Kazimieras Vasiliauskas

Sakalauskaitė, Ramunė. Gyvenimas, koks jis buvo: monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Sakalauskaitė, Ramunė. Gyvenimas, koks jis buvo: monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

1941 m. baigęs Biržų gimnaziją, K. Vasiliauskas tvirtai apsisprendė tapti kunigu. Mokėsi Kauno, nuo 1942 m. – Vilniaus kunigų seminarijoje [7, 10]. 1946 m. buvo paskirtas vikarauti į Kalesninkus (Šalčininkų r.), kitais metais – į Švenčionių bažnyčią [7]. 1948 m. buvo Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios vikaras, dirbo Šv. Kazimiero bažnyčioje. Visur, kur kunigavo, buvo žmonių gerbiamas ir mylimas. 1949 m. rudenį buvo suimtas  KGB Rimšės (Ignalinos r.) bažnyčioje per mišias. Apkaltintas ryšiais su „banditais“ už tai, kad, dar kunigaudamas Švenčionių parapijoje, 1948 m. kalėdodamas vienoje sodyboje bendravo su ten buvusiais  partizanais. 1950 m. „už tėvynės išdavimą ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 10 metų kalėti. Iki 1958 m. kalėjo Intos ir Vorkutos lageriuose, dirbo anglies kasyklose [3, p. 116-117, 119; 7]. Yra paskelbti  K. Vasiliausko laiškai, siųsti iš tremties [11]. 1956 m. ar 1957 m. buvo išleistas iš lagerio [7, p. 32]. Kurį laiką buvo Švenčionių bažnyčios vikaru. Netrukus sovietinė valdžia kunigui uždraudė gyventi ir dirbti Lietuvoje. Iki 1969 m. K. Vasiliauskas gyveno Latvijoje, Daugpilyje [4, 7, 15]. Dirbo buhalteriu, kroviku. Tik 1968 m. gavo leidimą apsigyventi Lietuvoje. Kunigavo Varėnoje, nuo 1975 m. buvo Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios vikaras-adjutorius. Nuo 1989 m. K. Vasiliauskas – pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas [12]. Apie šią Lietuvos šventovę, jos istoriją ir reikšmę tikintiesiems yra ne kartą kalbėjęs, taip pat minėjęs  savo pamoksluose [11, 12]. 1993–1995 m. buvo Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. 1997 m. paties prašymu atleistas iš Vilniaus arkikatedros klebono pareigų ir paskirtas emeritu prie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios [13, 15]. Mirė Vilniuje. Monsinjoras palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. 2003 m. buvo atidengtas antkapinis marmuro ir granito paminklas (skulpt. Arūnas Sakalauskas). Paminklo steloje – K. Vasiliausko biustas, ant antkapio iškalti monsinjoro mėgto poeto Jurgio Baltrušaičio žodžiai: „Yra šviesos ir tamsoje“ [6, 16].

Yra  išleista monsinjoro K. Vasiliausko pamokslų knyga „Šviesi vilties žvaigždė“ [14]. Knygoje „Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei, 1950–1972“, paskelbti laiškai, rašyti iš sovietinių lagerių tuomet dar jauno kunigo [11]. Laiškus išsaugojo jaunystės dienų bičiulė, vėliau žinoma dailėtyrininkė Zita Žemaitytė (1923–2009). Knyga iliustruota nuotraukomis, laiškų ir atvirukų faksimilėmis.

Literatūrologė, prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė yra parašiusi studiją „Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: asmenybės fenomenologija“ [3]. 2015 m. išleista monsinjoro artimų žmonių ratui priklausiusios žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės monografija „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ [8]. Knygoje remiamasi Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve, Lietuvos ypatingajame, Latvijos valstybės ir Daugpilio archyvuose surinkta medžiaga, niekur neskelbtais kunigo laiškais, jį globojusių vienuolių atsiminimais. Atskirą gausiai iliustruoto leidinio dalį sudaro K. Vasiliauską pažinojusių kunigų (Vaclovo Aliulio, Jono Borutos, Antano Dilio, Ričardo Doveikos, Arūno Kesilio, Kęstučio Latožos, Tadeušo Matulianeco, Gintaro Petronio, Juozo Tunaičio) atsiminimai.
Humanitarinių mokslų daktaro Juozo Mureikos knygoje „Pajaustos mintys“ (Vilnius, 2006, p. 180-190) spausdinamas žodinis monsinjoro portretas. Stasys Lipskis sukūrė meninę apybraižą apie žymųjį dvasininką „Širdies ir altorių šviesoj“ (Vilnius, 2009). Apie K. Vasiliauską rašoma Vytauto Bubnio knygoje „Širdimi regėti: portretiniai eskizai“ (Vilnius, 2012), Vytauto Valentino Česnulio istorinėje apybraižoje „Kalesninkų parapijos atgimimas: Kalesninkų bažnyčios statytojas ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas kunigas Mykolas Rudzis“ (Trakai, 2013), Arvydo Juozaičio grožinės eseistikos knygoje „Kraštai ir žmonės“ (Vilnius, 2015) ir daugelyje kitų. Draugiški ryšiai siejo monsinjorą su Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Apie tai, taip pat vingiuotą šio nepaprasto Žmogaus gyvenimo kelią išleista didelės apimties doc. dr. Algimantas Nako ir žurnalisto Juliaus Norkevičiaus knyga „Bičiulystės puslapiai“ [7]. Monsinjoras buvo dažnas įvairių Vilniaus Gedimino technikos universiteto renginių svečias. 1994 m. jis pašventino šios aukštosios mokyklos vėliavą. 2000 m. monsinjoras buvo apdovanotas aukščiausiu šio  universiteto apdovanojimu – medaliu „Už nuopelnus Vilniaus Gedimino technikos universitetui“ [7, p. 5, 48, 51-63 ir kt.]. Išleistos kelios atsiminimų knygos: „Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“ [9], Antanas Drilinga „Monsinjoras: akimirkos su monsinjoru K. Vasiliausku“ [4].
2022 m. Vilniuje išleistas albumas „Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tremties takais“. Albume įamžintos akimirkos iš monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kelionės į tremties vietą Komijoje 1990 m. rugpjūtį. Nuotraukų autorius – fotografas Vytautas Daraškevičius. Fotografinį V. Daraškevičiaus pasakojimą lydi jo straipsnis. Nuotraukas, kuriose įamžintas monsinjoras K. Vasiliauskas, papildo jo paties citatos.

1989 m. Popiežius Jonas Paulius II suteikė kunigui K. Vasiliauskui monsinjoro (popiežiaus kapeliono) garbės titulą. 1994 m. jis buvo apdovanotas LDK Gedimino IV laipsnio ordinu, 1995 m. – įteikta Santarvės fondo premija [7].
Kaip rašoma prof. Viktorjos Daujotytės knygoje „Žmogus ir jo kalnas“, „Daugiau kaip dešimt metų Monsinjoras buvo neabejotinai ryškiausias Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos žmogus. Ne žinomiausias, ne žymiausias, o būtent ryškiausias“ [3, p. 9-10]. Jis stengėsi kiekvienam padėti ir paguosti,  pasižymėjo nepaprasta tolerancija ir žmoniškumu, mylėjo žmones, buvo labai gerbiamas ir pelnęs didelį pasitikėjimą. „Visi jį suvokė kaip neginčijamą moralinį autoritetą“, – yra sakiusi prof. Vanda Zaborskaitė [9, p. 41].
Monsinjoras buvo literatūros žmogus. Mėgo bendrauti su rašytojais, meno žmonėmis. Savo pamoksluose ar viešose kalbose neapseidavo be grožinės literatūros citatų, gretinimų su kūrėjais ar personažais. K. Vasiliausko iniciatyva Arkikatedroje, vėliau – Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Vėlinių dienomis būdavo pagerbiami mirę rašytojai: laikomos mišios,  rengiami poezijos ir muzikos vakarai. 1996 m. K. Vasiliausko kunigystės 50-jų metinių proga monsinjorui buvo įteiktas Vilniaus savivaldybės apdovanojimas – Šv. Kristoforo statulėlė  [1]. Tais pačiais  metais  K. Vasiliauskas buvo apdovanotas „Vilniaus garso“ premija [13]. Ją įteikiant monsinjoras pasakė šmaikščią kalbą [3]. 2000 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu K. Vasiliauskui buvo suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas [7].
„Man Vilnius brangus kaip ir kiekvienam lietuviui… Ir istoriniu, ir meno požiūriu, be abejo, Lietuvoje nėra kito tokio miesto. […] Manyčiau, kad Vilnius pelnytai vadinamas šventuoju miestu, nes čia sutelktos pačios svarbiausios tautos šventovės, ne tik religinės (35 bažnyčios, vienuolynai), bet ir meno, mokslo, kultūros“, – yra sakęs monsinjoras  [13].
2006 m. Vilniuje, Pylimo gatvėje (Senamiesčio senūnija), prie 6-uoju numeriu pažymėto namo, kuriame 1990–2001 gyveno Monsinjoras K. Vasiliauskas, buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. Romas Kvintas) [2]. Joje įrašyti labai tiksliai Monsinjorą apibūdinantys žodžiai: „Jis buvo vaikščiojanti meilė“.
2010 m. lapkričio 4 d. Vilniuje, šalia Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios (Šnipiškių g. 1, Šnipiškių seniūnija) įrengtame skverelyje, buvo atidengtas paminklas monsinjorui K. Vasiliauskui (apie paminklo atidengimo ceremoniją žr.  adresu). Paminklas sukurtas iš apie tris tonas sveriančio granitinio  lauko riedulio, kuris inkrustuotas metalo žolynais (skulpt. Jonas Gencevičius). Netoliese ant mūrinės bažnyčios tvoros tuo pat metu buvo pritvirtinta memorialinė lenta, kurioje rašoma, kad šioje bažnyčioje 1975–1989 m. vikaru adjutoriumi dirbo ir gyveno kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001). 2012 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja Rima Zenevskienė parengė Kazimiero Vasiliausko biobibliografiją (žr. adresu).

Literatūra ir šaltiniai

1. Damulytė, Jūratė. Šv. Kristoforas – monsinjorui K. Vasiliauskui: [Vilniaus arkikatedros bazilikos   klebono K. Vasiliausko kunigystės 50-osioms metinėms įteikta Šv. Kristoforo statulėlė]. – Iliustr // Lietuvos aidas. – 1996, birž. 27, p. 3.
2. Daučiūnienė, Aldona. Paminėtos monsinjoro Kazimiero Vasiliausko 5-osios mirties metinės. – Iliustr. // Mokslo Lietuva, 2006, lapkr. 9-22, p. 16; Prieiga per internetą: <http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/118>.
3. Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: asmenybės  fenomenologija. – Vilnius, 2005.  – 236, [3] p.: iliustr. – Asmenvardžių r-klė: p. 231-237.
4. Drilinga, Antanas. Monsinjoras: akimirkos su monsinjoru K. Vasiliausku. – Marijampolė, 1994. – 154, [1] p., [16] iliustr. lap.: iliustr.
5. Ganusauskas, Edmundas. Po pusės amžiaus – tiesos žodis iš lagerio: [monsinjorui K. Vasiliauskui įteiktos Vilniaus garbės piliečio regalijos]. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2000, vas. 19, p. 8.
6. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko antkapinis paminklas: [paminklo nuotrauka, aut. A. Janulis, 2003 m.]. – Iliustr. // Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, [2004]. – P. 212.
7. Nakas, Algimantas. Bičiulystės puslapiai / Algimantas Nakas, Julius Norkevičius . – Vilnius , 2002. – 211, [1] p.: iliustr.
8. Sakalauskaitė, Ramunė. Gyvenimas, koks jis buvo: monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija. – Vilnius, 2015. – 222, [2] p.: iliustr., portr. – Bibliogr.: p. 212-214. – Asmenvardžių r-klė: p. 215-223.
9. Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose. – Vilnius, 2002. – 518, [2] p.: iliustr.
10. Vasiliauskas, Kazimieras. Bažnyčia ir kultūrinis gyvenimas Vilniuje karo metais // Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1939-1945. – Vilnius, 1999. – P. 17-20. 11. Vasiliauskas, Kazimieras. Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei, 1950-1972. – Vilnius, 2004. – 182, [2] p.: iliustr., faks.
12. Vasiliauskas, Kazimieras. Linkime visiems surasti kelią į šventovę: [apie Vilniaus Arkikatedrą]. – Portr. // Kitkauskas, Napalys. Vilniaus arkikatedros požemiai. – Vilnius, 1994. – P. 3-4.
13. Vasiliauskas, Kazimieras. „Man rūpi, kad Vilnius būtų šventas miestas”: [pokalbis su „Vilniaus garso”  premijos laureatu monsinjoru K. Vasiliausku / kalbėjosi ] Loreta Lileikienė. – Portr. // Vakarinės naujienos. – 1996, rugs. 20, p. 1-2.
14. Vasiliauskas, Kazimieras. Šviesi vilties žvaigždė [pamokslus užrašė ir sudarė Aldona Kudžmaitė]. – Vilnius, 2001, p. 708-716.
15. Venclova, Tomas. Vasiliauskas Kazimieras: [biografija]. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 314.
16. Žemaitytė, Agnė. Iš meilės ir pareigos pastatytas paminklas: [apie antkapinio paminklo (skulpt. Arūnas Sakalauskas) monsinjorui K. Vasiliauskui atidengimą Vilniaus Antakalnio kapinėse]. – Iliustr. // Respublika. – 2003, bal. 26, p. 19.

Parengė: Nijolė Sisaitė (VAVB), 2008; 2023

Dalintis straipsniu: