Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
A B C Č D E Ė F G H I Y J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž
Iš viso: rezultatų: 596

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Konstantinas Ostrogiškis

Gyvenimo datos:1460 - 1530 08 10
Gimimo vieta:Voluinė (Ukraina)
Veikla:Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo veikėjas, kunigaikštis
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)

Kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Nuotr. iš kn.: Kunigaikščiai Ostrogiškiai. – Vilnius, 2016, p. 22.

Kunigaikščiai Ostrogiškiai – Ostrogo herbo, rusiniškosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), vėliau – Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščių giminė. K. Ostrogiškis gimė Voluinėje, Ostrogo pilyje. Apie kunigaikščio jaunystę žinių yra nedaug. Manoma, kad kaip ir dauguma to meto didikų vaikų, studijavo karo mokslus. Vilniuje, Kęstučio Jogailaičio rūmuose, priklausė pirmųjų krašto šeimų jaunuomenei [4]. 1486–1490 m., 1497 m. dalyvavo kovose su totoriais, 1492 m. – Lietuvos ir Maskvos kare, 1496 m. – Rovno (Ukraina) gynyboje. 1497 m. dalyvavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ekspedicijoje, sustiprinusioje Lenkijos karaliaus Jono Alberto žygį prie Juodosios jūros, prieš Moldaviją. Tais pačiais metais karvedžiui buvo suteiktas LDK didžiojo etmono titulas, svarbūs administraciniai postai Podolėje ir Voluinėje. Netrukus gavo Braclavo, Zvenigorodo ir Vinicos seniūnijas, daug dvarų. 1500 m., pralaimėjęs Vedrošos mūšį, pateko į maskvėnų nelaisvę. Buvo kalinamas Rusijos šiaurėje, Vologdoje, 1501 m. perkeltas į Maskvą. 1506 m. raštu prisiekė būti ištikimas Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III, gavo Maskvos bajoro titulą. 1507 m. iš nelaisvės pabėgo. Lenkijos ir Lietuvos valdovas karvedžiui grąžino didžiojo etmono pareigas, anksčiau dovanotas žemes. 1507–1522 m. buvo Lucko seniūnas ir Voluinės maršalka, 1511–1522 m. – Vilniaus kaštelionas, 1522–1530 m. – Trakų vaivada. Faktiškai jis tapo karaliaus vietininku pietvakarinėse LDK žemėse. K. Ostrogiškis ypač pasižymėjo vadovaudamas LDK kariuomenei per 1507–1508 m. ir 1512–1522 m. karus su Rusija. 1508 m. sumušė maištininko kunigaikščio Mykolo Glinskio kariuomenę. 1514 m. rugsėjo 8 d. laimėjo Oršos mūšį, kuris vadinamas „Didžiuoju mūšiu arba Žalgiriu Rytuose“ [3]. 1527 m. sutriuškino totorius prie Olšanicos (Ukraina). K. Ostrogiškis mirė 1530 m. rugpjūčio 10 d. Palaidotas Kijevo Pečioros Lavroje [3, 4, 9].

K. Ostrogiškis buvo vienas įtakingiausių savo laikotarpio valstybės veikėjų, vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Prieš totorius ir Maskvos kariuomenę pasiektomis pergalėmis išgarsėjo ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir visoje XVI a. pradžios Europoje. Aktyviai dalyvavo sprendžiant valstybės reikalus. Didysis etmonas dėjo nemažai pastangų, kad Lietuva būtų pakelta iki karalystės rango ir taptų laisva nuo bet kokių ryšių su Lenkijos valstybe.
Karvedys globojo ir rėmė Stačiatikių bažnyčią. 1521 m. Ostroge pastatė naują pilies cerkvę, Pečioros Lavros vienuolyną Kijeve ir cerkvę Turove, stengėsi užtikrinti Pravoslavų bažnyčios legalumą. Nuo 1521 m. rūpinosi Kijevo metropolijos nuosavybe [4, 8].

Kunigaikščiai Ostrogiškiai. – Vilnius, 2016. Knygos viršelis

2016 m. iš ukrainiečių kalbos išversta į lietuvių kalbą ir išspausdinta Vilniuje daugelio autorių gausiai iliustruota knyga „Kunigaikščiai Ostrogiškiai“ [3]. Leidinio įžangą „Ostrogiškiai tarp Vilniaus, Ostrogo ir Kijevo“ parašė istorikai prof. Alfredas Bumblauskas ir doc. dr. Genutė Kirkienė. Pirmoji leidinio dalis skirta karvedžiui Konstantinui Ostrogiškiui. Knygoje pasakojama apie LDK didžiojo etmono politinę ir karinę veiklą, aptariami jo ryšiai su Vilniumi.
Apie K. Ostrogiškį rašoma lietuviškose enciklopedijose „Lietuva“ [6], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [7], Lietuvos istorijai skirtuose leidiniuose „Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai“ [4], „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“ [5], „Lietuvos didikai“ [8] poeto, publicisto, vertėjo, literatūrologo Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [9] ir kt.
2014 m. apie kunigaikščių Ostrogiškių gyvenimą ir veiklą išleista knyga ukrainiečių kalba „Князі Острозькі“ [10].

Svarbiausia vieta, kurioje buvo priimti daugelis kunigaikščio K. Ostrogiškio išskirtinai aukštą politinę karjerą nulėmusių sprendimų, buvo LDK sostinė Vilnius. Žemutinėje pilyje, reziduojant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui ir jo broliui Žygimantui Senajam, buvo pasirašyti dokumentai, kurie suteikė išimtinę teisę stačiatikiui kunigaikščiui pateikti į valdantįjį LDK elitą, tapti Ponų Tarybos nariu, įvairių kitų aukštesnių ir žemesnių pareigybių ir dvarų savininku. Atvykus į Vilnių vienam iš valdovų, didikas pagal galimybes stengėsi ilgesniam laikui pasilikti Vilniaus dvare. 1511 m. tapęs Vilniaus kaštelionu, dalyvaudavo valdovų teismų ar Vilniaus seimų darbe, kituose politiniuose LDK ar valdovų šeimos reikaluose. 1514 m. laimėjus Oršos mūšį, vilniečiai tapo įspūdingo karo triumfo žygio liudininkais. Į Vilnių, griaudint pabūklų salvėmis, pro neseniai pastatytus miesto gynybinių mūrų rytinius vartus (dabar Aušros Vartai) iškilmingai įžengė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis kartu su mūšio didvyriu K. Ostrogiškiu. Manoma, kad Aušros Vartai galėjo būti pavadinti K. Ostrogiškio garbei (rus. Острожские ворота, lenk. Ostra Brama).
Vilniuje, Pilies ir Bernardinų gatvių rajone, K. Ostrogiškiui priklausė iš tėvo paveldėtas ir išplėstas dvaras. Didžiojo etmono rezidencija buvo įkurta Pilies gatvėje, priešais Šv. Jonų bažnyčią, triaukščiame mūriniame pastate (dabar Pilies g. 22 namo dalis). Sklype stovėjo dar keletas medinių namų. Kunigaikščiui taip pat priklausė Gurių dvaras netoli Vilniaus. Nors buvo vienas iš turtingiausių ir įtakingiausių LDK didikų, K. Ostrogiškis gyveno asketiškai: jo rezidencijos grindys buvo nedažytos, langai ne įstiklinti, o užtaisyti popieriumi arba dervuota drobe, iš baldų turėjo tik stalą ir suolus.
Didysis etmonas prisidėjo prie LDK stačiatikių cerkvių tinklo plėtros. 1511–1522 m. atstatė mūrinę Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvę (dabar Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra, Maironio g. 14). 1514 m. pastatė mūrinę gotikinio stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvę (dabar Šv. Mikalojaus Stebukladario palaikų Pernešimo cerkvė, Didžioji g. 12) ir Švč. Trejybės cerkvę (dabar Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia, Aušros Vartų g. 7B) [3, 9].
Nuo 1522 m. iki mirties stačiatikis K. Ostrogiškis buvo Trakų vaivada, nors šį postai galėjo užimti tik katalikai [3, 5, 9].

2018 m. lapkričio 11 d. Vilniuje, ant Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios priekinio fasado (Aušros Vartų g. 7B, Senamiesčio seniūnija), K. Ostrogiškio atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Olesijus Sidoruk). Iškaltas didžiojo etmono bareljefas, o žemiau esančioje atminimo lentoje yra įrašas lietuvių ir ukrainiečių kalbomis: „Šios šventovės, pastatytos kaip padėkos viešpačiui už pergalę prieš maskvėnus 1514 m. Oršos mūšyje, fundatorius – Lietuvos didysis etmonas Kontantinas Ostrogiškis (1460–1530)“. Atminimo lentos įrengimas finansuotas fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ įkūrėjo, Ukrainos visuomenės veikėjo Roberto Gabulo pastangomis [1, 2].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Atidengtas Lietuvos didžiojo etmono K. Ostrogiškio bareljefas su atminimo lenta. bernardinai.lt [interaktyvus]. 2004 – 2020 [žiūrėta 2020-09-02]. Prieiga per internetą: <https://www.bernardinai.lt/2018-11-13-atidengtas-lietuvos-didziojo-etmono-k-ostrogiskio-bareljefas-su-atminimo-lenta/>.
2. Atminimo lenta didžiajam etmonui. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2018, lapkr. 15/21 (Nr. 46), p. 10.
3. Didysis karvedys kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. – Portr., iliustr. // Kunigaikščiai Ostrogiškiai. – Vilnius, 2016. – P. 21-95.
4. Gruzdienė, Danutė. Kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. – Portr., iliustr. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai. – Vilnius, 2008. – T. 1: LDK didieji etmonai ir sukilimų vadai, p. 29-39.
5. Kunigaikščiai Ostrogiškiai – Ukrainos magnatai: [apie LDK didįjį etmoną Konstantiną Ostrogiškį]. – Iliustr. // Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569. – Vilnius, 2010. – P. 70-72.
6. Konstantinas Ostrogiškis. – Portr. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 372.
7. Konstantinas Ostrogiškis. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 10, p. 516.
8. Ragauskienė, Raimonda. Ostrogiškiai: [taip pat apie LDK didįjį etmoną Konstantiną Ostrogiškį]. – Portr., iliustr. // Lietuvos didikai. – Kaunas, 2011. – P. 134-144.
9. Venclova, Tomas. Ostrogiškis Konstantinas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2017. – P. 46.
10. Князі Острозькі. – Київ, [2014]. – 279 p.: iliustr., faks., herbai, portr.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2020