Kazys Bizauskas

Zundė, Pranas. Kazys Bizauskas, 1893–1941. – [Kn. 1]. – Chicago (Ill.), 1993. Knygos viršelis

K. Bizauskas baigė Skaistkalnės (Latvija) pradžios mokyklą, 1904–1906 m. mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) gimnazijoje. 1906 m. išvyko į Šveicariją, įstojo į Švico katalikų kolegijos gimnaziją. 1908 m. grįžo į Lietuvą. 1908–1909 m. mokėsi Vilniuje. 1910 m. rudenį įstojo į grafo Platovo gimnaziją Kaune. 1913–1915 m. studijavo teisę Maskvos universitete. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui studijas teko nutraukti. Nuo 1915 m. dirbo Panevėžio „Saulės“ gimnazijos lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju, inspektoriumi. 1915–1917 m. buvo Panevėžio miesto valdybos sekretorius. 1915 m. dirbo Lietuvių mokslo draugijos Vadovėlių komisijoje. 1917 m. išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918–1920 m. buvo jos generalinis sekretorius, Lietuvos mažumų klausimams komisijos narys. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Nuo 1918 m. buvo Lietuvių krikščionių demokratų partijos centro komiteto narys. 1919 m. kartu su kitais partijos nariais Kaune įsteigė Lietuvos ūkio banką. 1919–1920 m. dirbo Lietuvos atstovybės patarėju Londone, buvo Lietuvos delegacijos taikos derybų su Sovietų Rusija generalinis sekretorius. 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo nariu, Laikinosios valstybės konstitucijos ir Užsienio reikalų komisijų nariu. 1920–1922 m. buvo Kazio Griniaus Ministrų kabineto švietimo ministras. K. Bizausko rūpesčiu buvo atlikti visi paruošiamieji darbai Lietuvos universitetui įsteigti, parengtas jo statutas, veikė Aukštieji kursai. 1922 m. paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane, 1923 m. – JAV, 1927 m. – Latvijoje, 1928 m. – Didžiojoje Britanijoje, 1930 m. – Olandijoje [11, 16, 17]. 1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“. Kartu su kitais visuomenės veikėjais 1930 m. įsteigė XXVII knygos mėgėjų draugiją, 1938 m. – Lietuvių-britų draugiją.
1928 m. signatarui įteiktas Gedimino II-ojo laipsnio, 1938 m. – I-ojo laipsnio ordinais. Buvo apdovanotas ir kitų šalių ordinais [6].
1933 m. buvo „Naujosios romuvos“ bičiulių sąjungos centro valdybos, 1935 m. – Ateitininkų federacijos vyriausiosios valdybos pirmininkas. 1931–1932 m. ir 1938–1939 m. – Užsienio reikalų ministerijos įgaliotasis ministras, 1932–1938 m. – šios ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius. 1939 m. – Jono Černiaus, 1939–1940 m. – Antano Merkio Ministrų kabinetų pirmininko pavaduotojas. 1939 m. dalyvavo derybose dėl sutarties su SSRS pasirašymo, pasisakė prieš SSRS karinių bazių kūrimą Lietuvoje. 1939–1940 m. dirbo Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus miestui. 1940 m. savo ūkyje Žirnojuose (Ukmergės r.) buvo NKVD suimtas, kalintas Kauno pirmajame kalėjime. 1941 m. birželio 23 d. kartu su kitais kaliniais išvežtas tardyti į Lubiankos kalėjimą Maskvoje (Rusija). Vokiečių aviatoriams subombordavus geležinkelio linijas, netoli Byhosavo geležinkelio stoties (Polocko r., Baltarusija) signataras buvo sušaudytas. Palaidojimo vieta nežinoma [6, 10, 14].

K. Bizauskas nuo 1909 m. aktyviai bendradarbiavo leidiniuose „Draugija“, „Ateitis“, „Šaltinis“, „Viltis“, „Vienybė“. Spaudoje skelbė publicistinius straipsnius, knygų anotacijas, recenzijas. 1913 m. buvo vienas iš Maskvos lietuvių katalikų studentų draugijos „Rūta“ steigėjų. 1914 m. redagavo laikraštį „Rygos garsas“. Parašė „Raštijos bei literatūros teorijos“ vadovėlį aukštesniajai mokyklai (1918, 1922–1923). Į lietuvių kalbą išvertė J. Spielmnanno apysaką „Išpažinties paslaptis“ (1912), V. Sirokomlės knygą „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ (1933, 1991) [5, 13, 15].

Zundė, Pranas. Kazys Bizauskas, 1893–1941. – [Kn. 2]. – Chicago (Ill.), 1994. Knygos viršelis

1993–1994 m. Čikagoje išleista JAV lietuvių visuomenės veikėjo, inžinieriaus Prano Zundės dviejų dalių monografija „Kazys Bizauskas“ [16, 17]. Pirmojoje monografijos dalyje aptariami signataro brandos metai, politinė ir visuomeninė veikla iki 1922 m. Antroji monografijos dalis skirta K. Bizausko 1922–1931 m. diplomatinei veiklai. Leidiniuose nurodant šaltinius išspausdintos politiko oficialių raštų, kalbų ištraukos. Yra asmenvardžių rodyklė.
Apie K. Bizauską rašoma lietuviškose enciklopedijose „Lietuva“ [13], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [15], Lietuvos istorijai skirtuose enciklopediniuose žinynuose „Lietuvos istorija“ [14], „Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žinynas“ [3], „Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai: glaustos biografijos“ [2], Algirdo Banevičiaus knygoje „111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų“ [1], žurnalisto, redaktoriaus, istoriko Algimanto Liekio knygoje „Signatarai: vasario 16“ [11], humanitarinių mokslų daktarės, istorikės, publicistės Nastazijos Kairiūkštytės ir socialinių mokslų daktarės, pedagogės, visuomenės veikėjos Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ [6], leidinyje „Iš saugumo archyvų: apybraižos apie menininkų likimą pokario Lietuvoje“ [8]. Trumpą diplomato biografiją galima rasti inžinieriaus energetiko, istoriko Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [4]. Apie K. Bizausko literatūrinę veiklą rašoma literatūrologo Juozo Girdzijausko straipsnių rinkinyje „Lietuvių literatūros vagoje“ [5]. Nuotraukų ir kitos medžiagos apie K. Bizauską yra Signatarų namuose Vilniuje [6].

K. Bizauskas 1908–1909 m. mokėsi Vilniuje, Vinogradovo gimnazijoje. 1915 m. grįžęs iš Maskvos į Lietuvą, dažnai atvažiuodavo į sostinę, dalyvavo miesto kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje, vaidino „Rūtos“ draugijos lietuvių vaidinimuose. Nuo 1913 m. buvo Vilniuje veikusios Lietuvių mokslo draugijos narys. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Vilniaus lietuvių konferencijoje. 1917–1920 m. dirbo Lietuvos Taryboje. Konferencija vyko lenkų operos teatro patalpose, Didžiojoje Pohuliankoje (dabar J. Basanavičiaus gatvė, Naujamiesčio seniūnija). 1918 m. apsigyveno Vilniuje. Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose (dabar Signatarų namai, Pilies g. 26) pasirašė Vasario 16-osios Aktą. 1919 m. sausį Raudonajai armijai užėmus Vilnių, kartu su Laikinosios vyriausybės nariais pasitraukė į Kauną.
1920 m. signataras buvo paskirtas švietimo ministru. 1920 m. liepos 12 d., pasirašius Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartį, Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Šalies valdžios įstaigos tuoj pat pradėjo keltis iš Kauno į Vilnių. Pirmuoju traukiniu rugpjūčio 27 d. kartu su kitais valstybės veikėjais į Vilnių atvyko ir K. Bizauskas. Į senąją sostinę norėjo skubiai perkelti ir visą Švietimo ministeriją. Deja, spalio 8 d. įsiveržus į Vilnių L. Želigovskio daliniams, Lietuvos vyriausybės įstaigos vėl turėjo evakuotis atgal į Kauną. Politikas rūpinosi Vilniaus miesto ir Vilnijos mokyklų reikalais, jų darbo sąlygomis, mokslo lygiu, programomis. Už nuopelnus Vilnijos švietimui išrinktas Vilniaus krašto lietuvių mokytojų draugijos „Rytas“ garbės pirmininku [11, 16].
1922 m. K. Bizauskas buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Šv. Sosto Romoje. Politikas siekė, kad būtų sudarytas konkordatas tarp Lietuvos ir Vatikano, Vilniaus vyskupija atskirta nuo Varšuvos jurisdikcijos, nuo lenkų dvasininkų šmeižto gynė Vilniaus vyskupą Jurgį Matulaitį. 1924–1925 m. Lietuvoje ir užsienio valstybėse pradėtos steigti visuomeninės draugijos, kurių tikslas buvo remti Lietuvos vyriausybės pastangas atgauti lenkų okupuotą Vilniaus kraštą. 1924 m. Čikagoje buvo įkurtas komitetas Vilniui vaduoti, Filadelfijoje įsteigta Lenkijos pavergtųjų tautų sąjunga. K. Bizauskas palaikė ryšius su šiomis organizacijomis, JAV valdžios atstovus ne kartą bandė įtikinti, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas turi priklausyti Lietuvai [11].
„Vilniaus miestas daugiausia supolonizuotas, tai tiesa, bet Vilnija turi daug lietuviško gaivalo. Mes žinome, kad Vilnius dabar skursta. Vilnius Lenkijai nereikalingas. Ir mums Vilnius bus iš pradžių ekonominė sunkenybė, nes išskyrus tai, kad Vilnius yra gelžkelių mazgas, gi jo teritorija yra nederlinga. Visi mūsų sentimentai koncentruojasi Vilniuje. Mes Vilnių pastatėm, jis buvo mūsų sostinė ir mums reikalinga sostinė. Lenkija laiko Vilnių kaipo kozyrį, mano per Vilnių paimti visą Lietuvą“, – pokalbyje su JAV ministru Varšuvoje Johnu B. Stetsonu teigė diplomatas [17, p. 186-187].
Lietuvai atgavus Vilnių, nuo 1939 m. kovo 28 d. iki 1940 m. birželio 15 d. K. Bizauskas dirbo Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus miestui ir kraštui [11, 17].

2007 m. spalio 29 d. Vilniaus Rasų kapinėse, kadaise sugriauto kolumbariumo vietoje, Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pašventino skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus sukurtą skulptūrą – simbolinį kapą kenotafą, įamžinantį sovietų okupacijos aukomis tapusių trijų 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų K. Bizausko, P. Dovydaičio ir V. Mirono atminimą. Signatarų atminimą įamžinti prašė jų giminaičiai, kenotafo statybą inicijavo Lietuvos dailės muziejus [7, 9].

2018 m. lapkričio 23 d. Vilniuje, ant dabartinio Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pastato (Šventaragio g. 2, Senamiesčio seniūnija), politiko atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiame name 1939 m. lapkritį – 1940 m. birželį Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus kraštui dirbo vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataras, ministro pirmininko pavaduotojas Kazimieras Bizauskas (1893–1941)“ [12].

K. Bizausko pavardė įrašyta Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios memorialinėje lentoje, skirtoje 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams atminti [6].

K. Bizausko vardu pavadinta gatvė Vilniuje, Pavilnyje (Naujosios Vilnios seniūnija) [6].

Minint K. Bizausko gimimo 100-metį, žurnale „Tarp knygų“ (1991, Nr. 12) buvo paskelbto jo bibliografija, o 2014 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacinio aprūpinimo skyriaus vyriausioji bibliografė Birutė Dženkaitienė parengė išsamią K. Bizausko biobibliografiją [18]. Čia pateikiama signataro biografija, knygų, publikacijų periodiniuose leidiniuose, recenzijų, vertimų, rankraščių, korespondencijos sąrašai, literatūra apie K. Bizauską.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Banevičius, Algirdas. Kazys Bizauskas (1892–1941) // Banevičius, Algirdas. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. – Vilnius, 1991. – P. 44.
2. Bizauskas Kazys: (Kr. D. frakcijos). – Portr. // Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai: glaustos biografijos – Vilnius, 2012. – P. 20, 21.
3. Blažytė-Baužienė, Danutė. Bizauskas Kazimieras (1920 05 15 – 1922 03 10). – Portr. – Bibliogr.: 12 pavad. // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žinynas. – Vilnius, 2006. – P. 99-102.
4. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Bizauskas Kazys (1892 02 15 – 1941 06 26): Nepriklausomybės akto signataras. – Portr., iliustr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 59.
5. Girdzijauskas, Juozas. Kazys Bizauskas ir jo literatūros teorija: autoriaus 100 metų gimimo sukakčiai // Girdzijauskas, Juozas. Lietuvių literatūros vagoje. – Vilnius, 2006. – P. 49-56.
6. Gudonytė, Alma. Bizauskas Kazimieras, 1893 02 14 (02 02) – 1941 06 26: politikos, visuomenės, kultūros veikėjas, vertėjas, spaudos darbuotojas / Alma Gudonytė, Nastazija Kairiūkštytė. – Portr. – Bibliogr.: 15 pavad. // Gudonytė, Alma, Kairiūkštytė, Nastazija. Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. – Vilnius, 2009. – P. 54-57.
7. Įamžintas signatarų atminimas: [Vilniuje Rasų kapinėse K. Bizausko, P. Dovydaičio ir V. Mirono atminimui atidengtas kenotafas]. – Iliustr. // Respublika. – 2007, spal. 31, p. 17.
8. Jusytė, Aldona. Visas gyvenimas – „nusikaltimas“ // Iš saugumo archyvų: apybraižos apie menininkų likimą pokario Lietuvoje. – Vilnius, 1991. – D. 2, p. 18-23.
9. Klusas, Mindaugas. Signatarams pirmosios Vėlinių žvakės. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2007, spal. 30, p. 2.
10. Klusas, Mindaugas. Signataro Kazio Bizausko giminaitis: viską praradę mokėmės gyventi. – Portr., iliustr. // Lietuvos žinios. – 2018, rugpj. 18, p. 16-17.
11. Liekis, Algimantas. Kazimieras Bizauskas: 1892–1941. – Portr. // Liekis, Algimantas. Signatarai: vasario 16. – Vilnius, 1996. – P. 103-131.
12. Pagerbtas Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Bizauskas // XXI amžius. – 2018, gruod. 14, p. 16.
13. Tamašauskas, Kazimieras. Bizauskas Kazys. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2010. – T. 2, p. 255-256.
14. Tamašauskas, Kazimieras. Bizauskas Kazys. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2011. – T. 1, p. 214-215.
15. Tamašauskas, Kazimieras. Bizauskas Kazys. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 3, p. 270.
16. Zundė, Pranas. Kazys Bizauskas, 1893–1941. – [Kn. 1]. – Chicago (Ill.), 1993. – 323 p., [10] iliustr.
17. Zundė, Pranas. Kazys Bizauskas, 1893–1941. – [Kn. 2]. – Chicago (Ill.), 1994. – 438 p., [6] iliustr.
18. Žymių Lietuvos žmonių biobibliografijos: Kazys Bizauskas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka [interaktyvus]. 2020 [žiūrėta 2020-09-30]. Prieiga per internetą: <https://www.lnb.lt/atradimai/kiti-istekliai/biobibliografijos/899-bizauskas-kazys>.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2020

Dalintis straipsniu: