Mokydamasis Kauno III gimnazijoje įsitraukė į pogrindinę komjaunimo veiklą. 1940–1941 m. dirbo žurnale „Pionierius“. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Valdajų (Rusija). 1942–1945 m. dirbo fronto laikraščio „Už Tarybų Lietuvą“ literatūriniu darbuotoju. 1943 m. buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. 1945 m. grįžo gyventi į Lietuvą. 1945–1948 m. dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktoriumi. 1948–1954 m. redagavo „Švyturio“ žurnalą. 1956 m. Maskvoje baigė partinę mokyklą ir M. Gorkio pasaulinės literatūros instituto Aukštuosius literatūros kursus. 1958–1964 m. buvo žurnalo „Pergalė“ redaktorius [1, 3, 4].
V. Mozūriūnas mirė 1964 m. birželio 9 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse, Literatų kalnelyje. Antkapis sukurtas 1967 m. (skulpt. Petras Deltuva, archit. Eugenijus Gūzas). Antkapį sudaro kapavietę juosianti lauko akmenų juosta, želdinių vieta, granitinis suoliukas ir granito paminklas. Beveik per visą grakštaus paminklo aukštį iškaltas šonu stovinčios figūros fragmentas, paminklo apatinėje dalyje – įrašas: „Vladas Mozūriūnas 1922–1964“. Rupiame paviršiuje pabrėžtu siluetu, smulkia faktūra išryškinta tik priekinė reljefinė figūros dalis, veidas, gėlę laikanti ranka [2, p. 411].
V. Mozūriūno eilės daugiausia iliustruoja sovietinę ideologiją, nors kai kurie kareiviški ar peizažiniai posmai turi išliekamosios vertės. Poetas išleido eilėraščių rinkinius „Žemės sauja“ (1947), „Saulėtekis“ (1950), „Sąžinė negali tylėti“ (1952), „Varpos iš laukų“ (1955), „Šaltinis prie kelio“ (1957), „Vilniaus etiudai” (1958), „Jūros posmai“ (1965). Parašė poezijos ir prozos kūrinių vaikams. Sukūrė scenarijų kino filmui „Žingsniai naktį“ (1962), dokumentinėms kino apybraižoms „Neringa“ (1957), „Nemuno žiotyse“ (1958). Išvertė į lietuvių kalbą Julijaus Slovackio, Taraso Ševčenkos, Maksimo Tanko kūrinių [3, 7].
1971 m. išleisti Vlado Mozūriūno „Raštai“ (2 t., Vilnius, 1971). Pirmajame „Raštų“ tome sukaupta poetinė kūryba (eilėraščiai, eiliuoti kūriniai vaikams, poezijos vertimai). Antrajame tome išspausdinta poeto „Autobiografija“, parašyta 1957 m. [4]. Įdėti prozos kūriniai, straipsniai apie literatūrą, publicistika.
Apie V. Mozūriūną rašoma Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [7], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ [3].
Vilniuje V. Mozūriūnas apsigyveno 1945 m., po karo grįžęs į Lietuvą iš Rusijos. „Vilnius pasitiko mane šiurpiais griuvėsiais, sudegusių namų skeletais“, – pasakojo poetas „Autobiografijoje“ [4, p. 352].
V. Mozūriūnas įėjo į lietuvių poeziją kaip savitas Vilniaus miesto dainius. „Seniai pamilau Vilnių, turbūt, nuo pirmo mūsų susitikimo (bene 1939 m.)“, – rašė poetas („Vilniaus etiudai“. Vilnius, 1963).
V. Mozūriūnas paskyrė sostinei eilėraščių rinkinį „Vilniaus etiudai“ (I leidimas – 2 kn., 1958-1963; II leidimas – 1980) [5]. Šis rinkinys sovietmečiu buvo vienas pirmųjų bandymų kiek laisviau apmąstyti Vilniaus istoriją ir kultūrą. Eilėraščiuose atsispindi kai kurie Vilniaus istorijos įvykiai, nutapyti romantika dvelkiantys architektūros paminklai, čia gyvenę žmonės, kūrę ar apdainavę miesto grožį [1, 7]. Knygą iliustravo žymūs lietuvių dailininkai Vytautas Kalinauskas (I leidimą) ir Rimvydas Kepežinskas (II leidimą).
„Aš rašau knygą apie Vilnių. […] Ji turėtų alsuoti trupančių plytų dulkėmis, seno bažnytinio vaško kvapu ir naujų namų dažais. Joje turėtų prabilti lietuvis milžinas Alkis, statęs pirmąją Vilniaus pilį, ir jaunas mūrininkas, kuris stato dabar muzikos mokyklą. […] Kiekviena epocha paliko antspaudą jo veide, kiekvienas karvedys paliko antspaudą jo kūne. Bet Vilnius lietuvių tautos širdyje buvo ir liko jos senos kultūros ir savarankiškumo bokštu. Istorijos įvykiai, asmenys ir reiškiniai gausiai apgyveno jo pastatus, gatves ir aikštes. Kada eini senojo miesto kvartalais, gali skaityti iš jų tarsi iš seno metraščio“, – rašoma viename 1957 m. V. Mozūriūno publicistiniame straipsnyje [6, p. 398].
V. Mozūriūnas sukūrė eiliuotą poemą vaikams „Legenda apie Vilniaus pilį“ (Vilnius, 1971).
1966 m. Vilniuje, prie namo Pušų g. 48 (buv. B. Pranskaus-Žalionio g., Žvėryno seniūnija) V. Mozūriūnui buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name 1946–1956 m. gyveno lietuvių tarybinis poetas, aktyvus visuomenės veikėjas Vladas Mozūriūnas“ [2, p. 397; 8].
Literatūra ir šaltiniai
1. Baltakis, Algimantas. Vladas Mozūriūnas: [įžangos žodis V. Mozūriūno „Raštų” dvitomiui: biografija ir kūrybos nagrinėjimas] // Mozūriūnas, Vladas. Raštai. – Vilnius, 1971. – T. 1, p. 3-22; Baltakis, Algimantas. Poetų cechas. – Vilnius, 1975. – P. 353-374.
2. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 397, 411.
3. Mitaitė, Donata. Mozūriūnas Vladas. – Bibliogr.: 2 pavad. // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 345.
4. Mozūriūnas, Vladas. Autobiografija. – Iliustr. // Mozūriūnas, Vladas. Raštai. – Vilnius, 1971. – T. 2, p. 343-355.
5. Mozūriūnas, Vladas. Vilniaus etiudai: eilėraščiai. – Vilnius, 1980. – 109, [3] p.
6. Mozūriūnas, Vladas. Žilieji bokštai // Mozūriūnas, Vladas. Raštai. – Vilnius, 1971. – T. 2, p. 398-403.
7. Venclova, Tomas. Mozūriūnas Vladas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 300.
8. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2019 [žiūrėta 2019-02-14]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=5>.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012; 2019