Morkūnas, Kazimieras. Balandžio 23 d. sueina 80 metų, kai gimė lietuvių kalbininkas ir pedagogas Jonas Kruopas. – Portr. // Mūsų kalba. – 1988, Nr. 5, p. 43-45.
7. Sabaliauskas, Algirdas. Kruopas Jonas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 144.
8. Ulvydas, Kazys. Svarbiausi J. Kruopo veiklos barai // Kalbos kultūra. – 1988, sąs. 54, p. 5-10.
9. Ulvydas, Kazys. Žiupsnelis atsiminimų apie Joną Kruopą: [pasakojama ir apie J. Kruopo gyvenimą Vilniuje, Kęstučio gatvėje] // Kalbos kultūra. – 1988, sąs. 54, p. 13-17.
10. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2017 [žiūrėta 2017-09-05]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?s=8f9993c6630cced849c78a01dfa891e6&t=9456&page=2>.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012; 2017