S. Šilingas augo Vilniuje, sulenkėjusių Lietuvos bajorų šeimoje, iš tėvų paveldėjo kilmingą barono titulą. Savo gimtąja kalba laikė lenkų kalbą, lietuviškai kalbėti nemokėjo. Iki 1905 m. mokėsi rusiškoje Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, išvyko į Rusiją. 1905–1912 m. studijavo Maskvos universiteto Teisės fakultete. Pradėjo domėtis Lietuvos atgimimo idėjomis, per kelerius metus tobulai išmoko lietuvių kalbą. 1906 m. įstojo į Maskvos universiteto Lietuvių studentų draugiją. 1908–1909 m. buvo šios draugijos pirmininkas. 1907 m. Berlyno universitete (Vokietija) lankė lietuvių kalbos paskaitas. 1912 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakulteto ekonomikos skyrių. Baigęs studijas sugrįžo į Lietuvą. 1912–1915 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui įsitraukė į politinę veiklą. S. Šilingo pastangomis Vilniuje buvo įsteigtas Lietuvių politikos centras, kuriam jis iš pradžių pirmininkavo. Parengė „Lietuvių deklaraciją“, dažnai vadinamą „gintarine“, dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva. 1915 m. norėdamas išvengti vokiečių susidorojimo, išvyko į Rusiją. Apsigyveno Petrograde (dabar Sankt Peterburgas). 1915–1917 m. priklausė prie Rusijos vidaus reikalų ministerijos sudarytai Atstovų tarybai lietuvių pabėgėlių reikalams tvarkyti. Buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto sekretorius ir faktinis vadovas. S. Šilingo vadovaujama Lietuvių draugija įvairiuose Rusijos miestuose įsteigė 97 lietuvių mokyklas ir 21 vakarinius kursus. 1917 m. kartu su kunigu J. Tumu-Vaižgantu įsteigė fondą lietuvių dailininkams remti. Buvo Demokratinės tautos laisvės „Santaros“ partijos vienas iš iniciatorių ir steigėjų, vicepirmininkas, Lietuvių tautos tarybos Rusijoje prezidiumo pirmininkas. Sušaukė Petrograde lietuvių Seimą, buvo išrinktas į jo prezidiumą. Voroneže išrinktas Vyriausiosios Lietuvos Tarybos sekretoriumi. Padėjo parengti Rusijos Seimo rinkimų įstatymą. Pradėjo organizuoti Lietuvos kariuomenę iš Rusijoje išblaškytų lietuvių karių. Įsteigė švedų-lietuvių draugijas Stokholme (Švedija) ir Petrograde. 1918 m. sugrįžo į Lietuvą. Iki 1919 m. gyveno Vilniuje. 1918 m. liepą kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Kelis mėnesius buvo Tarybos pirmasis vicepirmininkas (ėjo valstybės vadovo pareigas) ir prezidiumo narys, vėliau – prezidiumo pirmininkas. Pradėjo organizuoti Krašto apsaugos pajėgas, Lietuvos policiją. Paskirtas vyriausiuoju vadu Lietuvos kariuomenei organizuoti. 1919 m. pirmosiomis dienomis kartu su Lietuvos Vyriausybe persikėlė į Kauną. 1919–1920 m. ir 1928–1938 m. buvo Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas. 1920–1926 m. dirbo advokatu. Dalyvavo Lietuvos visuomeniniame gyvenime, buvo daugelio draugijų, organizacijų steigėjas, užėmė vadovaujamus postus. S. Šilingas buvo vienas iš M. K. Čiurlionio meno galerijos, Kauno meno mokyklos, Operos ir Dramos teatrų steigėjų. 1922–1938 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovybės narys. 1922–1923 m. buvo I Seimo, 1923–1926 m. – II Seimo narys, Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas. 1923–1924 m. – Šaulių sąjungos centro valdybos vicepirmininkas, 1924–1925 m. – pirmininkas. Prisidėjo prie 1926 m. gruodžio 17 d. Valstybės perversmo. 1926–1928 m. ir 1934–1938 m. buvo Lietuvos teisingumo ministras. 1928 m. S. Šilingui suteiktas prisiekusiojo advokato vardas. 1931 m. teisininkas apdovanotas Šaulių žvaigždės, Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinais, 1938 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio, Italijos Karūnos 1-ojo laipsnio ordinais, 1939 m. – Šaulių žvaigždės ordino medaliu. 1938 m. Šaulių sąjungos iškilmingame posėdyje pasakė kalbą, vėliau pavadintą „Testamentu Lietuvai“. 1938 m. S. Šilingas atsisakė valstybinės tarnybos ir pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Iki 1941 m. gyveno Ilguvos dvaro Misiūnų palivarke (Šakių r.). 1941 m. birželį sovietų okupacinės valdžios buvo suimtas, su žmona ir dukra ištremtas į Sibirą. Buvo kalinamas Krasnojarsko krašto, Mordovijos lageriuose, Kansko kalėjime. 1952 m. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB nuteistas 25 m. kalėti, kalintas Vladimiro kalėjime. 1954 m. birželį grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų liepą ištremtas į Dovbyšo (Žitomyro sr., Ukraina) neįgaliųjų senelių namus. 1961 m. grįžo į Lietuvą. S. Šilingas mirė 1962 m. lapkričio 13 d. Kelmėje. Buvo palaidotas Kelmės kapinėse. 1991 m. iš Sibiro į Lietuvą parvežti ir Kelmėje palaidoti teisininko žmonos ir dukters palaikai. 1999 m. S. Šilingo ir jo šeimos palaikai perlaidoti Ilguvos kapinėse (Šakių r.) [3, 6, 12, 13].
S. Šilingas buvo Lietuvos teisės sistemos, konstitucijų kūrėjas. Parengė Teismų santvarkos, „Tautai ir valstybei saugoti“, Spaudos, Emigracijos, Statutinio teismo įstatymus. Sudarė komisiją iš civilinės teisės žinovų ir pradėjo rengti Civilinį kodeksą [3, 6, 12, 13].
Jis buvo žinomas kaip publicistas, literatūros ir meno kritikas. 1910 m. leido ir redagavo lietuvių moksleiviams ir studentams skirtą žurnalą „Aušrinė“. Spausdino straipsnius laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, į lenkų kalbą išvertė ir žurnale „Litwa“ paskelbė Jono Biliūno biografiją ir jo apsakymus „Kūdikystės sapnas“, „Laimės žiburys“. 1915 m. sudarė ir išleido 230 puslapių literatūrinį almanachą „Pirmasai baras“. Almanache buvo paskelbta S. Šilingo meninė studija „Tautos dainų genezė“. „Pirmasai baras“ buvo vienas puošniausių XX a. pradžios lietuviškų leidinių, išsiskiriantis formatu, apipavidalinimu, maketu, ir viena iš paskutinių lietuviškų knygų, išleistų prieš Vokietijos kariuomenei užimant Vilnių. 1917–1918 m. bendradarbiavo žurnale „Santara“ [4, 12, 13]. 1999 m. Vilniuje išleista S. Šilingo knygelė „Tautos dainų genezė“.
2010 m. Vilniuje išleista humanitarinių mokslų daktaro Vyto Urbono monografija „Stasys Šilingas: gyvenimas tautai ir valstybei“ [12]. Knygoje rašoma apie S. Šilingo visuomeninę, politinę, publicistinę ir kultūrinę veiklą, yra svarbiausių gyvenimo ir veiklos datų sąrašas. Leidinio pagrindą sudaro rašiniai, teisininko skelbti periodinėje spaudoje, laiškai, rašyti menininkams, rašytojams bei spaudos bendradarbiams, laiškai iš tremties vietos. Yra skyriai „Vaikystė ir jaunystės metai Vilniuje“ ir „Vėl Vilniuje“. Rašant knygą naudotasi Lietuvos Valstybės Tarybos, Ministrų kabineto, kitų valstybės įstaigų protokolais, „Vyriausybės žiniose“ skelbtais įstatymais ir kitais teisės aktais, Lietuvos archyvuose saugomais dokumentais, to meto visuomenės ir politikos veikėjų laiškais, pasisakymais, rašiniais, atsiminimais. Monografijoje yra Literatūros ir šaltinių sąrašas, asmenvardžių rodyklė. Iliustracijas leidiniui parinko ir spaudai parengė Lietuvos nacionalinis muziejus ir Stasio Šilingo draugija.
2010 m. Vilniuje išleista Ramunės Dranseikaitės istorijos bakalauro darbo pagrindu parengta knyga „Stasio Šilingo politinė ir visuomeninė veikla (1885–1962)“ [3]. Leidinyje paskelbtas S. Šilingo draugijos pirmininkės, literatės Birutės Matijošaitytės įžanginis straipsnis, yra Literatūros ir šaltinių sąrašai. Išėjo trys leidimai literatūros ir kultūros tyrėjo, muziejininko, ekonomisto Albino Vaičiūno brošiūros „Stasio Šilingo gyvenimo kelias“ [13]. Joje išspausdintas lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis šio leidinio sudarytojo įžanginis straipsnis, pateikiamos svarbiausios S. Šilingo gyvenimo ir veiklos datos. Paskelbtas teisininko „Testamentas Lietuvai“. Yra panaudotos literatūros sąrašas.
Apie S. Šilingą rašoma Lietuvos politinei veiklai skirtuose informaciniuose leidiniuose: „Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografiniame žodyne“ [10], „Lietuvos Respublikos vadovai 1918–1940 m.“ [7], humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Liekio knygoje „Teisė ir teisingumas Lietuvoje (iki 1940 m.)“ [5], Algirdo Banevičiaus knygoje „111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų“ [1]. Apie teisininko gyvenimą ir veiklą įvairiais laiko tarpsniais konkrečių faktų pateikiama daugelyje atsiminimų pagrindu parašytų veikalų, skirtų kitiems to meto valstybės, politikos, visuomenės bei kultūros veikėjams: istoriko, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Alfonso Eidinto knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (Vilnius, 2012), advokato, visuomenės veikėjo, S. Šilingo studijų Maskvoje draugo Rapolo Skipičio atsiminimų knygoje „Nepriklausoma Lietuva“ [6], leidinyje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ (Vilnius, 2001). Trumpą teisininko biografiją galima paskaityti lietuviškose enciklopedijose [9], humanitarinių mokslų daktarės, istorikės, publicistės Nastazijos Kairiūkštytės ir socialinių mokslų daktarės, pedagogės, visuomenės veikėjos Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ [4], lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo eksperto Benjamino Kondrato leidinio „Kūrėjų pėdsakais“ pirmojoje knygoje (Vilnius, 2004), inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [2], etnologo, gamtos mokslų daktaro, prof. Liberto Klimkos knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (Vilnius, 2016) ir kt. Žurnale „Naujoji Romuva“ paskelbtas S. Šilingo anūkės Svajos Vansauskas-Worthington straipsnis apie teisininko tremties metus [14].
S. Šilingas gimė ir augo Vilniuje. 1905 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją. 1907–1912 m. studijuodamas Maskvos universitete, dalyvavo Vilniaus kultūrinėje veikloje. 1907–1918 m. buvo J. Basanavičiaus iniciatyva įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos narys. 1907 m. kartu su dailininkais A. Žmuidzinavičiumi ir M. K. Čiurlioniu dalyvavo steigiant Lietuvių dailės draugiją, veikusią iki Pirmojo pasaulinio karo. 1912 m. baigęs studijas Maskvoje, S. Šilingas sugrįžo į tėvynę. Apsigyveno Vilniuje, S. Moniuškos gatvės 35-ame name, Žvėryne. Šilingų namuose nuolat vykdavo istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros paskaitos, į kurias susirinkdavo 30-40 žmonių kuopelės. Paskaitas skaitydavo garsūs to meto žmonės: gydytojas, prozininkas, publicistas S. Matulaitis, kalbininkas J. Balčikonis, teisininkas, valstybės ir visuomenės veikėjas M. Sleževičius, dailininkas A. Žmuidzinavičius. Čia rinkdavosi Literatų kuopelė, kuriai priklausė ir poetas K. Binkis. 1913 m. įsidarbino vieninteliame Vilniaus lietuviškame banke – Trečiojoje savitarpio kredito bendrovėje. Netrukus tapo šios bendrovės valdybos, vėliau ir tarybos nariu. Iki Pirmojo pasaulinio karo dirbo ir Vilniaus žemės banke. Aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų veikloje. Rinko lėšas Tautos namų statybai ant Tauro kalno. S. Šilingo iniciatyva prie Lietuvių dailės draugijos buvo įsteigta M. K. Čiurlionio kuopa, siekusi išsaugoti dailininko paveikslus Lietuvai. Savo namuose kaupė lietuvių autorių meno kūrinius: tapybos, grafikos darbus, akvareles, skulptūras, medžio raižinius. Iki 1914 m. dalyvavo Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ veikloje. 1914 m. įsteigė Lietuvių politikos centrą. Įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Buvo šios draugijos Centro komiteto sekretorius, vėliau – vicepirmininkas. 1915 m. su J. Basanavičiumi ir A. Smetona Lietuvių draugijoje įsteigė sekciją literatams ir menininkams šelpti. 1915 m. rugpjūtį vokiečių kariuomenei artėjant prie Vilniaus, pasitraukė į Petrogradą. 1918 m., baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, S. Šilingas sugrįžo į Vilnių. Dalyvavo politinėje veikloje. Buvo Lietuvių mokslo draugijos Teatro komisijos pirmininkas. Kartu su Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo nariais A. Smetona ir J. Staugaičiu pasirašė Vilniaus universiteto atkūrimo nuo 1919 m. sausio 1 d. statutą. 1919 m. apsigyveno Kaune. 1921 m. asmeniniais reikalais į Vilnių atvykusį S. Šilingą Štralio kavinėje suėmė lenkų kareiviai. Kelis mėnesius teisininkas buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, vėliau per Širvintas grįžo į Kauną. 1925 m. S. Šilingas su M. Biržiška, A. Žmuidzinavičiumi ir kitais visuomenės veikėjais Kaune buvo įsteigę Vilniaus vadavimo sąjungą, veikusią iki 1938 m. Sąjunga siekė stiprinti Vilniaus atgavimo idėją, priešintis Vilniaus krašto lenkinimui, rėmė Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą [3, 6, 13].
2015 m. lapkričio 22 d. Vilniuje, ant namo S. Moniuškos g. 35 (Žvėryno seniūnija), S. Šilingo atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Šarūnas Arbačiauskas). Lentoje iškaltas teisininko bareljefas ir įrašas: „Šiame name 1912–1915 gyveno Lietuvos valstybės Tarybos pirmininkas, Seimo ir Vyriausybės narys, žurnalo „Aušrinė“ leidėjas Stasys Šilingas 1885–1962“ [2].
2006 m. Vilniaus miesto gatvei Naujosios Vilnios seniūnijoje, Strielčiukuose, suteiktas S. Šilingo vardas [11]. 2010 m. vasario 11 d., minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, atidaryta Stasio Šilingo auditorija [12].
1999 m. įsteigta Stasio Šilingo draugija, kurios tikslas – plačiau supažindinti su šia asmenybe, jos politine, visuomenine ir kultūrine veikla, rūpintis teisininko atminimo įamžinimu.
2010 m. žurnale „Tarp knygų“ išspausdinta S. Šilingo biobibliografija, kurią parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) bibliografė Petronėlė Grybauskienė [8]. LNB svetainėje galima rasti Stasio Šilingo biobibliografiją, kurią 2010 m. parengė Renata Grušnienė (žr. adresu).
Literatūra ir šaltiniai
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016; 2020