Baigė Varšuvos universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1930 m. buvo sionistų sukarintos jaunimo organizacijos „Betaro“ narys. 1938–1939 m. – „Betaro“ Lenkijos skyriaus vadovas. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iš Varšuvos pasitraukė į Vilnių. 1940 m. NKVD suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime. 1941 m. birželio pradžioje M. Beginas buvo išvežtas į Pečioros koncentracijos stovyklą netoli Vorkutos, bet SSRS pasirašius sutartį su lenkų emigracine vyriausybe, paleistas į laisvę. Patekęs į lenkų generolo Vladislavo Anderso armiją, 1942 m. išvyko į Palestiną. 1943–1948 m. buvo pogrindinės žydų karinės organizacijos „Irgun Zvai Leumi“ („Ecel“) vadovas. 1944 m. pradėjo ginkluotą kovą su britų valdžia už Izraelio nepriklausomybę, nevengdamas teroro. M. Beginas, kaip „Ecel“ vadovas, buvo atsakingas už britų vadovybės rezidencijos Jeruzalėje (viešbučio „Karalius Dovydas“) susprogdinimą. Teroro akto metu žuvo daugiau nei šimtas žmonių. Paskelbta politiko paieška, pažadant 5000 Palestinos svarų piniginę premiją. Tuo metu M. Beginas slaptai su šeima gyveno Tel Avive su padirbtais dokumentais kaip ortodoksinės ješivos studentas. 1948 m. prieš pirmuosius Kneseto (Izraelio parlamentas) rinkimus įkūrė politinę partiją „Herut“ („Laisvė“), iki 1983 m. jai vadovavo. 1949–1965 m. buvo Kneseto opozicijos vadovas. Nuo 1965 m. vadovavo „Halaha“ – „Heruto“ ir liberalų partijos parlamentiniam blokui. 1967–1970 m. – ministras be portfelio. 1970–1973 m. vadovavo opozicijoje esančiam „Halaha“ blokui, nuo 1975 m. – dešiniųjų politinių partijų blokui „Likud“. 1977 m. jo partijai laimėjus rinkimus, M. Beginas tapo Izraelio Ministru Pirmininku. 1979 m. pasirašė taikos sutartį su Egipto prezidentu Anvaru el Sadatu – pirmąją tokią sutartį tarp Izraelio ir arabų valstybės. 1978 m. A. Sadatas ir M. Beginas gavo Nobelio taikos premiją. 1980 m. tapo gynybos ministru. 1981 m. M. Begino iniciatyva Knesetas priėmė įstatymą dėl Izraelio teisės įsigaliojimo Golano aukštumose. 1981 m. įsakė Izraelio karinėms oro pajėgoms sunaikinti Irako branduolinį reaktorių netoli Bagdado. Suintensyvino arabų teroristų bazių bombardavimą, 1982 m. įsakė įvesti kariuomenę į Libaną. Didėjant aukų skaičiui Libano kare ir kilus nesutarimams Izraelio viduje, 1983 m. atsistatydino iš visų postų ir pasitraukė iš politinės veiklos. Nuo 1983 m. kaip privatus asmuo gyveno Jeruzalėje, vengė viešumos. M. Beginas mirė 1992 m. kovo 9 d. Tel Avive. Palaidotas Jeruzalėje, Alyvų kalne, šalia netoliese esančių „Ecel“ kovotojų kapų [1, 3, 4].
M. Beginas išleido hebrajų kalba kelias knygas, kurios buvo išverstos į kitas kalbas: anglų – „The revolt“ (New York, 1977), „White nights: the story of a prisoner in Russia” (New York, 1979) (originalo kalba „Be-lelot levanim” („Baltosios naktys“), rusų – „В белые ночи” (Тель-Авив, 1978). Jis buvo daugelio politikos straipsnių autorius.
Lietuvių kalba apie M. Beginą informacijos yra nedaug. Trumpą politiko biografiją galima paskaityti „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [1], „XX a. Lietuvos žydų enciklopediniame žinyne“ [3], literatūrologo, poeto, publicisto Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [4], periodikoje. Yra informacijos internete.
Išleista nemažai biografinių knygų anglų kalba. Iš naujesnių galima paminėti šias: Amos Perlmutter „The life and times of Menachem Begin“ (New York, 1987), Avi Shilon „Menachem Begin: a life“ (New Haven; London, 2012), Daniel Gordis „Menachem Begin: the battle for Israel’s soul“ (New York, 2014), rusų kalba – Марк Зайчик „Жизнь Бегина: свидетельства и описание“ (Иерусалим, 2001) ir kt.
1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, M. Beginas iš Lenkijos pasitraukė į Vilnių. Apsigyveno Pavilnyje, Kranto gatvės 10-ame name. Įdėmiai stebėjo Vilniaus grąžinimą Lietuvai, naujų įstaigų kūrimąsi, nes panašus darbas laukė protėvių žemėje Palestinoje. 1940 m. rudenį M. Beginas buvo suimtas sovietų saugumiečių ir nuteistas aštuonerius metus kalėti. Iki 1941 m. pavasario Vilnių matė tik pro Lukiškių kalėjimo grotas. 1941 m. M. Beginas buvo išvežtas į Pečioros koncentracijos stovyklą netoli Vorkutos, vėliau paleistas į laisvę, bet į Vilnių nebegrįžo [2, 3, 4].
Savo patirtį sovietų kalėjimuose M. Beginas aprašė atsiminimų knygoje „Baltosios naktys“ (Tel Avivas, 1978; New York, 1979). Politikas gana įdomiai apibūdino tuometinio Vilniaus atmosferą: „Maždaug dvidešimt metų lietuviai svajojo apie Vilnių, senąjį karaliaus Gedimino miestą <…> Aistringa mažos tautos svajonė, kurią visi blaivūs stebėtojai, vis vien kokia jų pozicija, būtų pavadinę fantastiška, staiga išsipildė – be to, itin neįtikėtinu būdu. <…> Lietuva, anksčiau atsikūrusi kovodama su Maskva, gavo iš tos pačios Maskvos savo svajonių miestą! Bet lietuviai ne visai tikėjo savo „geradarės“ ketinimų nuoširdumu. 1940 metų žiemą, per patį Vilniaus grįžimo švenčių įkarštį, dažnas lietuvis karčiai šypsodamas sakė: „Vilnius mūsų, o Lietuva rusų“. Tą žiemą, atokvėpio, laukimo ir slepiamos baimės žiemą, lietuviai gėrėjosi savo prezidento Smetonos diplomatine nuovoka, o aukšti, liekni policininkai spalvingomis uniformomis buvo ir Vilniaus, ir Kauno visiški šeimininkai“ [4].
2012 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje, ant Lukiškių kalėjimo sienos (Lukiškių skg. 6, Naujamiesčio seniūnija), minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, M. Beginui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas lietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis: „Menachemas Beginas, litvakas, 6-asis Ministras Pirmininkas (1977–1983), Nobelio taikos premijos laureatas, 1940–1941 m. NKVD kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur išsiųstas į Pečioros priverstinio darbo stovyklą Šiaurės Rusijoje“. Memorialinė lenta atidengta Izraelio vyriausybės prašymu, kurį Lietuvos Vyriausybei perdavė Izraelio ambasada [2, 5].
Izraelyje veikia M. Begino palikimo centras, yra žymiam veikėjui skirtas muziejus [6].
Literatūra ir šaltiniai
1. Begin Menachem (Menachemas Beginas): [biografija]. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 773.
2. Mikalauskas, Zenonas. Žymiausias Lukiškių kalinys: [čia kalėjo ir Nobelio taikos premijos laureatas Menachemas Beginas] // Naujos tėviškės žinios. – 2012, gruod. 28, p. 6.
3. Šakinis, Juozas. Beginas Menachemas: [biografija]. – Portr. // XX a. Lietuvos žydų enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2007. – P. 24-25.
4. Venclova, Tomas. Beginas Menachemas: [biografija]. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 221-222.
5. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2017 [žiūrėta 2017-03-14]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=6>.
6. Menachem Begin heritage center [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2017-03-14]. Prieiga per internetą: <http://www.begincenter.org.il/en/Article.aspx?CID=8073>.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2015; 2017