Lapinskienė, Alma. Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Rapolas Mackonis gimė 1900 m. lapkričio 29 d. Paąžuolėje (Varėnos r.). Skaityti ir rašyti jį išmokė senelis Andrius Mackevičius, kaimo daraktorius. 1913 m. baigė rusišką Slučajaus (Varėnos r.) pradinę mokyklą, 1914–1915 m. mokėsi Kalesnykų dviklasėje rusiškoje mokykloje. 1918–1943 m. gyveno Vilniuje. 1924 m. baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1924 m. tarnavo 24-ajame ulonų pulke Krasniko mieste, Liublino vaivadijoje (Lenkija). 1925 m. studijavo humanitarinius mokslus Vilniaus universitete. 1926–1943 m. dirbo Vilniaus laikraščių redakcijose. Buvo Lietuvių mokslo, Lietuvos rašytojų draugijų, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1939–1940 m. – Vilniaus radiofono bendradarbis [14]. 1943–1945 m. kartu su Vladu Jurgučiu, Baliu Sruoga, Alfonsu Lipniūnu, Stasiu Yla ir kitais Lietuvos inteligentais nacių kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1945 m. sovietų armijos buvo išlaisvintas. Suvokdamas, kad grįžti į Lietuvą jam pavojinga iki 1952 m. gyveno Lenkijoje. 1945 m. gyveno Pucke, 1946 m. Kvidzyne (Gdansko vaivadija, Lenkija). Dirbo ligoninės ūkvedžiu. 1952 m. sovietų saugumo buvo suimtas ir slapta pervežtas į Vilnių. „Už tėvynės išdavimą“ nuteistas ir įkalintas sovietiniame lageryje, Kemerovo srityje (Rusija). 1956 m. amnestuotas, grįžo į Vilnių. 1962–1980 m. dirbo Lietuvos dailės muziejuje, redagavo muziejaus leidinius [8, 19, 21]. R. Mackonis mirė 1982 m. sausio 9 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Ant jo kapo pastatytas ąžuolinis rūpintojėlis, kurio papėdėje iškalti žodžiai „FECI QUOD POTUI [padariau, ką galėjau]. Rapolas Mackonis 1900–1982“ [5].

R. Mackonis parašė dramas „Sulaukė“ (1926 m.), „Saulė užgeso vidudienį“ (1960–1980 m.), pjesę „Ipolitas“ (1963 m.), apysakas Vilniaus krašto lietuvių valstiečių ir inteligentų socialinėmis temomis „Pilkieji didvyriai“ (1929–1930 m.), „Liepto galas“ (1931 m.), „Erškėčių keliai“ (1933 m.), „Likimas“ (1935 m.), „Čia mūsų žemė“ (1935 m.), „Kapinės“ (1936 m.), „Sunkus kelias“ (1937 m.), „Nereikalingas žmogus“ (1948 m., nepabaigta), „Marginiai“ (1960 m.), „Antano Tulio išpažintis“ (1967 m.), satyrą „Politrukas Srulis Švindelmacheris“ (1942 m.), romanus „Keliai ir bekelės“ (1962 m.), „Ristoktratai“ (1960–1962 m.), „Buvo kaimas“ (1968–1969 m.), „Ekscelencijos“ (1975–1977 m.), apsakymų rinkinį „Chrizantema“ (1961–1966 m.). Išleido straipsnių rinkinius „Laiškai jaunimui“ (1935 m.), „Kas daryti“ (1935 m.), „Tautinės mažumos“ (1937 m.). Parašė knygeles „Kovoje už gimtąją kalbą“ (1929 m.), „Daktaras Jonas Basanavičius“ (1930 m.), „Švenčionių lietuvių gimnazija“ (1935 m.), „Teodoras Narbutas“ (1939 m.). Periodikoje išspausdino smulkiosios prozos kūrinių: novelių, feljetonų. Pasirašinėjo slapyvardžiais Lazdūnas, Dzūkų Ainis, Bronius Girinis, Antanas Bevardis ir kt. [4-7].

1940 m. už apysaką Kapinės“ R. Mackonis buvo apdovanotas Vilniaus miesto literatūrine premija [8, 12].

Mackonis, Rapolas. Senoji vilniečių karta: portretų eskizai, Vilnius, 1962–1966. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Vertingiausia rašytojo palikimo dalis – gausūs atsiminimai apie Vilnių ir senuosius vilniečius. 1994 m. išleistos Rapolo Mackonio atsiminimų knygos „Iš kavinės į kavinę“ [10] ir „Dvylika Vilniaus kunigų“ [9]. 1999 m. išleista atsiminimų knyga „Senoji vilniečių karta: portretų eskizai“ [12]. Ši knyga – tarsi maža enciklopedija kiekvienam, kam įdomi ir brangi Vilniaus praeitis. Leidinys sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji – tai vilniečių, kurių veikla siekia amžiaus pradžią, portretai, jų charakteristikos. Antroji – publikuotų memuarų „Iš kavinės į kavinę“ dalis, kurioje autorius pasakoja apie įžymesnius vilniečius tarpukario Vilniaus kavinių aplinkoje.

Mackonis, Rapolas. Amžiaus liudininko užrašai: atsiminimai. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

2001 m. Vilniuje išleista žurnalisto autobiografinė knyga „Amžiaus liudininko užrašai: atsiminimai“ [8]. Leidinyje autorius apžvelgia beveik visą nueitą kelią: skurdžią vaikystę Dzūkijos kaime XX a. pradžioje, kovą dėl lietuvybės sudėtingomis lenkų okupacijos sąlygomis prieškario Vilniuje, Štuthofo koncentracijos stovyklą, darbą Lietuvių dailės muziejuje. Knygoje pateikiama daug įdomios ir vertingos informacijos apie Vilniaus krašto lietuvių gyvenimą, spaudos leidinius.

R. Mackonis greta atsiminimų paliko 1928–1934 m. ir 1941–1943 m. dienoraščių. Tarpukariu rašytuose dienoraščiuose pateikiami to meto Vilniaus lietuvių visuomeninio gyvenimo įvykiai, darbas laikraščių redakcijose, žymesnių polikos ir visuomenės veikėjų charakteristikos, tarpusavio konfliktai. Asmeninis gyvenimas dienoraščiuose nefiksuojamas. Karo meto dienoraščiuose pasakojama apie Vilniaus gyventojų trėmimus, sovietų veikėjų ir kariuomenės bėgimą iš Vilniaus, miesto vadavimą, laikraščio „Naujoji Lietuva“ leidimo sunkumus, kylančias grėsmes, vokiečių okupaciją. Šie du dienoraščių pluoštai sulaukė skirtingo likimo: pirmasis buvo perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraščių skyriui, antrasis atsidūrė KGB archyve ir kartu su „Naujosios Lietuvos“ straipsniais tapo žurnalisto „kaltės“ sovietų valdžiai įrodymais [5].

Rašytojas didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje. 1918 m. paskatintas kaimo šviesuolių kunigų Jono Kuzminskio ir Mykolo Rudzkio, R. Mackonis kartu su mokytoju ir kitais vaikais atėjo į Vilnių pėsčias, ketindamas stoti į lietuvišką gimnaziją. „Dar būdamas vaikas nemaža girdėjau pasakojant apie Vilnių. Daugiausia pasakojo senelis, per daugelį metų vedžiojęs būrius maldininkų į Kalvarijas. Tačiau jis niekuomet nekalbėjo apie Vilnių, kaip apie Lietuvos sostinę. Netgi nepamenu, kad kada nors būtų suminėjęs žodį „Lietuva“. Juo labiau ši sąvoka nebuvo žinoma mano apylinkės gyventojams, nors jie nuo amžių kalbėjo lietuviškai. Aš pirmą kartą radau žinių apie Vilnių ir apie Lietuvą „Šaltinyje“, bet, būdamas vaikas ir mokydamasis svetima kalba, negalėjau įsisąmoninti šių dviejų sąvokų, kurios visame mano gyvenime užėmė svarbiausią vietą“, – pasakojo R. Mackonis atsiminimuose [8, p. 50]. 1918–1919 m. gyveno bendrabutyje Subačiaus g. 16. Mokėsi „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazijoje, įkurtoje Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių kampe, prieš Operos teatrą (dabar Vilniaus senasis teatras). Lenkų valdžiai atėmus bendrabučio ir gimnazijos patalpas, persikraustė į bendrabutį Didžiojoje g. 12 [5, 8].
Baigęs gimnaziją, laisvojo klausytojo teisėmis studijavo humanitarinius mokslus Vilniaus universitete. Kelis metus R. Mackonis su šeima gyveno Didžiosios ir Pilies gatvių sandūroje, tame pačiame name, kuriame dabar veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Rašytojo namų svetainėje buvo pakabinti Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos portretai su paauksuotais rėmais. 1935 m. apsigyveno vieno aukšto mediniame name Žvėryne, Litewska (dabar Traidenio) gatvėje [15-17].
Nuo 1925 m. rašytojas dirbo laikraščių „Vilniaus aidas“, „Kelias“, „Vilniaus rytojus“, „Aidas“, „Jaunimo draugas“, „Menas ir literatūra“, „Vilniaus varpas“, „Lietuviškas baras“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Tėviškė“ redakcijose. 1939–1940 m. redagavo dienraštį „Vilniaus balsas“, 1941–1940 m. – laikraštį „Naujoji Lietuva“. 1928–1933 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto sekretorius. 1936 m. įstojo į Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugiją. 1943–1945 m. buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje [18], 1952–1956 m. – Sibiro lageryje. Nuo 1956 m. gyveno Vilniuje. Dirbo Lietuvos valstybinio dailės muziejaus leidinių redaktoriumi [5, 8].

2014 m. Vilniuje išleista literatūrologės Almos Lapinskienės knyga „Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis“ [5]. Knygoje pateikiama R. Mackonio biografija, analizuojama jo publikuota ir archyvuose saugoma grožinė kūryba, apžvelgiami žurnalisto memuarai, dienoraščiai. Knyga iliustruota nuotraukomis iš dukters Birutės Mackonytės asmeninio archyvo.
Apie R. Mackonį rašoma enciklopediniame leidinyje „Lietuva“ [11], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [13], „Žurnalistikos enciklopedijoje“ [14], „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ [7], literatūrologės Almos Lapinskienės knygoje „Vilniaus lietuvių literatūra, 1920–1940“ [6], inžinieriaus, mokslo istoriko Jono Rudoko knygoje „Tas kelias į Vilnių…“ [19], poeto, eseisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [21], lituanisto, kraštotyrininko Benjamino Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais: Varėnos ir Šalčios krašte“ [4], inžinieriaus, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1], žurnalisto, istoriko Vytauto Valentino Česnulio knygoje „Kalesninkų parapijos atgimimas“ [2], leidiniuose „Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1900–1940“ [17], „Pragaro vartai – Štuthofas“ [18], periodikoje [15, 16]. Yra informacijos internete.

Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Rapolo Mackonio vardu pavadinta gatvė [1].

1990 m. žurnale „Bibliotekų darbas“ išspausdinta R. Mackonio biobibliografija [20]. 2000 m. žurnale „Tarp knygų“ paskelbtas rašytojo bibliografijos sąrašas [3].

Ikonografija

Literatūra ir šaltiniai:

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Mackonis Rapolas (1900 11 29–1982 01 09): publicistas, rezistentas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga. – Vilnius, 2011. – P. 255.
2. Česnulis, Vytautas Valentinas. Rapolas Mackonis: [biografija] // Česnulis, Vytautas Valentinas Kalesninkų parapijos atgimimas. – Trakai, 2013. – P. 74–75.
3. Grybauskienė, Petronėlė. Sukanka 100 metų, kai gimė rašytojas, publicistas Rapolas Mackonis (iki 1940 Mackevičius; 1900–1982): [bibliografija] // Tarp knygų. –2000, Nr. 8–9, p. 48.
4. Kondratas, Benjaminas. Rapolas Mackonis: [visuomenės ir kultūros veikėjas, spaudos darbuotojas, rašytojas, publicistas, redaktorius, politinis kalinys] // Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais: Varėnos ir Šalčios krašte. – Vilnius, 2018. – Kn. 18, p. 49–51.
5. Lapinskienė, Alma. Atėjęs Vilniun: rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis. – Vilnius, 2014. – 212, [2] p.: iliustr., portr.
6. Lapinskienė, Alma. Rapolas Mackonis – dramaturgas, prozininkas, žurnalistas. – Bibliogr. išnašose // Lapinskienė, Alma. Vilniaus lietuvių literatūra, 1920–1940. – Vilnius, 2008. – P. 63–74.
7. Lapinskienė, Alma. Mackonis (Mackevičius) Rapolas // Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius, 2001. – P. 302.
8. Mackonis, Rapolas. Amžiaus liudininko užrašai: atsiminimai. – Vilnius, 2001. – 481, [2] p.: iliustr.
9. Mackonis, Rapolas. Dvylika Vilniaus kunigų: apybraižos. – Vilnius, 1994. – 61, [1] p.
10. Mackonis, Rapolas. Iš kavinės į kavinę: atsiminimai. – Vilnius, 1994. – 55, [1] p.
11. Mackonis Rapolas // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 643–644.
12. Mackonis, Rapolas. Senoji vilniečių karta: portretų eskizai, Vilnius, 1962–1966. – Vilnius, 1999. – 276, [3] p.: iliustr., faks.
13. Mackonis Rapolas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 13, p. 747; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/rapolas-mackonis/>.
14. Mackonis (iki 1940 Mackevičius) Rapolas // Žurnallistijos enciklopedija. – Vilnius, 1997. – P. 307.
15. Mackonytė, Birutė. Atsiminimai apie Tėvą / Birutė Mackonytė; parengė Alma Lapinskienė. – B. d. // Metai. – 2018, Nr, 5/6 (gegužė/birželis), p. 138–153; Prieiga per internetą: <https://www.zurnalasmetai.lt/?p=2908>.
16. Mackonytė, Birutė. Atsiminimai apie Tėvą / Birutė Mackonytė; parengė Alma Lapinskienė. – Pab. Pradžia: Nr. 5/6 // Metai. – 2018, Nr. 7 (liepa), p. 128–143; Prieiga per internetą: <https://www.zurnalasmetai.lt/?p=3043>.
17. Mackonytė, Birutė. Nesudegę Rapolo Mackonio rankraščiai // Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1900–1940. – Vilnius, 1998. – P. 223–232.
18. Mackonytė, Birutė. Rapolas Mackonis. – Portr. // Pragaro vartai – Štuthofas. – Vilnius, 1998. – P. 212–217.
19. Rudokas, Jonas. Rapolas Mackonis. – Iliustr. // Rudokas, Jonas. Tas kelias į Vilnių. – Vilnius, 2014. – P. 424–429.
20. Sukanka 90 metų, kai gimė rašytojas, publicistas Rapolas Mackonis (iki 1940 Mackevičius; 1900–1982): [biobibliografija] // Bibliotekų darbas. –1990, Nr. 9, p. 37–38.
21. Venclova, Tomas. Mackonis (Mackevičius) Rapolas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 274.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2025