Juozapas Montvila 1866 m. baigė Vilniaus gimnaziją, 1872 m. – Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą, vėliau studijavo sociologiją ir ekonomiką Berlyne, Vienoje, Krokuvoje [9, 18]. Baigęs mokslus, grįžo į Lietuvą. Kurį laiką gyveno ir ūkininkavo Šėtoje (Kėdainių r.) [9]. 1885 m. tapo Vilniaus žemės banko direktoriumi, buvo renkamas Vilniaus miesto dūmos nariu, o nuo 1897 m. – Vilniaus burmistru. 1907 m. jis buvo išrinktas Valstybės dūmos atstovu [3]. Būdamas Vilniaus žemės banko vadovu, J. Montvila pasinaudojo galimybėmis išplėtoti visuomenei naudingą veiklą, aktyviai dalyvavo Vilniaus miesto viešajame gyvenime [1, 16]. J. Montvila mirė Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1911 m. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo arba Pranciškonų bažnyčioje (Trakų g.) buvo atidengta marmurinė memorialinė lenta su su jam skirtu įrašu [3]. 1914 m. Rasų kapinėse buvo pastatytas antkapinis paminklas – angelo skulptūra (skulpt. Z. J. Otto), nulieta L. Kranco dirbtuvėse Varšuvoje [5, 9, 17].
Daugiausiai J. Montvila išgarsėjo kaip statybos, mokslo ir meno įstaigų bei draugijų rėmėjas. Remdamasis Europos pavyzdžiu, 1895 m. jis pradėjo Vilniuje kooperatyvinių namų kompleksų, tuomet vadintų kolonijomis, statybas. Tokios kolonijos buvo pastatytos Naujamiestyje, Šnipiškėse, Rasų gatvėje, prie Lukiškių aikštės – jas galima vadinti naujomis urbanistinio miesto modelio dalimis [7]. Prie Lukiškių aikštės pastatyta kolonija stovi iki šiol ir priskiriama prie gražiausių Vilniaus pastatų [2,11].
J. Montvila užsiėmė labdaringa veikla, įkūrė ir rėmė daugiau nei 20 visuomeninių organizacijų – Vaikų globos draugiją, Vilniaus miesto vargšų labdarybės įstaigą, Šv. Vincento ir Pauliaus našlaičių globos namus, Šv. Zitos tarnaičių draugiją, „Pieno lašo” ir „Pietūs veltui” akcijas ir kt. [1, 8, 9]. Jo dėka buvo įkurtos vaikų vasaros poilsio stovyklos, vaikų globos draugija, muzikos ir dailės mokyklos, našlaičių prieglauda, nakvynės namai, ambulatorija neturtingiems, prie Vilniaus piešimo mokyklos įsteigtos nemokamos techninio piešimo ir braižybos klasės [1, 9, 14]. Su broliu Stanislovu J.Montvila įkūrė brolių Juzefo ir Stanislovo Montvilų fundaciją, kuri finansiškai rėmė Vilniaus mokslo bičiulių draugiją, lenkų meno mylėtojų draugiją „Liutnia” ir kitas panašias organizacijas [1, 4, 13]. Fundacijos lėšomis suremontuotose pranciškonų vienuolyno patalpose buvo įkurdinta keletas labdaros organizacijų [1]. Taip pat kartu su broliu Stanislovu Montvila pastatė teatrus Vilniuje ir Panevėžyje [12, 17].
Apie J. Montvilą nemažai rašyta. Lietuvių kalba rašoma Antano Rimvydo Čaplinsko knygose „Šv. Jono, Domininkonų, Trakų gatvės“ [3] ir „Vilniaus atminimo knyga“ [4], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [13], leidiniuose „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ [8], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [9]. Yra straipsnių periodikoje.
Lenkų kalba 1932 m. išleista Józefo Wierzyńskio knyga „Józef Montwiłł: 1850–1911“ [18]. Apie J. Montvilą lenkų kalba rašoma ir leidinyje „Mały leksykon wileńskiej Rossy“ [17], periodikoje.
Minint 20-ąsias J. Montvilos mirties metines, 1932 m. Vilniuje, skvere tarp Trakų ir Pranciškonų gatvių (Senamiesčio seniūnija), buvo pastatytas paminklas (skulpt. Boleslovas Balzukevičius, archit. Jonas Brovskis) [4, 6, 10, 18]. Ant 2,2 m aukščio tašyto granito postamento įrengta krėsle sėdinčio J. Montvilos 1,7 m aukščio bronzinė figūra [3, 11]. Tai gana statiška, uždaro silueto, sėdinčio ir susimąsčiusio Montvilos figūra, pakelta ant tašyto šviesaus granito postamento, pastatyto ant žemo, laiptais apjuosto cokolio. Prie postamento šonų prijungti masyvūs granito suolai su atlošais [6]. Tarpukario Vilniuje šis Pranciškonų vienuolyno skvero monumentas buvo pirmasis visafigūris paminklas [11].
Po J. Montvilos mirties jo vardu buvo pavadinta gatvė, esanti Vilniuje, netoli Lukiškių aikštės (dab. – Jurgio Savickio g., Naujamiesčio seniūnija) [3, 12].
Literatūra ir šaltiniai
1. Baužienė, Morta. Į bankininko namą įsikraustė ministerija: [pateikiama Juozapo Montvilos biografija]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. 2006, gruod. 29, priedas „Sostinė“, p. 4.
2. Baužienė, Morta. Kvartalas miesto centre vardą pakeitė jau tris kartus. – Iliustr. // Lietuvos rytas. 2008 saus. 5, priedas „Sostinė“, p. 9.
3. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Juozapas Montvila // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. – Vilnius, 2008. – P. 254, 264-265.
4. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Montvila Juozapas (1850 03 09–1911 02 07) : politikas, mecenatas. – Iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 288.
5. Girininkienė, Vida. Visuomenės veikėjo, teisininko, filantropo Juozapo Montvilos antkapinis paminklas. V. Balčyčio nuotr. [1995, fotografija]. – Iliustr. // Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004. – P. 110.
6. Jankauskas, Vidmantas. Boleslovas Balzukevičius – Vilniaus dailininkas. – Iliustr. // Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras : [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 2003. – P. 95-107.
7. Kvietkauskas, Mindaugas. Naujieji Vilniaus miestietijos diskursai // Kvietkauskas, Mindaugas. Vilniaus literatūrų kontrapunktai: ankstyvasis modernizmas, 1904-1915. – Vilnius, 2007. – P. 54-64.
8. Laučkaitė, Laima. Vilniaus mecenatas Juozapas Montvila // Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis. – Vilnius, 2001. – P. 137-145.
9. Montvila Juozapas. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 15, p. 462.
10. Juozo Montvilos paminklas Trakų g. // 300 kultūros paminklų. – Vilnius, 1980. – P. 40-42.
11. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų : [nuo XIV a. iki 1944 m.]. – Vilnius, [2016], p. 540-548, 680-684.
12. Terleckas, Vladas. Bankininkystė Lietuvoje 1795-1915. – Vilnius, 2011, p. 158, 611.
13. Venclova, Tomas. Juozapas Montvila. – Iliustr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 203-204.
14. Fedorowicz, Irena. Z dziejów polskich inicjatyw społeczno-kulturalnych w Wilnie na początku XX wieku // Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis. – Santr. liet. k. – Vilnius, 2001. – P. 152-164.
15. Giedrojć, Justyna. Wędrówki ulicami wileńskimi: Montwiłł – wielki filantrop. – Iliustr. // Kurier Wileński. – 2014, 31 października – 3 listopada, p. 4.
16. Górowska, L. Józef Montwiłł w Wilnie. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2000, Nr. 6, p. 7, 9.
17. Józef Montwiłł. – Iliustr. // Mały leksykon wileńskiej Rossy. – Vilnius, 2002. – P. 29-30, 47.
18. Wierzyński, Józef. Józef Montwiłł: 1850-1911. – Wilno, 1932. – 55 p.
Parengė: Žydrūnė Šaulianskaitė, 2010; Zita Tiukšienė (VAVB), 2022