Balys Lukošius (1908–1987): artistas, režisierius, dailininkas, pedagogas: dokumentai, laiškai, pasisakymai, ištraukos iš dienoraščių, straipsniai. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

1920–1922 m. mokėsi Šiaulių valstybinėje gimnazijoje. Nuo 1921 m. vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. 1922–1928 m. studijavo Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1928–1940 m. gyveno Kaune. 1928 m. įstojo į Valstybės teatro Vaidybos mokyklą, režisieriaus Konstantino Glinskio kursą, bet 1929 m. buvo paimtas į kariuomenę. 1930–1933 m. tęsė mokslus toje pačioje mokykloje, režisieriaus Boriso Dauguviečio kurse. 1933–1934 m. vaidino Jaunųjų teatre. 1934–1940 m. dirbo Valstybės teatre, mokėsi Kauno aukštesniojoje meno mokykloje. 1937–1939 m. dėstė teatro disciplinas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teatro studijoje. Nuo 1940 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1940–1961 m. vaidino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. 1941 m. ir 1943–1945 m. dirbo Vilniaus „Vaidilos“ teatre. 1946 m. stažavosi Maskvos „Mossoviet“ teatre. 1949–1952 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), 1954–1958 m. – Vilniaus kultūros švietimo technikume (dabar Vilniaus kolegija). 1958–1968 m. buvo Vilniaus lėlių teatro vadovas. 1969–1986 m. – Lietuvos valstybinio dailės instituto dėstytojas. B. Lukošius mirė 1987 m. gegužės 28 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse [5, 6, 7].

B. Lukošius sukūrė daugiausia charakterinių vaidmenų: Žiogas (K. Binkio „Atžalynas“, 1938), Vinteris (G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“, 1939), Propotejus (M. Gorkio „Jegoras Bulyčiovas“, 1948), Bžozauskas (B. Sruogos „Apyaušrio dalia“, 1956). Inscenizavo lėlių spektaklius: S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (1958), P. Cvirkos „Lakštingala“ (1961), B. Sruogos „Aitvaras teisėjas“ (1963), K. Kubilinsko „Molio Motiejukas“ (1965), V. Krėvės „Raganius“ (1965), A. Liobytės „Trys negražios karalaitės“ (1968). Režisavo dramos spektaklius: P. Vaičiūno „Tėviškės pastogėj“ (1942) ir „Ekscelencijos“ (1954), V. Rimkevičiaus „Vandens lelija“ (1958) [5, 6, 7]. Rašė straipsnius teatro istorijos temomis. Visą gyvenimą rinko gausų Lietuvos lėlių teatro istorijos archyvą. Dabar šis archyvas saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei Lietuvos literatūros ir meno archyve [11].
B. Lukošius buvo ne tik aktorius, režisierius, bet ir dailininkas. Menininko palikimą sudaro grafikos darbai, piešiniai, pastelės, akvarelės [7, p. 185-193]. Žymiausi B. Lukošiaus dailės kūriniai: dailininko Gerardo Bagdonavičiaus portretas (1942), aktorės Galinos Dauguvietytės portretas (1943), istoriko Algirdo Šidlausko portretas [7, 12].

1995 m. Vilniuje išleistas teatrologo, humanitarinių mokslų daktaro Aleksandro Guobio sudarytas straipsnių rinkinys „Balys Lukošius“ [7]. Leidinį sudaro B. Lukošiaus autobiografija, įvairūs dokumentai, laiškai, ištraukos iš dienoraščių, jo straipsniai, samprotavimai apie teatrą, kolegas. Knygoje spausdinami B. Lukošiaus amžininkų (V. Vitkausko, E. Radzevičienės, H. Šabasevičiaus, V. Maknio ir kt.) atsiminimai. Leidinyje suregistruotos svarbiausios B. Lukošiaus gyvenimo ir kūrybos datos, jo parašytų ir išspausdintų straipsnių bei knygų sąrašas, inscenizuotų kūrinių pavadinimai, vaidmenų ir režisuotų spektaklių bei koncertų sąrašas, dailės kūrinių sąrašas.
Apie B. Lukošių rašoma „Lietuvių teatro istorijoje“ [6], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [5], pedagogų Stasio Rumbino ir Raimondos Rumbinaitės knygoje „Šimtas gyvenimų ir tūkstančiai darbų… : apie žmones, garsinusius ir garsinančius Kuršėnus“ [12], „Kuršėnų enciklopedijoje“ [8], leidinyje „Kuršėnų krašto žmonės“ [9], inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [3]. Draugų ir kolegų atsiminimus apie režisierių galima paskaityti pedagogo, teatro istoriko Vytauto Maknio knygoje „Teatro dirvonuose“ [10], leidinyje „Lėlė ir kaukė“ [4], savaitraštyje „7 meno dienos“ [2].

1940–1987 m. B. Lukošius gyveno Vilniuje. 1940–1961 m. buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (iki 1947 m. veikė įvairiais pavadinimais) aktorius. 1945–1952 m. dėstė šio teatro vaidybos studijoje. 1941 m. ir 1943–1945 m. buvo Vilniaus „Vaidilos“ teatro direktorius ir meno vadovas. 1949 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). 1949–1952 m. dėstė kalbos kultūros kursą Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), 1954–1958 m. – Vilniaus kultūros švietimo technikume (dabar Vilniaus kolegija). 1958 m. įkūrė Vilniaus lėlių teatrą ir iki 1968 m. jam vadovavo. 1969–1986 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute dėstė teatro istoriją, scenos techniką ir technologiją, grafikos istoriją, kostiumų istoriją, režisūros pagrindus, sceninę kalbą, kalbos kultūrą [5, 6, 7].

B. Lukošius yra palikęs Vilniui skirtų dailės darbų: lino raižinius „Vilnius“ (1943), „Vilniaus getas“ (1943), „Architektūros muziejus. Vilnius“ (1987); ofortus „Vilniaus senamiestis“ (1944), „Vilniaus katedra“ (1982); akvareles „Vilniaus žydų getas“ (1944), „Vilniaus peizažas“ (1948, 1954, 1964, 1969), „Sieliai ties Vilniumi“ (1948), „Verkių kalnas“ (1950), „Valakampiuose“ (1953), „Vilnius. Lvovo gatvė“ (1961, 1964), „Vaizdas nuo Šeškinės kalno. Vilnius“ (1964), „Peizažas nuo observatorijos. Vilnius“ (1969), „Vilnius“ (1969, 1980), „Gerosios Vilties mikrorajonas“ (1969), „Nauji namai. Vilnius“ (1970), „Žalieji ežerai“ (1970), „Vilnius. Takas“ (1973), „Pro savo kambario langą. Vilnius“ (1974), „Neries vingis. Vilnius“ (1975, 1980), „Verkių rūmai“ (1979), „Peizažas nuo Pedagoginio instituto“ (1980), „Vilnius nuo Paupio daržų“ (1985); piešinius tušu, pieštuku, sangvinu ir anglimi „Vilniaus peizažas“ (1946, 1971, 1978), „Vitebsko gatvė. Vilnius“ (1946), „Namas, kuriame gyventa 16 metų. Vilnius“ (1951), „Naujasis Vilnius“ (1971), „Senamiesčio kiemas. Vilnius“ (1972), „Architektūros muziejus. Vilnius“ (1976), „Vilniaus universitetas. Sarbievijaus kiemas“ (1976), „Vilniaus katedra“ (1978), „Vingio parke. Vilnius“ (1983), „Obelis kieme. Vilnius“ (1983), „Vingio parke prie Neries. Vilnius“ (1983), „Vilniaus mikrorajonas“ (1983), „Vilniaus Jaunimo sode“ (1984), „Vilniaus apylinkėse“ (1984), „Žalieji ežerai. Vilnius“ (1985), „Veršupis. Vilnius“ (1985), „Vilnius. Markučiai“ (1985) [7].

2008 m. birželio 10 d. Vilniuje, ant namo M. K. Čiurlionio g. 18 (Naujamiesčio seniūnija), minint B. Lukošiaus 100-ąsias gimimo metines, režisieriaus atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1961–1974 m. veikė Vilniaus teatras „Lėlė“. Teatrą 1958 10 27 įkūrė Balys Lukošius (1908–1987)“ [11, 14].

2008 m. straipsnių rinkinyje „Balys Lukošius“ paskelbta režisieriaus bibliografija, kurią sudarė duktė Rožė Lukošiūtė-Meškienė [7]. 1983 m. balandį žurnale „Bibliotekų darbas“ išspausdinta B. Lukošiaus biobibliografija [1]. 2008 m. balandį žurnale „Tarp knygų“ paskelbtas papildytas režisieriaus bibliografijos sąrašas [13].

Literatūra ir šaltiniai