Vladas Braziūnas. Nuotr. iš leid.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 3, p. 460.
Gimė Bronės Juknevičiūtės ir Vlado Braziūno šeimoje. Mokėsi Pasvalio vidurinėje (dabar – Pasvalio Petro Vileišio gimnazija). 1969–1972 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką ir lietuvių filologiją, 1997 m. ten pat baigė lietuvių filologijos studijas. Dirbo laikraščių „Gimtasis kraštas“, „Literatūra ir menas“, „Lietuvos rytas“, žurnalo „Vilnius“ (rusų kalba) redakcijose. Nuo 1996 m. atsidėjo vien literatūrinei kūrybai [1, 3]. „Galėčiau sakyti, kad mokiausi [poezijos] iš tėvo batsiuvio. Iš žemdirbių giminės, pagarbiai žiūrėjusios ir į mokslo, ir į nagingus žmones“, – yra sakęs poetas viename interviu [2].
V. Braziūnas išleido eilėraščių knygas „Slenka žaibas“ (1983), „Voro stulpas“ (1986), „Suopiai gręžia dangų“ (1988), „Užkalbėti juodą sraują“ (1989), „Išeinančios pušys“ (1992), „Alkanoji linksniuotė“ (1993), „Užkalinėti“ (1998), „Ant balto dugno“ (1999), „lėmeilėmeilėmeilė“ (2002), Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui skirtą „Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai“ (2003), „Būtasis nebaigtinis“ (2003), „Iš naminio audimo dainos“ (2005), literatūrologės Elenos Baliutytės sudarytą rinktinę su dviem kompaktinėm plokštelėm ir išsamiu sudarytojos įvadu „Vakar yra rytoj“ (2007), eilėraščių vaikams knygeles „Uosio kuosos“ (2007) ir „Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai“ (2011), tarmiškai sukurtų eilėraščių knygas „Saula prė laĩdos“ (2008) ir „Saula Svaliõ“ (2014), savo eilėraščių ir latvių poezijos vertimų rinkinį „Priedainė“ (2008), knygas „Fontes amoris“ (2012), „Stalo kalnas“ (2014), „Lėtojo laiko aky“ (2016), „Vilniaus heteroglosija“ (2020).
Benedikto Januševičiaus ir Gyčio Skudžinsko sudarytame rinkinyje „Raidžių paveikslai“ (2018) pateikiama vizualioji poezija lietuvių kalba, kur tarp kitų kūrėjų, įtraukta ir V. Braziūno kūrybos [3].
V. Braziūno poezijoje ryškios kaimiškosios ir miestietiškosios patirties sandūros, praeities ir dabarties sąsajų apmąstymai, etnografiškumas [6].
Rašytojas sudarė, parengė knygą apie poetą, literatūros kritiką Rimantą Kasparą (1950–1980) „R. Kasparas. Žvaigždynų ratas: lyrika, satyra, kritika“ (1985), sudarė ekologinės lietuvių poezijos antologiją „Namai, kuriuose visados“ (1989), almanachą „Mes esam šiaurės krašto“ (1997, 1998), almanachą „Poezijos pavasaris“ (2001, 2009), poeto Raimondo Jonučio (1955–1996) eilėraščių rinktinę ir laiškus „Aušra kambary be langų“ (2003), 2006 m. Rygoje išleistą lietuvių ir latvių poezijos rinkinį „Lietuviešu un latviešu dzejas diena“ („Lietuvių ir latvių poezijos diena“, sudaryta su Dace Markus; versta su Erika Drungyte), prisiminimų, straipsnių, laiškų rinkinį „Eduardas Mieželaitis: post scriptum“ (2007), baltarusių, lenkų, lietuvių, rusų, ukrainų poezijos almanachą „Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika“ (2006–2007, 2008–2009, 2010–2011), hebrajų poezijos rinkinį „Penki langai į sodą“ (2009).
V. Braziūnas verčia poeziją iš kelių Europos kalbų (prancūzų, lenkų, latvių, ukrainų, baltarusių), taip pat iš jų tarmių, ir ne tik į lietuvių, bet ir savo gimtąją šiaurės panevėžiškių tarmę.
V. Braziūno poezija versta į albanų, armėnų, anglų, baltarusių, bosnių, bulgarų, gruzinų, hebrajų, ispanų, italų, japonų, kinų, kroatų, latvių (ir latgalių), lenkų, makedonų, prancūzų, retoromanų, rumunų, rusų, slovakų, slovėnų, švedų, turkų, ukrainiečių, vokiečių (ir Berno vokiečių) ir kitas kalbas. Atskiromis knygomis V. Braziūno knygų išleista prancūzų, bulgarų ir slovakų kalbomis. Poetas bendradarbiauja su kompozitoriais, yra parašęs kelias dešimtis dainų, roko oratoriją, veiksmo operą vaikams, kantatų, oratorijų ir kitų žanrų kūrinių [1, 6].
V. Braziūnas yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1988 m. Nuo 2002 m. – Lietuvių PEN centro, nuo – 2004 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys. Poetas yra Lietuvos ukrainistų asociacijos narys nuo jos įkūrimo (1992 m.). Nuo 2002 m. – Vidurio Europos poetų judėjimo „Cap à l’Est“, vienijančio prancūziškai bendraujančius poetus, narys steigėjas. Lietuvos ir Latvijos forumo vienas iš steigėjų (2005 m.), asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas“ narys (nuo 2006 m.), Lietuvių kalbos draugijos (nuo 2008 m.), Lietuvos baltarusistų asociacijos (nuo 2009 m.), Dainų švenčių nacionalinės komisijos (nauja kadencija nuo 2015 m.), asociacijos LATGA tarybos (nuo 2016 m.), Literatūros tarybos (nuo 2017 m.) narys, vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų (nuo 1969 m.), ekspedicijose rinkęs tautosaką, vienas iš tarptautinės menininkų bendrijos „Magnus Ducatus Poesis“ (magnusducatuspoesis.lt) sumanytojų ir organizatorių [1, 6].
Braziūnas, Vladas. Vilniaus heteroglosija: eilėraščiai. – Vilnius, 2020. Knygos viršelis
Poetas yra pelnęs daugiau nei 30 apdovanojimų. Tarp jų – Zigmo Gėlės premija už debiutinį eilėraščių rinkinį „Slenka žaibas“ (1983), Taraso Ševčenkos vardo fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą (2002), Jotvingių premija už eilėraščių rinkinį „Būtasis nebaigtinis / Imparfait“; Alicijos Rybalko rinktinės „Eilėraščiai“ vertimą į lietuvių kalbą; Raimondo Jonučio rinktinės „Aušra kambary be langų“ sudarymą ir parengimą (2003), Latvijos rašytojų sąjungos Metų (2005) literatūros apdovanojimas už viso gyvenimo indėlį į latvių literatūros vertimus (2006), Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Karininko kryžius (Croix de la reconnaissance) už nuopelnus stiprinant Latvijos ir Lietuvos draugystę bei bendradarbiavimą (2011), tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija už geriausią poezijos knygą vaikams „Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai“ (2012), Lietuvos Respublikos ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2013), Nacionalinė kultūros ir meno premija (2013) ir kt.
2021 m. Vladui Braziūnui įteikta Vilniaus mero premiją už naują poezijos knygą „Vilniaus heteroglosija“ (2020). Tai yra leidinys, kuris „atspindi gausybę sostinės akcentų ir prakalbina Vilnių atverdamas miesto įvairovę daugybe aspektų ir balsų“ [5].
Nuo studijų pradžios 1969 m. V. Braziūnas gyvena Vilniuje. Yra sukūręs šiam miestui skirtų eilėraščių.
„[…] Vilniui esu dėkingas ir už poetines savo balso klostes. Tokias, o ne kitokias. Prieš pusšimtį metų, 1969-ųjų rudenį, atvažiavau Vilniaus universitetan, čia iškart patekau ir glaudžian Universiteto kraštotyrininkų ramuvą kuriančiųjų būrelin. Nenujausdamas, kad ir pats ramuvos būsiu kuriamas, brandinamas, tikrinamas. Kad mano kalbos gomurys rezonuos ir jos baltišką tembrą,“ – rašo Vladas Braziūnas savo knygoje „Vilniaus heteroglosija“ [4, III virš.p.].
Apie V. Braziūno kūrybą ir asmenybę rašoma „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001), literatūros istoriko Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ (1996), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [6], knygoje „Gėlynas: susitikimai su Zigmo Gėlės premijos laureatais” (Vilnius, 2001), žymaus lingvisto, prof. Skirmanto Valento monografijose „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (2007) ir „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen“ (2012), anglų kalba – trijų Baltijos šalių rašytojų sąvade „300 Baltic Writers: Estonia, Latvia, Lithuania“ [7] ir kt. Yra straipsnių periodikoje. Informacijos apie poetą, taip pat jo kūrybos yra Lietuvos rašytojų sąjungos puslapyje [3], asmeniniame rašytojo tinklaraštyje [1] ir kt.
Literatūra ir šaltiniai:
1. Vladas Braziūnas: [asmeninis Vlado Braziūno tinklaraštis] [interaktyvus]. 2002–2009 [žiūrėta 2022-10-20]. Prieiga per internetą: <http://vladas.braziunas.net/>.
2. Braziūnas, Vladas. Laipteliai vaikystės varnėnams: poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas atsako į Astos Skujytės klausimus. – Iliustr. // Rubinaitis. – 2012, Nr. 4, p. 17–22.
3. Vladas Braziūnas. Rasytojai.lt [interaktyvus]. 2021-2022 [žiūrėta 2022-10-20]. Prieiga per internetą: <https://rasytojai.lt/rasytojai/braziunas-vladas/>.
4. Braziūnas, Vladas. Vilniaus heteroglosija: eilėraščiai. – Vilnius, 2020. – 106, [7] p.
5. Keturiems sostinės kūrėjams skirtos Vilniaus mero premijos. [Vilniaus miesto savivaldybė]: [minimas ir V. Braziūnas] [interaktyvus]. 2022. Prieiga per internetą: <https://vilnius.lt/lt/2021/05/28/keturiems-sostines-kurejams-skirtos-vilniaus-mero-premijos>.
6. Satkauskytė, Dalia. Braziūnas Vladas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 3, p. 460. Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/vladas-braziunas/>.
7. Baliutytė, Elena. Braziūnas, Vladas. – Portr. // 300 Baltic Writers: Estonia, Latvia, Lithuania. – Vilnius, 2009. – P. 51–52.
Parengė: Giedrė Bitautienė (VCB), 2022