Prasidėjus 1917 m. įvykiams Rusijoje, Juknevičių šeima išvyko į Lietuvą. Pirmiausia apsistojo Vilniuje, paskui – Latvijoje. 1921 m. persikėlė į Kauną, 1921–1926 m. R. Juknevičius mokėsi Kauno aukštesniojoje komercinėje mokykloje, 1926-1929 m. humanitarinius mokslus studijavo Kauno universitete, paskui, 1929–1932 m. – A. Olekos-Žilinsko valstybės teatro Vaidybos studijoje. Buvo vienas iš novatoriškos studentų teatro draugijos „Stedra“ kūrėjų. 1931 m. debiutavo „Stedroje“ kaip režisierius, pastatęs Moliere‘o „Skrajojantį gydytoją“. Nuo 1931 m. – R. Juknevičius Valstybės teatro trupės narys. 1933 m. su kitais aktoriais įsteigė Jaunųjų teatrą, vaidino ir režisavo. B. Sruogos „Milžino paunksmės“ Jogailos vaidmuo išgarsino jį kaip talentingą aktorių. 1934–1936 m. kaip režisierius stažavosi Maskvoje. H. Hejermanso „Viltimi“ 1940 m. jis buvo vienas Vilniaus valstybinio teatro steigėjų, pirmasis jo direktorius ir meno vadovas. 1946 m. – „ištremtas“ iš Vilniaus, nes vokiečių okupacijos metais su daugeliu žinomų asmenų pasirašė politinį atsišaukimą apie „inscenizuotus“ sovietų rinkimus į sovietinę Aukščiausiąją tarybą. Dirbo režisieriumi Telšių, Klaipėdos, Kauno teatruose. Iki pat gyvenimo pabaigos buvo KGB „prižiūrimas“. Ilgainiui jam buvo leista sugrįžti į Lietuvos valstybinį dramos teatrą [2]. Mirė Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse [2]. 1963 m. buvo pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Simonas Ramunis) [5]. Kapas ir antkapis įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Žymesni Romualdo Juknevičiaus režisuoti spektakliai: H. Hejermanso „Viltis“, G. Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, M. Pagnolio „Topazas“, H. Ibseno „Nora“, N. Gogolio „Vedybos“, Čechovo „Dėdė Vania“, B. Sruogos „Apyaušrio dalia“ ir kt. [4].
Apie režisieriaus gyvenimą ir kūrybą galima paskaityti daugelyje leidinių. 1988 m. teatrologo Aleksandro Guobio sudarytoje knygoje „Romualdas Juknevičius“, surinkti 1918–1963 m. dokumentai, laiškai, pasisakymai, ištraukos iš dienoraščių, užrašų, teatrų kritikų straipsniai supažindina su šios asmenybės gyvenimu ir kūryba, atskleidžia platesnį lietuvių teatrinio meno kontekstą [6]. Čia taip pat nurodomos įvairiuose Lietuvos teatruose R. Juknevičiaus režisuotos pjesės, jo sukurti vaidmenys, Šioje knygoje gausu asmeninių režisieriaus nuotraukų iš įvairių jo gyvenimo periodų. Išleista teatrologės Irenos Aleksaitės monografija „Režisierius Romualdas Juknevičius“ [1]. Šioje knygoje pateikiama režisieriaus biografija: aptariama kūryba, sovietų valdžios persekiojimas. Apie žymų režisierių taip pat rašoma teatrologo Aleksandro Guobio leidinyje apie iškilius Lietuvos teatro kūrėjus „Neblėstantys portretai“ (Vilnius, 2015), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [8], knygoje „Lietuvos vaidybos mokykla: teatro edukologija“ (Vilnius, 2004), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [2], Stasės Ramanauskienės „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“ (Vilnius, 1984), visose lietuviškose enciklopedijose ir kt., taip pat periodikoje, internete. Atsiminimų spausdinama knygose „Teatralų atsiminimai apie Andrių Oleką-Žilinską, Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių“ (Vilnius, 1995), rašytojos Halinos Korsakienės „Susitikimai: įspūdžiai ir mintys“ (Vilnius, 1977), teatrologo Marko Petuchausko „Santarvės kaina“ (Vilnius, 2009) ir anglų kalba – „Price of concord: memoirs, portraits of artists, interactions of cultures“ (Vilnius, 2015). Lietuvos literatūros ir meno archyvas yra parengęs virtualią parodą „Režisieriui ir aktoriui Romualdui Juknevičiui – 100″ (žr. adresu).
Juknevičių šeimai grįžus iš Sankt Peterburgo į Lietuvą, 1918 m. gruodžio 12 d. R. Juknevičius buvo priimtas į Vilniaus Mokytojų ir auklėtojų valdybos II berniukų gimnazijos antrą klasę, kurią baigė 1919 m. rugsėjį. Kadangi Vilniuje buvo neramu, šeima netrukus išsikėlė iš Vilniaus [1]. 1940 m. R. Juknevičius buvo paskirtas Vilniaus valstybinio teatro direktoriumi. Dirbo šiame teatre iki 1946 m. Tų metų balandį jį atleido „kaip nepateisinusį save darbu“ [6]. Po Antrojo pasaulinio karo kūrėjas buvo persekiojamas sovietų valdžios, todėl buvo priverstas išvykti dirbti į provinciją. Į Vilnių grįžo tik po Stalino mirties. 1953 m. rugpjūtį buvo paskirtas tuometinio LTSR Vilniaus dramos teatro režisieriumi [6]. Taip pat dirbo Vilniaus universiteto Estetikos ir meninio lavinimo katedros dėstytoju, dėstė tuometinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija), dirbo ir kaip aktorius [8]. 1959–1963 m. R. Juknevičius gyveno A. Vienuolio gatvėje 14 [2].
Režisierius savo dienraštyje yra įrašęs tokią mintį apie Vilnių: „Tai miestas jausmų, poezijos, senos romantikos, gražaus patriotizmo, meno ir mokslo“ [3].
1983 m. Vilniuje, ant namo A. Vienuolio g. 14 (Naujamiesčio seniūnija), buvo atidengta memorialinė lenta, skirta R. Juknevičiui [2, 5].
Vilniaus Lazdynų mikrorajono Gudelių kvartale yra R. Juknevičiaus vardu pavadinta gatvė [2].
1988 m. išleistoje knygoje „Romualdas Juknevičius“ pateikiama režisieriaus bibliografija [6]. Minint R. Juknevičiaus gimimo jubiliejus žurnale „Tarp knygų“ buvo spausdinama režisieriaus bibliografija. Pati naujausia parengta 2006 m., minint 100-ąsias gimimo metines [7].
Literatūra ir šaltiniai
1. Aleksaitė, Irena. Režisierius Romualdas Juknevičius. – Vilnius, 1998. – 363 p.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Juknevičius Romualdas (1906 03 18–1963 04 13) // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2012. – P. 172.
3. Guobys, Aleksandras. Pasitinkant Vilniaus Nacionalinio dramos teatro 70-metį: 1940–1941 m. sezonas // Res Humanitariae. – Vilnius, 2010. – T. 8, p. 57.
4. Juknevičius, Romualdas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T. 8, p. 767-768.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 278, 395-396.
6. Romualdas Juknevičius: dokumentai, laiškai, pasisakymai, ištraukos iš dienoraščių, straipsniai. – Vilnius, 1988. – 163, [2] p., [16] iliustr. lap.: iliustr. – Pavardžių r-klė: p. 158-[164]. – Bibliogr.: p. 150-156.
7. Sukanka 100 metų, kai gimė aktorius, režisierius Romualdas Juknevičius (1906–1963): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2006, Nr. 7/8, p. 45-46.
8. Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006, p. 284-285.
Parengė: Agnė Ališauskienė (Vilniaus SCB), 2017