Kazys Varnelis

Kazys Varnelis. Nuotr. iš kn.: Braziūnienė, Alma. Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka. - Vilnius, [2008], P. 66.

Kazys Varnelis. Nuotr. iš kn.: Braziūnienė, Alma. Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka. – Vilnius, [2008], p. 66.

1941 m. baigė Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Domėjosi istorija ir kolekcionavimu. Vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune. Karo metais išvyko studijuoti į Vienos vaizduojamojo meno akademiją ir į okupuotą Lietuvą nebegrįžo. 1949 m. K. Varnelis iš Vokietijos persikėlė į JAV. Čikagoje, įsteigė bažnytinio meno dirbtuves, kūrė vitražus, altorius, interjerus bažnyčioms. Po trijų Čikagoje praleistų dešimtmečių K. Varnelio šeima persikėlė į Stokbridžą  (angl. Stockbridge). Naujojoje Anglijoje dailininkas gyveno iki pat grįžimo į Lietuvą 1998 m. Šis laikotarpis paliko gilų įspaudą dailininko ir kolekcininko biografijoje. Ką Stokbridžas davė K. Varneliui, gyvenimo pabaigoje įvardijo jis pats: „Tai buvo pačios gražiausios valandos, kokias esu patyręs […]. Man ta vieta kaip Axeliui Munthei Kaprio sala.“ [11].
Minint dailininko gimimo 100-metį Lietuvos nacionalinis muziejus parengė virtualią parodą, kuri pristato iki šiol menkai tyrinėtą profesoriaus gyvenimo etapą Stokbridže (žr. adresu). Kazys Varnelis mirė 2010 m. spalio 29 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse [10].

Septintajame dešimtmetyje K. Varnelis išgarsėjo kaip dailininkas ir pradėjo dėstyti Čikagos koledže, tapo profesoriumi (1967 m.). Yra surengęs savo tapybos parodų įvairiuose JAV miestuose, apdovanotas keletu prestižinių dailės premijų. Visą gyvenimą dailininkas kolekcionavo meno vertybes, knygas, kartografijos leidinius [7].

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1998 m. K. Varnelis grįžo į Lietuvą, atsiveždamas savo unikalią kolekciją. Jos pagrindu Vilniuje buvo įsteigtas Kazio Varnelio muziejus, kuriam 2003 m. suteiktas nacionalinis statusas – tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu – Kazio Varnelio namai-muziejus [1, 4, 5]. Kolekciją sudaro įvairūs rinkiniai: senoji grafika, tapyba, skulptūra, renesanso bei vėlesnių epochų baldai, Rytų meno kolekcija, žemėlapiai, bibliofilinių leidinių bei senosios lituanistikos rinkinių biblioteka [2, 4, 5]. Muziejus įsikūręs viename seniausių Vilniaus Rotušės aikštėje išlikusių  mūrinių pastatų, atnaujintame    Mažosios gildijos komplekse,  išorėje išlaikiusiame XV ir XVI a. architektūros bruožų.

1993 m. Kaziui Varneliui suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro laipsnis. 2007 m. įteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžius.

2000 m., atsidėkodama už miestui padovanotą neįkainojamą „Kazio Varnelio namų – muziejaus“  kolekciją, Vilniaus miesto taryba dailininką apdovanojo Šv. Kristoforo statulėle [8, 9].

Iki šiol maniau – paprasčiausia kolekcija, o pasirodo – lobiai. Jau atrodo, kad pusė Vilniaus tą rinkinį matė”, – 2001 m. apie tuomet dar neatidaryto namo-muziejaus turtus kalbėjo Kazys Varnelis [11].

Apie K. Varnelį rašoma leidinyje „Alsėdžiai“ [7],  Almos Braziūnienės knygoje „Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka“ [2]. Čia aptariama K. Varnelio,  kaip bibliofilo,  tapsmo erdvė: nuo gimtųjų Alsėdžių „knygmylystės  pradmenų“, per Kauną, Vieną ir Vokietiją iki Čikagos ir  Stokbridžo [JAV] „bibliofilo brandos erdvėlaikio“. 2009 m. Vilniuje išleistas dailės kūrinių albumas „Kazys Varnelis“ [6]. Leidinyje pateikiamos menininko kūrinių reprodukcijos, pasakojama apie menininko kūrybos kaitą bei ypatumus, pateikiami parodų, apdovanojimų sąrašai, paminėtos ir svarbesnės publikacijos.
Leidinyje „Kaip menai į Lietuvą keliavo: Dalia Kutraitė kalbina Romualdą Budrį“ (Vilnius, 2022) rašoma apie K. Varnelį ir jo sukauptą kolekciją. Apie dailininką ir kolekcininką rašoma ir lietuviškose enciklopedijose [10], periodikoje. Yra informacijos internete.

Literatūra ir šaltiniai

1. Baradinskienė, Rasa. Kai namas tampa muziejumi, o gyvenimas – menu. – Iliustr. // Naujas namas. – 2005, Nr. 8, p. 44–53.
2. Braziūnienė, Alma. Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka. – Vilnius, [2008]. – 271, [1] p.: faks., iliustr., portr.
3. Braziūnienė, Alma. Kazio Varnelio muziejus: tarp tradicijos ir avangardo. – Iliustr. // Lietuvos muziejai. – 2004, Nr. 4, p. 29–31.
4. Kazio Varnelio namai-muziejus / Lietuvos nacionalinis muziejus. – Vilnius, 2004. – 24 p.: iliustr.; Prieiga per internetą: <http://www.scribd.com/doc/21288598/Varnelio-muziejaus-bro%C5%A1i%C5%ABra>.
5. Kazio Varnelio namai-muziejus. Lietuvos nacionalinis muziejus [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2020-12-28]. Prieiga per internetą: <http://www.lnm.lt/kazio-varnelio-namai-muziejus>.
6. Kazys Varnelis: [dailės kūrinių albumas]. – Vilnius, [2009]. – 239, [1] p.: iliustr.
7. Kuizinienė, Ieva. Kazys Varnelis. – Iliustr. // Alsėdžiai. – Vilnius, 2002. – P. 276–278.
8. Mažintas, Egidijus. JAV lietuvio Kazio Varnelio neįkainojama dovana Vilniui. – Iliustr. // XXI amžius. – 2008, rugs. 3, p. 10.
9. Srėbalienė, Audrė. Šv. Kristoforo statulėlė: apdovanojimas už sąžinę. – Portr. // Lietuvos aidas. – 2000, gruod. 27, p. 3.
10. Varnelis, Kazys. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – T. 23, p. 518; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/kazys-varnelis/>.
11. Varnelis, Kazys. Meno lobių saugotojas atveria savo kūrybos paslaptis: [pokalbis su JAV gyvenančiu dailininku K. Varneliu / užrašė] Rūta Mikšionienė. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2001, vas. 13, priedas „Mūzų malūnas“, p. 6.

Parengė: Aušra Asauskienė, Gerta Stanionytė (VAVB), 2009; 2020

Dalintis straipsniu: