Subačius, Liudas. Aplenkusi laiką: Felicija Bortkevičienė, 1873–1945. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

F. Bortkevičienė gimė Linkavičių dvare (Krekenavos parapija, Panevėžio r.) Panevėžio apskrities katalikų bajorų Juozo ir Antaninos Onos Povickių šeimoje. Po Felicijos gimimo tėvai persikėlė gyventi į Ukmergės apskritį, kur nuomojosi grafui Kosakokvskiui priklausiusį Antakalnio dvarą. Povickiai laikė save lietuviais bajorais, kalbančiais lenkiškai. Jų namuose lankydavosi aplinkiniai kaimynai dvarininkai, progresyvūs Ukmergės teisėjai, įgulos karininkai, bausmę atlikę 1863 m. sukilimo dalyviai. 1885–1889 m. F. Povickaitė mokėsi Kauno mergaičių gimnazijoje „Marinskaja“. 1889 m. už streiko organizavimą iš gimnazijos buvo pašalinta. 1890 m. baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją. 1891 m. mokėsi Varšuvoje, Moravskos slaptuose moterų kursuose. Studijavo Lenkijos istoriją, prancūzų kalbą ir literatūrą. Grįžusi iš Lenkijos dirbo Ukmergės komerciniame banke [5, 10, 14].
1899 m. ištekėjo už inžinieriaus Jono Bortkevičiaus. Iki 1914 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1902 m. buvo viena iš Lietuvos demokratų partijos organizatorių. F. Bortkevičienė kovojo už lygias vyrų ir moterų teises Lietuvos tautiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime. 1905–1907 m. buvo „Lietuvos moterų susivienijimo“ valdybos narė. 1907 m. dalyvavo „Pirmajame Lietuvos moterų kongrese“ [5, 11, 12, 14].
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraikė į Rusiją. Buvo visuomeninės labdaros draugijos „Lietuvių globa šelpti mūsų broliams lietuviams belaisviams iš Prūsų Lietuvos“ pirmininkė. Visuomenininkės vadovaujama „Lietuvių globa“ rūpinosi į Sibirą ištremtais Mažosios Lietuvos lietuviais, išlaikė 6 pradžios mokyklas, 4 senelių prieglaudas. 1917 m. buvo Rusijos lietuvių seimo Petrograde viena iš organizatorių, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos veikėja. 1917 m. balandį Mažosios Lietuvos lietuvių reikalais išvyko į Stokholmą. Dalyvavo Stokholmo lietuvių konferencijoje. Iš Stokholmo persikėlusi į Kopenhagą dirbo lietuvių skyriuje Danijos Raudonajame Kryžiuje lietuviams belaisviams Vokietijoje šelpti [5, 14].
1918 m. sugrįžusi į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Buvo viena iš Lietuvos valstiečių sąjungos organizatorių, steigė šios partijos skyrius provincijoje, palaikė ryšį tarp jų ir centrinės organizacijos, nuo 1919 m. – partijos centro komiteto narė. 1915 m. įstojo į Vilniaus masonų ložę „Lietuva“ ir tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje. 1918 m. dirbo Lietuvos Tarybos raštinėje. Ministras pirmininkas M. Sleževičius siūlė F. Bortkevičienę į maitinimo ir viešųjų darbų ministro postą, tačiau Lietuvos Taryba nesutiko. 1919 m. vasarį bolševikų valdžios buvo suimta, įkalinta, vėliau išgabenta į Smolensko kalėjimą, vasarą iškeista į Lietuvoje suimtus komunistus [5, 14].
1919–1945 m. gyveno Kaune. Buvo „Lietuvių moterų globos“ draugijos narė, „Lietuvių moterų sąjungos“ pirmininkė. Kartu su kitomis visuomenės veikėjomis pasiekė, kad Lietuvos Valstybės Taryba priimtų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuris moterims suteikė rinkimų teisę. 1921–1922 m. buvo Steigiamojo Seimo narė, priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai. 1922–1935 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikėja, centro komiteto narė, iždininkė. 1926 m. Seime iškelta kandidate į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Po 1926 m. Gruodžio septynioliktosios perversmo gelbėjo ir gynė į autoritarinio režimo nemalonę patekusius politikus. Dirbdama Seime dalyvavo rengiant Lietuvos universiteto Statutą ir Ligonių kasų įstatymą. Siekė pagerinti moterų padėtį darbo santykių srityje. Numatė valstybės paramą motinystės metu, įteisino motinystės atostogas. Uždraudė darbdaviams nėštumo pagrindu atleisti moterį iš darbo, nustatė higienos standartus moterų darbo vietose [1, 2, 13].
1920 m. su kitais visuomenės veikėjais įkūrė knygų ir laikraščių leidimo bendrovę „Varpas“, iki 1940 m. buvo šios bendrovės direktorė. 1922–1936 m. buvo dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė. Nevengė kritikuoti valdžią, dėl to ne kartą buvo teisiama, kalinta, stabdytas laikraščio leidimas. 1931–1932 m. – oficialioji leidinio „Varpas“ redaktorė. 1930 m. įsteigė aukštojoje mokykloje studijuojančių merginų stipendijų fondą. Vadovavo studenčių varpininkių korporacijai „Rimtis“. Priklausė „Lietuvos moterų globos komitetui“, buvo „Lietuvos moterų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, sąjungos“ valdybos narė. 1937 m. dalyvavo „Antrajame moterų kongrese“. 1938 m. apdovanota Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu [5, 14].
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, visuomenininkė liko Lietuvoje. 1941–1944 m. buvo pogrindinės antinacinės veiklos dalyvė. Padėjo gestapo suimtiesiems veikėjams, iš Vilijampolės geto išgelbėtiems žydų tautybės vaikams. Kartu su bendraminčiais atidarė kelias valgyklas badaujantiems kauniečiams. Po 1944 m. stengėsi padėti žmonėms išvengti sovietinės okupacinės valdžios represijų.
F. Bortkevičienė mirė 1945 m. spalio 21 d. Kaune. Baimindamasi viešų demonstracijų NKVD neleido surengti viešų laidotuvių, saugumo tarnybos sergėjo „Varpo“ bendrovės salę, kurioje velionė buvo pašarvota, neleido susiburti žmonėms ir įsakė nedelsiant palaidoti. Visuomenininkė buvo palaidota Troškūnų kapinėse, Anykščių rajone [5, 14].

Būtėnas, Julius. Gyvenusi kitiems: apybraiža apie Feliciją Bortkevičienę. – Kaunas, 1993. Knygos viršelis

2010 m. Vilniuje išleista Liudo Subačiaus knyga „Aplenkusi laiką: Felicija Bortkevičienė, 1873–1945“ [14]. Rengiant monografiją, remtasi F. Bortkevičienei artimų žmonių atsiminimais, jos pačios autobiografija, kitais šaltiniais. Leidinyje stengiamasi išsiaiškinti politikės pasaulėžiūros ypatumus, nustatyti jos asmens poveikį lietuvių socialiniams ir politiniams procesams XX a. pirmoje pusėje. Pateikiamas visuomenės požiūris į F. Bortkevičienę. Remiantis jos asmeniu, analizuojama moterų socialinio elgesio kaita XIX a. antroje pusėje – 1918 m.
1993 m. Kaune išleista literatūrologo, rašytojo Juliaus Būtėno knyga „Gyvenusi kitiems: apybraiža apie Feliciją Bortkevičienę“ [5]. Apybraižoje pristatoma F. Bortkevičienės visuomeninė veikla, pateikiamas platus to laikmečio Lietuvos paveikslas, kova dėl nepriklausomybės, tautos kultūros, demokratijos. Knygos autorius asmeniškai pažinojo politikę, jos pasakojimus pasižymėdavo užrašų knygelėje. Knyga parengta, naudojantis J. Būtėno užrašais, spaudos publikacijomis, visuomenininkės amžininkų pasakojimais.
Apie F. Bortkevičienę rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [9], enciklopediniuose leidiniuose „Lietuva“ [8], „Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai“ [2], „Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas“ [13], „Šimtas knygnešių“ [3], „Įžymios Lietuvos moterys: XIX a. antroji pusė – XX a. pirmoji pusė“ [11], „Moterys, kūrusios Lietuvą“ [12], Juliaus Būtėno knygoje „Istoriografo užrašai“ [6], humanitarinių mokslų daktarės, istorikės, publicistės Nastazijos Kairiūkštytės ir socialinių mokslų daktarės, pedagogės, visuomenės veikėjos Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ [7], poeto, eseisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [16], žurnalistės, visuomenės veikėjos Genovaitės Saulutės Markauskaitės knygoje „Krekenava laiko tėkmėje“ [10], periodikoje [15]. Yra informacijos internete.

1899 m. Felicijos ir Jono Bortkevičių  šeima apsigyveno Vilniuje, išmoko kalbėti lietuviškai. Jų namai buvo viešojo lietuvių gyvenimo centras. Čia buvo priimta Lietuvos demokratų partijos programa, telkėsi neformalus moterų sąjūdis. F. Bortkevičienė ragino moteris mokytis lietuvių kalbos, dalyvauti tautiniame lietuvių judėjime [5, 11, 12, 14].
Visuomenininkė buvo pirmoji moteris, lygiomis teisėmis dalyvavusi slaptuose „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijos pasitarimuose. Draugija platino iš Rytų Prūsijos gaunamus slaptus lietuviškus raštus, siekė žadinti lietuvių tautinę sąmonę, įvesti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, ypač bažnyčiose. F. Bortkevičienė Vilniaus bažnyčiose giedojo lietuviškas giesmes, kartu su kitais draugijos nariais Šv. Mikalojaus bažnyčioje organizavo lietuviškas pamaldas ir pasiekė, kad bažnyčia būtų paskirta lietuviams. 1902 m. organizavo nelegalių „Varpo“, „Ūkininko“, „Naujienų“ žurnalų gabenimą iš Rytų Prūsijos. Po Šv. Mykolo bažnyčios remonto spaudinius laikydavo už altoriaus įrengtoje slėptuvėje, slėpdavo ir savo namuose. Prasidėjus 1905 m. revoliucijai koordinavo per Rytų Prūsiją siunčiamas lėšas, platino spaudą, atsišaukimus, tarpininkavo tarp lietuviškų legalių ir nelegalių organizacijų, įvairių partijų ir srovių. Per F. Bortkevičienę buvo siunčiami šifruoti pranešimai dėl lietuviškos spaudos leidimo ir transportavimo, žinios apie suimtus, įkalintus, sekamus lietuvių revoliucinio ir nacionalinio išsivadavimo veikėjus [3, 5, 7, 14].
1905 m. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo Organizaciniame komitete. Siekė įteisinti abiejų lyčių politinį lygiateisiškumą. 1906–1915 m. buvo laikraščių „Lietuvos ūkininkas“ ir „Lietuvos žinių“ leidėja. 1908 m. drauge su K. Griniumi ir kitais visuomenės veikėjais sudarė pasitikėjimo bendrovę tiems laikraščiams leisti. „Lietuvos ūkininką“ leido ir savo asmeninėmis lėšomis. 1905–1917 m. – Lietuvių mokytojų sąjungos valdybos narė, iždininkė. Lietuvos mokslo draugijos suvažiavimo metu organizavo nelegalius mokytojų susirinkimus Vilniuje. Aktyviai dalyvavo mokytojų suvažiavimuose, rūpinosi dalyvių saugumu. Leido Lietuvos mokytojų sąjungos veiklą atspindintį „Lietuvos ūkininko“ (1909–1912 m.) ir „Lietuvos žinių“ (1912–1914 m.) mėnesinį priedą „Mokykla“. Rinko šiam leidiniui lėšas, redagavo turinį, telkė bendraminčius, kovojo su rusų cenzūra, kad per „Mokyklą“ būtų galima paskleisti drąsesnių minčių. Už tautinę veiklą F. Bortkevičienė Rusijos valdžios buvo kelis kartus suimta ir kalinta. 1903–1940 m. buvo moksleivių ir studentų šalpos draugijos „Žiburėlis“ pirmininkė. Draugija rinko aukas neturtingų valstiečių vaikams, nukentėjusiems nuo karo pabėgėliams, menininkus. 1904–1914 m. organizavo „Kankinių kasos“ veiklą, buvo draugijos administratorė ir iždininkė. 1918 m. pavasarį grįžo į Vilnių, įsitraukė į lietuvių politinę veiklą. Nuo 1919 m. gyveno Kaune [5, 7, 14].

1940 m. F. Bortkevičienės atminimas, dar jai esant gyvai, įamžintas Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, pastatytame paminkle „Knygnešių sienelė“. Jos pavardė iškalta II granito lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“. 1950 m. okupacinės valdžios paminklas buvo nugriautas, 1997 m. atstatytas [3, 14].

Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Felicijos Bortkevičienės vardu pavadinta gatvė [4].

Ikonografija

Literatūra ir šaltiniai:

1. Bortkevičienė Felicija (1873–1945). Lietuvos Respublikos Seimas [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2025 06 03]. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/45GXqEh>.
2. Bortkevičienė Felicija: (S. L. D. ir V. S. bloko). – Portr. // Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai. – Vilnius, 2012. – P. 20.
3. Felicija Bortkevičienė: [knygnešė]. – Portr. – Bibliogr.: 6 pavad. // Šimtas knygnešių. – Vilnius, 1998. – P. 37.
4. Felicija Bortkevičienė. Vilniaus DNR [interaktyvus]. 2025 [žiūrėta 2025-06-05]. Prieiga per internetą: <https://bitly.cx/3neFP>.
5. Būtėnas, Julius. Gyvenusi kitiems: apybraiža apie Feliciją Bortkevičienę. – Kaunas, 1993. – 157 p.: iliustr.
6. Būtėnas, Julius. Felicijos Bortkevičienės pasakojimai // Būtėnas, Julius. Istoriografo užrašai. – Vilnius, 1974. – P. 129–198.
7. Kairiūkštytė, Nastazija. Bortkevičienė-Povickaitė Felicija: 1873 09 01-1945 10 21: politikos, visuomenės veikėja, spaudos darbuotoja, knygnešė: [biografija]. – Portr. – Bibliogr. str. gale // Kairiūkštytė, Nastazija. Lietuvybės kovų verpetuose / Nastazija Kairiūkštytė, Alma Gudonytė. – Vilnius, 2009. – P. 57–60.
8. Liupkevičius, Jonas. Bortkevičienė Felicija, Povickaitė. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2010. – T. 2, p. 275.
9. Liupkevičius, Jonas. Bortkevičienė Felicija, Povickaitė. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 3, p. 372. Prieiga per internetą: <https://bit.ly/45LrOxz>.
10. Markauskaitė, Genovaitė Saulutė. Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873–1945): knygnešė, Lietuvos Steigiamojo Seimo narė: [biografija]. – Bibliogr.: 2 pavad. // Markauskaitė, Genovaitė Saulutė. Krekenava laiko tėkmėje. – Kaunas, 2014. – P. 395–396.
11. Felicija Povickaitė-Bortkevičienė // Įžymios Lietuvos moterys: XIX a. antroji pusė – XX a. pirmoji pusė. – [Vilnius], 1997. – P. 162–167.
12. Felicija Povickaitė-Bortkevičienė: 1873–1945. – Iliustr. // Moterys, kūrusios Lietuvą. – Vilnius, 2020. – P. 152–153.
13. Stakeliūnaitė, Danutė. Bortkevičienė Felicija (1931 01 – 1922 11 13). – Portr. – Bibliogr.: 27 pavad. // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2006. – P. 105–108.
14. Subačius, Liudas. Aplenkusi laiką: Felicija Bortkevičienė, 1873–1945. – Vilnius, 2010. – 155 p.: iliustr.
15. Subačius, Liudas. Didysis Vilniaus Seimas ir Felicija Bortkevičienė. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr. išnašose // Kultūros barai. – 2005, Nr. 12, p. 61–64.
16. Venclova, Tomas. Bortkevičienė Felicija (1873–1945). – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai II: papildymų knyga. – Vilnius, 2023. – P. 88.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2025