Mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijoje. Nors augo religingoje šeimoje, tačiau 1896 m. buvo pašalintas iš gimnazijos už atsisakymą melstis rusiškai. Vidurinį išsilavinimą gavo Samaroje (Rusija). Dorpato (dab. Tartu, Estija) universitete studijavo farmaciją (1908 m. gavo provizoriaus teises) [1, 2]. Šiame universitete buvo susitelkusi nemaža lietuvių studentų bendruomenė, kurios nariai dalyvavo lietuviškoje veikloje. Jai priklausė ir K. Stašys. Vasarą studentai važinėjo po Lietuvos kaimus, rinko tautosaką, dainas, vietos jaunimui klojimuose padėdavo rengti lietuviškus vakarus, rašė į lietuvišką spaudą [11]. Pabaigęs studijas, K. Stašys dirbo vaistinėse Vilniuje ir Mintaujoje. 1908 m. Laižuvoje nusipirko vaistinę [2, 6, 9]. Šiame miestelyje jis ne tik užsiėmė farmacine veikla, bet ir padėjo kunigui Juozui Tumui-Vaižgantui tvarkyti Blaivybės draugijos skyriaus reikalus [11]. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją. Buvo paimtas į armiją ir tarnavo „Sojuz gorodov“ (liet. Miestų sąjunga) ligoninėje, dirbo vaistinės vedėju karo lauko ligoninėje Gluboke. 1918 m. atvyko į Vilnių su gydytoju Danieliumi Alseika. Kartu su juo įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, keletą metų buvo Lietuvių poliklinikos vaistinės vedėju. Vėliau dėstė chemiją Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią savo namuose (A. Jakšto g. 7) ir priglaudė. K. Stašys dalyvavo draugijos „Rytas“, Labdarybės draugijos, Lietuvių kooperatyvinio banko veikloje, buvo ilgametis Tautinio Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas (1922, 1927–1939 m.) [2, 6]. Šis komitetas atstovavo visai Vilniaus krašto lietuvių organizuotai visuomenei, gynė lietuvių teises lenkų ir tarptautinėse įstaigose. Pirmininkaudamas šiai organizacijai, atstovaudavo tautinių mažumų kongresuose Šveicarijoje bei įvairiuose Lenkijos tautinių mažumų komitetuose Varšuvoje. Už lietuvių gynimą buvo persekiojamas [6]. 1936 m. Krokuvoje leidžiamas „Ilustrowany Kurier Codzieny“ (liet. „Iliustruotas kasdienis kurjeris“), pakurstytas Vilniaus vaivadijos valdybos, išspausdino straipsnių, kurių tikslas buvo diskredituoti K. Stašį kaip priešiškos valstybės agentą. Straipsniai turėjo paruošti viešąją nuomonę, ištirti lietuvių veikėjų Lenkijoje, ypač K. Stašio, reakciją ir Lietuvos vyriausybės poziciją. Tai įžiebė lenkiškos valdžios veiksmus [8]. 1937 m. vasario mėnesį K. Stašį suėmė ir apkaltino antivalstybine veikla, rengus sukilimą, kad Vilniaus kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Lenkijos institucijos sufabrikavo vadinamąją „Stašio bylą“, kuria, kaip buvo tikimasi, pavyks užgniaužti K. Stašio aktyvią politinę veiklą okupuotoje Rytų Lietuvoje, apkaltinant jį valiutiniais nusikaltimais. Atlikus kratą K. Stašio namuose, buvo konfiskuoti vertingi numizmatiniai rinkiniai. Juos vėliau per teismus norėta susigrąžinti, bet to padaryti nepavyko [3, 8]. Byla buvo garsinama, ruošiant tarptautinę atmosferą Lenkijos ultimatumui. Suimtasis, nepaisant jo prastos sveikatos, buvo įkalintas Lukiškėse, bet visuomenėje kilo protestai ir apeliacinis teismas sumažino kalėjimo terminą perpus. 1939 m. atgavus Vilnių, Lietuvos vyriausybės K. Stašį paskyrė Vilniaus miesto burmistru. 1940 m. birželio mėn. sovietinė administracija jį iš pareigų atleido. 1941 m. K. Stašį su šeima ištrėmė į Altajaus kraštą [1, 7, 9]. Po šešių tremties mėnesių jį apkaltino šnipinėjimu ir nuteisė mirties bausme [6]. Ilgą laiką jo likimas nebuvo žinomas net artimiesiems. Pagal vieną versiją K. Stašys nuo sunkaus darbo dideliame šaltyje susirgo ir mirė [5]. Vilniaus universiteto istorikų duomenimis – mirties nuosprendis įvykdytas 1942 m. birželio 23 d. [1, p. 219]. Palaidojimo vieta nežinoma.
K. Stašio vardas gerai žinomas ir Lietuvos numizmatikos istorijoje. Pirmąsias monetų kolekcijas jis pradėjo rinkti dar besimokydamas gimnazijoje. Tačiau rimtai tuo domėtis pradėjo apie 1930 m. – gyvendamas Vilniuje ir būdamas pasiturintis, rimtai ėmėsi istorinių vertybių paieškų ir kaupimo. Jo namuose buvo rengiami „posėdžiai“, kuriuose dalyvaudavo žymūs kolekcininkai: pedagogas Povilas Karazija, kunigas Juozas Stankevičius ir kt. K. Stašys taip pat palaikė ryšius su Lenkijos kolekcininkais. Jis rinko monetas, popierinius pinigus, medalius. Prisidėjo prie numizmatikos mokslo populiarinimo: parėmė gausiai iliustruoto P. Karazijos leidinio „1930 m. Vilniaus lobis“ (Vilnius, 1932) leidimą. Didelė ir įvairi vertingos K. Stašio numizmatikos kolekcijos dalis dingo, dalis saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje [11].
Apie K. Stašį rašoma įvairaus pobūdžio leidiniuose. 2023 m. išleista Vilniaus universiteto istorikų Vilmos Bukaitės, Kęstučio Kilinsko ir Leono Nekrašo monografija „Vilniaus sargas: burmistras Konstantinas Stašys“ [1]. Autorių kolektyvas atliko išsamų istorinės literatūros, istoriografijos ir šaltinių tyrimą, išanalizavo ir patikslino K. Stašio gyvenimą liudijančius faktus. Knyga gausiai iliustruota, pateikiamas literatūros sąrašas, yra asmenvardžių rodyklė. Istoriko Broniaus Makausko knygoje „Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais“ [8] galima rasti informacijos apie jo visuomeninę veiklą įvairiose organizacijose. Leidinyje pristatoma ir apžvelgiama „Stašio byla“, sukėlusi didelį atgarsį Lietuvoje ir Lenkijoje. Bibliofilo Gintauto Šapokos sudarytame straipsnių ir dokumentų rinkinyje „Lenkinimo politika Vilnijoje“ (Vilnius, 2009 m.) skaitytojai supažindinami su XX a. pr. politine Vilniaus situacija. Tuo metu K. Stašio veikla buvo pastebimai ryški. Knygos pabaigoje pateikiama jo išsami biograma. Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [2], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [10], Alberto Medelinsko knygoje „Panemunis, 1598–1998: [Rokiškio rajonas]“ (Vilnius, 1999), Rimos Tumėnaitės sudarytame leidinyje „Kultūros istorikas, muziejininkas Vincas Žilėnas“ (Vilnius, 2011) taip pat galima rasti glaustai išdėstytų K. Stašio biografijos faktų. Informacijos pateikiama enciklopediniuose leidiniuose bei periodikoje, internete. Įdomūs yra K. Stašio anūkės Dainoros Juchnevičiūtės-Vaivadienės atsiminimai apie senelį, pateikti Gabijos Lunevičiūtės knygoje „Vilniaus atminties punktyrai“ [5].
K. Stašys Vilniuje gyveno apie 12 metų. 1918 m. atvyko į Vilnių iš Rusijos. Kartu su gydytoju D. Alseika įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, vėliau įsitraukė į kitų lietuvių organizacijų veiklą. Keletą metų vadovavo Lietuvių poliklinikos vaistinei, dėstė chemiją Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kuri buvo įkurta K. Stašio namuose, A. Jakšto g. 7. Kiekvieną laisvą šeštadienį tyrinėdavo savo sukauptą numizmatikos kolekciją, rinko medžiagą, kuria pasidalindavo su kolekcininkais, ateidavusiais į jo namuose vykstančius susiėjimus. 1939 n. bolševikams užėmus Vilnių, prie savo namų K. Stašys organizuodavo mitingus. Juose buvo reikalaujama, kad Vilnius pagal 1920 m. sutartį būtų sugrąžintas Lietuvai. Sveikindamas 1939 m. spalio 28 d. į Vilnių įžygiavusią Lietuvos kariuomenę, vadovaujamą Vilniaus rinktinės vado divizijos generolo Vinco Vitkausko, pirmasis sveikinimo kalbą pasakė tuometinis Vilniaus Lietuvių Tautinio komiteto pirmininkas K. Stašys. Jis kalbėjo: „Vilniaus krašto lietuvių vardu nuoširdžiai sveikinu Tamstos asmenyje garbingą Lietuvos kariuomenę, įžygiuojančią į senąją Gedimino pilį, į Lietuvos numylėtąją sostinę, nešančią mūsų kraštui laisvę, taiką, ramybę ir gerbūvį, kurių visi esame išsiilgę“ [4].
Nuo 1939 m. gruodžio iki 1940 m. birželio K. Stašys buvo Vilniaus miesto burmistru.
2000 m. spalio 2 d. Vilniuje, Jakšto g. 7 (Naujamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame gyveno Vilniaus burmistras, atidengta memorialinė lenta. Ant juodo marmuro plokštės iškalti žodžiai: „Čia 1932–1941 m. gyveno provizorius, Vilniaus lietuvių veikėjas, Vilniaus burmistras 1939–1940 m., Konstantinas Stašys“. Ši lenta atidengta Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva, pažymint K. Stašio 120-ąsias gimimo metines [9].
Žymaus Vilniaus krašto lietuvių veikėjo vaikaitė, vilnietė architektė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė rūpinasi Valakampiuose buvusia senelio vasarviete ir atminimo įamžinimu [5, 7].
1991 m. Naujosios Vilnios Šiaurės kvartale viena gatvė pavadinta K. Stašio vardu [1].
Literatūra ir šaltiniai
1. Bukaitė, Vilma. Vilniaus sargas: burmistras Konstantinas Stašys / Vilma Bukaitė, Kęstutis Kilinskas, Leonas Nekrašas. – Vilnius, 2023. – 247, [1] p.: iliustr., portr.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Stašys Konstantinas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 377.
3. Grimalauskaitė, Dalia. Konstantino Stašio monetų kolekcija Lietuvos nacionaliniame muziejuje. – Iliustr. // Voruta, spal. 5–11 (Nr. 38), p. 4–6.
4. Į Vilnių! Į Vilnių!: 1939 10 27-28 – 1999 10 27-28: [leidinys, skirtas Vilniaus grįžimo Lietuvai 60-čiui]. – Vilnius, 1999, p. 26–27.
5. Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Dainora. Čia, Valakampiuose, protėvių dvasios vaikšto: [pokalbis su Konstantino Stašio anūke, landšafto architekte Dainora Juchnevičiūte-Vaivadiene] / [kalbėjosi] Gabija Lunevičiūtė // Lunevičiūtė, Gabija. Vilniaus atminties punktyrai. – Vilnius, 2020. – P. 225–250.
6. Juknevičius, Antanas. Stašys, Konstantinas. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1963. – T. 28, p. 463. – Parašas: A. Jkn.
7. Kaulakytė, Egidija. Vilniaus burmistras Konstantinas Stašys: 1880-1942. – Iliustr. // Voruta. – 2005, rugs. 3, p. 1, 4–5.
8. Makauskas, Bronius. Stašio byla // Makauskas, Bronius. Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais. – Vilnius. 1991. – P. 217–223.
9. Konstantinas Stašys. Vilniaus DNR [interaktyvus]. 2023 [žiūrėta 2023-09-18]. Prieiga per internetą: <https://zemelapiai.vplanas.lt/vilniausdnr/lt/persons/7CE5DE61-6A0C-4271-ABD9-D632DA4688BF>.
10. Venclova, Tomas. Stašys (Stašinskas) Konstantinas // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 287.
11. Žukienė, Regina. Pirmasis Vilniaus burmistras – provizorius Konstantinas Stašys // Sveikata. – 2001, nr. 11, p. 34–36.
Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2015; Zita Tiukšienė (VAVB), 2023