Justinas Vienožinskis

Justinas Vienožinskis. Nuotr. iš kn.: Ramonienė, Dalia. Justinas Vienožinskis. – Vilnius, 2004, p. 272.

Justinas Vienožinskis. Nuotr. iš kn.: Ramonienė, Dalia. Justinas Vienožinskis. – Vilnius, 2004, p. 272.

1898–1902 m. mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) gimnazijoje, 1902–1905 m. – privačioje gimnazijoje Maskvoje (Rusija), lankė privačią dailininko Juchnevičiaus tapybos studiją. 1905 m. grįžo į Lietuvą, buvo suimtas už anticarinę veiklą. 1906–1908 m. buvo kalinamas Kauno, Vilniaus ir Panevėžio kalėjimuose. 1908–1914 m. mokėsi Krokuvos (Lenkija) dailės akademijos T. Axentowicziaus, W. Weisso tapybos studijose. Priklausė „Rūtos“ draugijai. 1911 m. įstojo į Lietuvių dailės draugiją, dalyvavo šios draugijos rengiamose parodose. 1914 m. baigęs studijas, grįžo į Lietuvą. 1914–1918 m. ūkininkavo tėvų ūkyje Dačiūnuose (Rokiškio r.). 1919–1920 m. buvo Rokiškio ir Zarasų gimnazijų direktorius, vedė piešimo ir šokių pamokas. 1920 m. įstojo į Lietuvių meno kūrėjų draugiją. 1920–1932 m. ir 1935–1939 m. gyveno Kaune. 1921 m. Kauno Liaudies namuose įkūrė Aukštesniuosius piešimo kursus. 1921–1926 m. buvo Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikų sekcijos pirmininkas. 1921–1922 m. vadovavo M. K. Čiurlionio galerijos meno komisijai, prisidėdamas prie Kauno dailės muziejaus įkūrimo. 1922 m. įsteigė Kauno meno mokyklą, kuriai vadovavo iki 1925 m. 1923 m. išrinktas Meno mokyklos Tapybos studijos vedėju. 1925–1929 m. dirbo Meno mokykloje tapybos mokytoju. 1926–1927 m. buvo meno tarėjas prie Švietimo ministerijos. 1926 m. paskirtas knygų ir vadovėlių leidybos tikrinimo komisijos pirmininku. 1928 m. pirmą kartą savo darbus eksponavo Kaune surengtoje parodoje. 1930–1932 m. dirbo savo įkurtoje privačioje tapybos studijoje. 1932–1935 m. dirbo Zarasų aukštesniojoje komercijos mokykloje piešimo ir braižybos mokytoju. 1935 m. sugrįžo gyventi į Kauną. 1935–1940 m. dirbo Kauno meno mokyklos tapybos mokytoju. 1937 m. suteiktas Meno mokyklos vyresniojo mokytojo vardas. 1935–1936 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas, 1939 m. įstojo į šios sąjungos Individualistų sekciją. 1939–1960 m. gyveno Vilniuje. 1940–1946 m. dirbo Vilniaus dailės akademijoje. 1946 m. J. Vienožinskiui suteiktas profesoriaus vardas. 1947 m. dailininkui paskirta respublikinės reikšmės personalinė pensija. 1950–1951 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate. 1952–1957 m. dirbo Vilniaus valstybiniame dailės muziejuje. J. Vienožinskis mirė 1960 m. liepos 29 d. Vilniuje. Buvo palaidotas Šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinėse [2, 5, 8].
1966 m. Lietuvos dailininkų sąjungos valdybai pasiūlius J. Vienožinskio palaikai buvo perlaidoti Antakalnio kapinėse šalia kitų žymių kultūros ir visuomenės veikėjų. Antkapinis paminklas sukurtas 1966 m. (skulpt. Gediminas Jokūbonis). Antkapį sudaro kapavietę juosiantis lauko akmenų skaldos bordiūras, antkapinė plokštė ir paminklas – iš akmens bloko iškaltas J. Vienožinskio horeljefinis portretas, sukurtas pagal dailininko 1936 m. tapytą autoportretą. Antkapinėje plokštėje iškaltas įrašas: „Justinas Vienožinskis / 1886–1960 / dailininkas-profesorius / Kauno meno mokyklos įkūrėjas“ [3, p. 292; 4, 5, p. 322].

J. Vienožinskis – dailininkas, palikęs ryškius pėdsakus Lietuvos meno raidoje. Postimpresionizmui būdingas formos struktūralizmas ir dekoratyvumas, subtili spalvinė gama, vibruojantis potėpis – savybės, kurios J. Vienožinskio kūriniams suteikė individualų pavidalą, leidžiantį vertinti dailininką kaip vieną stipriausių lietuvių XX a. moderniosios dailės kūrėjų [1]. Jo kūryboje vaizduojami šiaurės rytų Lietuvos ežerų, senų sodybų peizažai („Krantas“, „Gimtoji sodyba“, „Čiauno ežero pakrantė“, „Lietinga diena“, „Smėlėta Salų ežero pakrantė“ ir kt.) ir portretai. J. Vienožinskio portreto žanro kūryboje vyravo artimų žmonių ir lietuvių rašytojų (Antano Vienuolio, Lazdynų Pelėdos ir kt.), kultūros bei meno pasaulio žmonių portretai. Nutapė teminę kompoziciją „Raudonoji gurguolė“. 1928 m. Kaune, 1961 m., 1986 m. ir 2011 m. Vilniuje surengtos J. Vienožinskio tapybos darbų personalinės parodos. Parašė dailės kritikos straipsnių. Juose kėlė dailės nacionalinio savitumo problemas, aiškino plastinės išraiškos svarbą, smerkė natūralizmą, kūrybos sustabarėjimą. 1931 m. buvo išleistas J. Vienožinskio ir dailės kritiko P. Galaunės leidinys apie Lietuvos dailę švedų kalba „Litauens Konst“ [1, 6]. Tapytojo kūriniai saugomi įvairiuose muziejuose: Lietuvos dailės, Lietuvos nacionaliniame, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Maironio lietuvių literatūros, Rokiškio kraštotyros, Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame, Balio Sruogos memorialiniame, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose. J. Vienožinskio palikimą saugo Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos rašytojų ir Lietuvos kompozitorių sąjungos [5].

Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. – Vilnius, 1970. Knygos viršelis

Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. – Vilnius, 1970. Knygos viršelis

Išleisti J. Vienožinskio reprodukcijų rinkiniai „J. Vienožinskis = Ю. Веножинскис: reprodukcijos“ (Vilnius, 1965), „24 reprodukcijos“ (Vilnius, 1965), atvirukų rinkinys „Atvirukai = Открытки = Postcards = Postkarten“ (Vilnius, 1966), tapybos darbų katalogai „Justinas Vienožinskis: dailės paroda, 1961: katalogas = Юстинас Веножинскис: художественная выставка, 1961: каталог“ (Vilnius, 1961), „Justinas Vienožinskis: jubiliejinė kūrybos paroda 100-sioms gimimo metinėms“ (Vilnius, 1986), „Justinas Vienožinskis: studijų metų piešiniai“ (Vilnius, 2011), „Justinas Vienožinskis. Gyvenimas, paskirtas menui“ (Vilnius, 2011), „Justinas Vienožinskis ir jo mokiniai: paroda skirta Justino Vienožinskio 125-osioms gimimo metinėms, 2011 m. gruodžio 9 d. – 2012 m. sausio 7 d., Vilnius“ (Vilnius, 2011) [8].

Ramonienė, Dalia. Justinas Vienožinskis. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

Ramonienė, Dalia. Justinas Vienožinskis. – Vilnius, 2004. Knygos viršelis

1970 m. buvo išleista dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės parengta knyga „Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ [8, 9]. Knygoje išspausdinta 1947 m. parašyta dailininko autobiografija [9, p. 3-4], visi tarpukario dailės kritikos straipsniai, dokumentai, laiškai artimiesiems, paskelbti J. Vienožinskio amžininkų atsiminimai – dailininko brolio Apolinaro, dukters Nijolės Vienožinskaitės-Čepulkauskienės, menotyrininko Vytenio Rimkaus, gydytojo Vlado Lašo, dailininkų: Viktoro Vizgirdos, Stasio Ušinsko, Antano Gudaičio, Vytauto Mackevičiaus ir kt.
Apie tapytojo veiklą išleista dailėtyrininkės Dalios Ramonienės daktaro disertacijos santrauka „Justino Vienožinskio pedagoginė veikla (1920–1940)“ [8].
2004 m. apie J. Vienožinskio gyvenimą ir veiklą išleista Dalios Ramonienės monografija „Justinas Vienožinskis“ [5].Knygoje apžvelgiami reikšmingiausi tapytojo biografijos faktai, aptariama visuomeninė veikla, kritikos straipsniai, studijų laikų, brandaus laikotarpio ir paskutinio gyvenimo dešimtmečio kūrybos palikimas. Pateikiamas išsamus J. Vienožinskio kūrinių katalogas. Yra asmenvardžių rodyklė.
Apie J. Vienožinskį rašoma „XX a. lietuvių dailės istorijoje“ (Vilnius, 1982), Stasės Ramanauskienės knygoje „Kūrėjai ir jų memorialinės vietos“ [4], Antano Rimvydo Čaplinsko leidinyje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [2], enciklopedijose, periodikoje. Yra informacijos internete.

1920 m. J. Vienožinskis parengė Aukštesniųjų piešimo kursų steigimo projektą ir buvo paskirtas Piešimo kursų vadovu Vilniuje. Apsigyveno Didžiojoje g. 54 name. Kursams buvo skirtos patalpos Bernardinų vienuolyno pastatuose, kuriuose lenkai buvo įkūrę Vilniaus universiteto Dailės ir architektūros skyrių, tačiau miestą užėmus L. Želigovskio armijai, Aukštesniųjų piešimo kursų Vilniuje idėja žlugo. Dailininkas išvyko į Kauną.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, sostinėje prie Dailės akademijos (Bernardinų g. 10-2) apsigyveno ir J. Vienožinskis. 1940 m. Vilniuje buvo įsteigta Vaizduojamosios dailės mokykla, vėliau performuota į Vilniaus dailės akademiją. J. Vienožinskis buvo paskirtas Vilniaus vaizduojamosios dailės mokyklos vyresniuoju tapybos mokytoju. 1940–1946 m. buvo Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjas. 1944–1946 m. buvo Vilniaus dailės akademijos Tapybos fakulteto dekanas, Figūrinės tapybos katedros vedėjas. 1950–1951 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate, kopijavo kombinato valdybos pateikiamus įvairaus pobūdžio portretus. 1952–1957 m. dirbo Vilniaus valstybiniame dailės muziejuje techniniu darbuotoju [5].

Vilnius visada traukė ir žavėjo dailininką. „… Vilnius – ten gražieji senosios Lietuvos istorijos lapai, tenai saviškai pasireiškę įvairių epochų architektūros stiliai, tenai ir mistinis bei romantinis atgyjančios tautos lopšys“, – rašė dailininkas viename iš straipsnių [5, p. 252; 9, p. 104].

Antrojo pasaulinio karo metų J. Vienožinskio kūryboje yra Vilniaus motyvų – Vilniaus senamiesčio vaizdų („Misionierių ir Vizitiečių bažnyčios Vilniuje“, 1942; „Vilniaus Katedros aikštė“, 1944). Iš paveikslų dvelkia slogi karo metų dvasia: tuščia be žmonių aikštė, tylūs nameliai su dvišlaičiais čerpių stogais, sustingę vos įžiūrimi vieniši bažnyčių bokštai. 1951–1953 m. J. Vienožinskis nutapė Vilniaus etiudų seriją. Tai panoraminiai Vilniaus vaizdai („Reginys iš Mindaugo gatvės į Šv. Kotrynos ir Šv. Jono bažnyčias Vilniuje“, 1951; „Vaizdas iš Šv. Petro ir Povilo kapinių į Vilnių“, 1951), iš arti pavaizduota pražydusi obelaitė bažnyčios mūro pašonėje („Obelaitė ir Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje“, 1951), pačios bažnyčios išraiškinga architektūrinė forma („Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje“, 1953; „Senosios Vilniaus sinagogos griuvėsiai“, 1953; „Šv. Kazimiero bažnyčia iš Didžiosios gatvės griuvėsių“, 1953), skirtingų struktūrinių elementų kuriamos neribotos ritmo dermės („Reginys į Vilnių iš Vingrių gatvės“, 1951; „Tvenkinys Misionierių bažnyčios pašlaitėje“, 1953; „Vaizdas iš Misionierių bažnyčios pašlaitės į Vilniaus miestą“, 1953), vidurvasario žalumynuose paskendęs miesto siluetas („Vilniaus vaizdas nuo Bekešo kalno“, 1953; „Vilniaus vaizdas su Šv. Jono bažnyčia ir stačiatikių soboru, 1951) [5, p. 268, 305].

1966 m. Vilniuje, prie namo Pilies sk. 10 (dabar Bernardinų g. 10, Senamiesčio seniūnija), J. Vienožinskio atminimui buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje buvo iškaltas įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name 1939–1960 m. m. gyveno įžymus dailininkas prof. Justinas Vienožinskis“ [3, p. 385-386; 4, 10]. Vėliau atminimo lenta buvo nuimta.
2011 m. gruodžio 9 d., minint 125-ąsias J. Vienožinskio gimimo metines, Vilniuje, prie namo Bernardinų g. 10, tapytojo atminimui atidengta nauja memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1939–1960 m. gyveno Justinas Vienožinskis (1886-1960), žymus tapytojas, Kauno meno mokyklos įkūrėjas“ [2, 7, 10].

2011 m. gruodžio 9 d., minint 125-ąsias gimimo metines, Vilniaus dailės akademijos Didžiajame kieme (Maironio g. 6, Senamiesčio seniūnija) tapytojo atminimui buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Justinas Vienožinskis / 1886–1960 / tapytojas / Kauno meno mokyklos įkūrėjas“ [7, 10].

Vilniuje Justino Vienožinskio vardu pavadinta dailės mokykla [2].
Dačiūnų vienkiemyje (Rokiškio r.), tapytojo vaikystės namuose, 2011 m. įkurtas Justino Vienožinskio memorialinis muziejus.
Apie J. Vienožinskį sukurtas dokumentinis filmas „Meistras“ [7].

2004 m. išleistoje Dalios Ramonienės knygoje „Justinas Vienožinskis“ paskelbta J. Vienožinskio bibliografija [5, 8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bialopetravičienė, Laima. Justinas Vienožinskis. Gyvenimas, paskirtas menui. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Justinas Vienožinskis. Gyvenimas, paskirtas menui: parodos katalogas. – Vilnius, 2011. – P. 5-11.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vienožinskis Justinas: tapytojas, dailėtyrininkas (1886 06 29 – 1960 07 29). – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 457.
3. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 292.
4. Ramanauskienė, Stasė. Justinas Vienožinskis: [biografija ir atminimo  įamžinimas Vilniuje]. – Portr., iliustr. // Ramanauskienė, Stasė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 132-135.
5. Ramonienė, Dalia. Justinas Vienožinskis. – Vilnius, 2004. – 371, [1] p.: iliustr. – Santr. angl. – Virš. aut. nenurodyta. – Bibliogr.: p. 331-334 ir išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 358-363.
6. Savickaitė, Jūratė. Vienožinskis Justinas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 508.
7. Justino Vienožinskio 125-ųjų gimimo metinių jubiliejinės programos baigiamieji renginiai: [taip pat žinutė apie J. Vienožinskio memorialinių lentų atidengimą Bernardinų g. 10 ir Maironio g. 6]. Vilniaus dailės akademija [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-01-17]. Prieiga per internetą: <http://www.vda.lt/index.php/pageid/1720/articleid/1314>.
8. Justinas Vienožinskis (1886-1960). Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2013-01-14]. Prieiga per internetą:  <http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=83232B179BE911E09B8F746164617373&inlanguage=lt&pathId=132>.
9. Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. – Vilnius, 1970. – 377, [1] p., [11] iliustr. – Pavardžių r-klė: p. 367-[375].
10. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2013 [žiūrėta 2013-01-17]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=5>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2013

Dalintis straipsniu: