Baigė Alvito (Vilkaviškio r.) pradžios mokyklą. 1921–1937 m. mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje. 1937 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1939 m. baigė Prezidento Antano Smetonos karininkų mokyklą Kaune. Perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, studijas tęsė Vilniuje. 1943 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo lituanisto specialybę. 1943 m. vedė studijų draugę Kazimierą Podolskytę. 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją. Iš pradžių apsistojo Grace, o vėliau persikėlė į Miuncheną. Dėstė literatūrą Miuncheno lietuvių gimnazijoje. Buvo lietuvių kultūros žurnalo „Aidai“ (1947–1948 m.) redaktorius. Išeivijos lietuviams organizavo kultūrinius, literatūrinius vakarus. 1949 m. persikėlė į JAV, gyveno Baltimorėje. Čia dirbo duobkasiu, akmenskaldžiu. 1952–1959 m. redagavo „Literatūros lankus“. 1961–1995 m. gyveno Čikagoje, 1961–1981 m. redagavo „Draugo“ kultūrinį priedą [2, 10, 11]. 1992 m. grįžo į Lietuvą. 1995 m. visam laikui apsigyveno Vilniuje. Čia leido naujas poezijos knygas, dalyvavo susitikimuose, poezijos šventėse. Mirė 2009 m., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Pirmuosius eilėraščius spausdino moksleivių periodikoje, leidiniuose „Ateitis“ ir „Ateities spinduliai“. 1943 m. išleido pirmą sonetų knygelę „Vilniaus varpai“. K. Bradūnas priklausė išeivijos poetų „žemininkų“ kartai, kuri kūrė poeziją tautos likimo, egzilio ir netekties temomis. 1951 m. sudarė ir išleido poezijos antologiją „Žemė“. Išeivijoje parengė gero savo bičiulio Vytauto Mačernio poezijos rinktinę „Poezija“ (1961) [4, 8], sudarė antologiją „Lietuvių poezija išeivijoje“. 1945–1971 m. rašė straipsnius Lietuvių enciklopedijai, kartu su literatūrologu Rimvydu Šilbajoriu sudarė ir redagavo egzodo kritikų knygą „Lietuvių egzodo literatūra“ (1992). Emigracijoje išėjo 15 poezijos knygų: „Svetimoji duona“ (1945), „Devynios balades“ (1955), „Morenų ugnis“ (1958), „Sidabrinės kamanos“ (1964), „Alkana kelionė“ (1976) ir kt. Grįžęs į Lietuvą išleido rinkinius „Duona ir druska“, „Apie žemę ir dangų“, 2-jų tomų viso kūrybinio palikimo rinktinę „Sutelktinė“ (2001). Po K. Bradūno mirties išleisti poezijos rinkiniai: „Paberti grūdai“ (2007), „Liepė man būti (2017) „Ir nebijok“ (2017). K. Bradūno kūrinių yra išversta į anglų, vokiečių, lenkų ir kt. kalbas.
Už kūrybą K. Bradūnas yra pelnęs įvairių apdovanojimų. 1992 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1994 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1989 m. paskirta Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premija, 2002 m. suteiktas „Poezijos pavasario“ laureato vardas [2].
Apie K. Bradūną rašoma daugelyje leidinių. Poeto autobiografija spausdinama leidinyje „Egzodo rašytojai” (Vilnius, 1994). 2016 m. išleista Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėjos Virginijos Babonaitės-Paplauskienės sudaryta knyga „Kazys Bradūnas. Archyvai“ [2]. Monografija parengta remiantis poeto archyviniu rinkiniu, saugomu Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Pasitelktas gausus epistolinis palikimas, saugomas K. Bradūno ir kitų rašytojų rinkiniuose. Knygoje daug archyvinių nuotraukų, kurios iliustruoja poeto gyvenimo bei kūrybos akimirkas Lietuvoje ir užsienyje. Plačiai apie K. Bradūno gyvenimą ir kūrybinį palikimą rašė literatūros kritikė Viktorija Skrupskelytė knygose „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“ [11], „Sutelktinė “ (Vilnius, D. 2, 2001). Apie K. Bradūną rašoma literatūrologo Vytauto Kubiliaus knygoje „XX amžiaus literatūra” (Vilnius, 1995). Poeto biografiją rasime lietuvių enciklopedijose, Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2017), Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais“ (Vilnius, 2013, Kn. 9), leidiniuose „Kalbos ir literatūros keliu“ (Vilnius, 2008), „Užjūrio lietuviai“ (Vilnius, 1995) ir daugelyje kitų. Filologijos mokslų dr. Dalios Kuizinienės knygoje „Lietuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 m.“ sudėti K. Bradūno laiškai rašyti Stasiui Santvarui, Antanui Vaičiulaičiui, susirašinėjimas su Henriku Nagiu, Leonardu Andriekumi, Bernardu Brazdžioniu.
K. Bradūno poeziją tyrinėjo ir apie ją rašė rašytojai, literatūros kritikai. Apie kūrybą rašoma knygose „Egzodo literatūros atšvaitai“ (Vilnius, 1989), Rimvydo Šilbajorio „Netekties ženklai“ (Vilnius, 1992), Ričardo Pakalniškio „Poezijos kryžkelės“ (Vilnius, 1994), Jono Juškaičio „Lyra ant gluosnio“ (Vilnius, 1998), Irenos Slavinskaitės „XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poezija“ (Kaunas, 1998), Ilonos Gražytės-Maziliauskienės „Idėjų inventorius“ (Vilnius, 2004), Kęstučio Keblio „Smulki kritikos rasa“ [7] ir kt. Daug straipsnių yra periodiniuose leidiniuose.
Viename interviu K. Bradūnas sakė, kad pirmą kartą apsilankė Vilniuje 1939 m., tuoj po Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kai poetas atliko būtiną karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. „Tikriausiai tada Vilnių iš pirmo žvilgsnio ir įsimylėjau”, – sakė jis [3]. Vilniuje poetas gyveno 1940–1944 m. Pilies g. 10, kai studijavo Vilniaus universitete. 1992 m. grįžęs į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, Kazys Bradūnas su žmona Kazimiera 1992–2009 m. gyveno Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje. Kaip prisimena poeto dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, tėvai, 1995 m. galutinai išvažiuodami iš Čikagos „… viską išdalino, tik knygas ir laiškus pasiliko — susikrovė apie penkiasdešimt dėžių knygų, visus laiškus, paveikslus ir už savo lėšas persivežė j Vilnių. Sakydavo, kad tie laiškai – tai brangiausi mūsų daiktai. Puikiai suprato, kad tai lietuvių literatūros, kultūros istorija“ [8]. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Didžiosios gatvės 13-me name. Apie Vilnių viename laiške rašė: „… realybėje Vilnius pats jau skamba kažkokia kone žemiška poezija, kai žvelgi į miestą nuo į supančių kalvų ir klaidžioji senamiesčio gatvelėmis“ [2, p. 178].
K. Bradūnas yra sukūręs Vilniui skirtų eilėraščių. Tik baigus studijas išleistas 17 sonetų rinkinys „Vilniaus varpai”. Pirmasis sonetų leidimas buvo išspausdintas 1943 m. Kaune nelegaliai, be okupacinės cenzūros leidimo, labai nedideliu tiražu, antrasis išleistas 1947 m. Vokietijoje, Tiubingene, 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Sonetuose laikomasi prieškario lyrikos tradicijų. Poetą užburia šio miesto grožis. Jį žavi Vilniaus gotika, barokas, jo klasika, senamiestis, universiteto kiemas, Kalvarijos, Rasos ir kt. [11, 12]. JAV išleista K. Bradūno eilėraščių knyga „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio” (1981) buvo apdovanota Lietuvių Bendruomenės Literatūros premija. Šis, pasak literatūros kritikės Viktorijos Skrupskelytės, „… rinkinys įspūdingas savo sinchroniškais šuoliais, kurie sugretina skirtingas epochas ir geografijas ir taip į eilėraštį atkviečia lietuviško gyvenimo įvairovę – istorinius įvykius, jų dalyvius, paprastus žmones” [12]. „Geografinės ir istorinės pagavos prasme vilnietiška yra ir Gedimino temos knyga „Pokalbiai su karalium: anno domini 1323–1973″ (1973)”, – yra minėjęs kūrėjas [3]. Pagal K. Bradūno žodžius kompozitorius Bronius Budriūnas sukūrė kantatą „Tu Vilniuj pasilik, Valdove: kantata Gedimino sostinės 650 m. jubiliejui” (1975) [9].
2017 m., minint Kazio Bradūno 100-ąsias gimimo metinės, Lietuvos Seimas paskelbė šiuos metus K. Bradūno metais. Ta proga visoje Lietuvoje vyko įvairūs renginiai, skirti poeto jubiliejui paminėti. Buvo išleistas pašto ženklas, skirtas K. Bradūno atminimui (dail. Tomas Dragūnas).
2017 m. gegužės 15 d. Vilniuje, Didžiojoje g. 13 (Senamiesčio seniūnija), kur 1992–2009 m. gyveno K. Bradūnas, buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu [1]. Atminimo lentą sukūrė dailininkas Petras Repšys, skulptorius Mindaugas Junčys, šrifto autorius Albertas Gurskas.
Knygoje „Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990“ išspausdinta Viktorijos Skrupskelytės sudaryta poeto bibliografija [11]. 2002 m. žurnale „Tarp knygų“ paskelbta K. Bradūno biobibliografija, kurią parengė Paulė Mikelinskaitė [9]. 2016 m. ši bibliografija buvo papildyta („Tarp knygų“, Nr. 12).
Literatūra ir šaltiniai
1. Atmintis: [žinutė apie memorialinės lentos K. Bradūnui atidengimą Vilniuje] // Vakaro žinios. – 2017, geg. 16, p. 2.
2. Kazys Bradūnas: archyvai. – Kaunas, 2016. – 279, [1] p.: iliustr., faks., portr.
3. Bradūnas, Kazys. Lietuvos karys Kazys Bradūnas Vilnių įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio: [pokalbis su poetu K. Bradūnu / užrašė] Jolanta Gužaitė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1996, rugpj. 3, p. 52.
4. Bradūnas, Kazys. Vertinu kiekvieną kūrybinį atgimimą: pokalbis su poetu Kaziu Bradūnu / kalbėjosi Leonas Peleckis. – Iliustr. // Varpai. – [Nr.] 4 (1990), p. 26-32.
5. Jokimaitytė, Danutė. Bradūnai. – Iliustr. – Bibliogr.: 43 pavad. // Varpas. – 2012, Nr. 44, p. 152-166.
6. Juškaitis, Jonas. Kazys Bradūnas // Juškaitis, Jonas. Lyra ant gluosnio. – Vilnius, 1998. – P. 178-181.
7. Keblys, Kęstutis. Nei žynys, nei kunigas. Tik poetas: (Kaziui Bradūnui – 90) // Keblys, Kęstutis. Smulki kritikos rasa. – Vilnius, [2011]. – P. 366-375; Naujasis židinys-Aidai. – 2007, Nr. 3, p. 80-85.
8. Kultūrinės veiklos variklis: Kazio Bradūno šimtmečiui / parengė Roberta Merčaitytė, Miglė Bražėnaitė, Saulė Matulevičienė. – Iliustr. – Santr. angl. // Liaudies kultūra. – 2017, Nr. 4, p. 1-13.
9. Mikelinskaitė, Paulė. Kazys Bradūnas: [biobibliografija]. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2002, Nr. 1, p. 20-27.
10. Satkauskaitė, Dalia. Bradūnas Kazys. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 408.
11. Skrupskelytė, Viktorija. Kazys Bradūnas (g. 1917). – Iliustr. // Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990. – Čikaga, 1992. – P. 345-367.
12. Tyruolis, Alfonsas. Ankstyvoji Kazio Bradūno poezija: [taip pat apie sonetų rinkinį „Vilniaus varpai”] // Tyruolis, Alfonsas. Pažintis su rašytojais ir knygomis. – Kaunas, 1995. – P. 108-111.
Parengė: Danguolė Dainienė (VAVB), 2017