Personalijų dalyje rašomos biogramos vietovėms nusipelniusių asmenų, apdovanotų įvairiomis nominacijomis, taip pat žymių žmonių, kurių atminimas įamžintas Vilniaus apskrities vietovėse. Rašoma apie žymius žmones, kuriems čia įsteigti memorialiniai muziejai, atidengti paminklai ar memorialinės lentos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas

Pagerbimai

Nominacijos:

Išvalyti Filtruoti

Leonidas Muraška

Gyvenimo datos:1924 08 27 - 2009 03 09
Gimimo vieta:Siniavka (Klecko r., Minsko sr., Baltarusija)
Veikla:dainininkas (bosas)
Pagerbimas: Memorialinė lenta (Vilniaus miestas)
Мурашкене, Виктория. Я не могу не любить тебя... – Минск, 2012. Knygos viršelis

Мурашкене, Виктория. Я не могу не любить тебя… – Минск, 2012. Knygos viršelis

1931–1934 m. lankė lenkų mokyklą Baranovičiuose (Baltarusija), dainavo mokyklos chore. 1934–1937 m. gyveno Klecke (Baltarusija). 1937–1942 m. gyveno Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Baltarusiją. 1942–1944 m. gyveno Klecke, vėliau persikėlė į Minską, dainavo Baltarusijos dainų ir šokių liaudies ansamblyje. 1944 m. trumpam atvyko į Vilnių, kur baigė Aleksandro Puškino rusų gimnaziją. Nuo 1946 m. gyveno Vilniuje. 1950 m. baigė Lietuvos konservatoriją. L. Muraška buvo vienas pirmųjų profesoriaus, dainininko Kipro Petrausko mokinių. 1946–1955 m. ir 1962–1976 m. – Lietuvos filharmonijos, 1950–1962 m. ir 1975–1988 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Ilgą laiką Lietuvos konservatorijoje dėstė vokalą chorinio dirigavimo specialybės studentams, vėliau Solinio dainavimo katedroje – kamerinį dainavimą. Nuo 1990 m. – Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios katedros choro meno vadovas ir dirigentas. L. Muraška mirė 2009 m. kovo 9 d. Palaidotas Vilniaus stačiatikių Šv. Jefrosinijos parapijos Liepkalnio kapinėse [1, 2, 7].

Per savo operos solisto karjerą L. Muraška sukūrė apie 60 vaidmenų. Tarp jų – Greminas (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Končiakas (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Pimenas (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Kecalas (B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“), Malūnininkas (A. Dargomyžskio „Undinė“), Ulrichas, Potikas (V. Klovos „Pilėnai“), Tyzenhauzas (B. Dvariono „Dalia“), Valdovas (J. Juozapaičio „Marių paukštė“), Don Bartolas (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Don Paskualė (G. Donizetti „Don Paskualė“) ir daug kitų. Atliko L. van Beethoveno, J. Haydno, V. A. Mocarto, G. B. Pergolesi, G. Sviridovo kūrinių solo partijas. L. Muraška taip pat dainavo romansus, liaudies ir populiarias dainas. Gastroliavo buv. Sovietų Sąjungoje, Vengrijoje, Vokietijoje, buv. Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, buv. Jugoslavijoje, Rumunijoje, Italijoje [1, 2, 7].
Nuo 1996 m. iki gyvenimo pabaigos buvo Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidentas. L. Muraška buvo aktyvus Lietuvos baltarusių tautinio atgimimo dalyvis. Rūpinosi, kad Lietuvoje būtų išsaugotas baltarusių istorinis – kultūrinis palikimas, įamžintas mūsų krašte gyvenusių žymių baltarusių kultūros veikėjų atminimas, skambėtų baltarusių kalba, būtų puoselėjamos tautinės baltarusių tradicijos. Dainininkui vadovaujant tapo tradiciniai kasmet rengiami baltarusių dainos festivaliai, kiekvienais metais pagerbiamos baltarusių tautos istorinės datos [3, 4, 7].

Apie L. Murašką literatūros nėra daug. 2012 m. Minske Baltarusijos enciklopedijų leidykla išleido dainininko žmonos Viktorijos Muraškienės atsiminimų knygą rusų kalba „Я не могу не любить тебя…“ („Aš negaliu nemylėti tavęs…“) [7]. Knygoje pasakojama apie L. Muraškos gyvenimą, kūrybinę ir visuomeninę veiklą, išspausdinti menininko amžininkų atsiminimai. Pateiktas atliktų vaidmenų, išleistų plokštelių, atlikėjui įteiktų apdovanojimų sąrašas. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis iš Viktorijos Muraškienės asmeninio archyvo. Trumpą dainininko biogramą, parengtą muzikologo Vaclovo Juodpusio, galima paskaityti „Muzikos enciklopedijoje“ [1] ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [2]. Apie L. Murašką rašoma muzikologo Jono Bruverio leidinyje „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ (Vilnius, 2006, p. 275). Apie dainininko gyvenimą Vilniuje parašytas išsamus žurnalistės Ingos Korlychanovos straipsnis „Operos bosas, choro dirigentas, prezidentas“ [3]. Dainininkas prisimenamas Inesos Makovskajos (Инесса Маковская) knygoje „Моя сестра Елена Чудакова: о времени, о людях, о cебе“ (Вильнюс, 2008, p. 66-67). 

L. Muraška su tėvais apsigyveno Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, buvusiame garsaus rusų aktoriaus Vasilijaus Kačalovo bute, 1937 m. Miestas paliko būsimajam dainininkui didelį įspūdį. Jam ypač patiko tuomet atrodžiusi didelė Neries upė, ir tai, kad Vilnius buvo ir išliko senoviniu miestu, kuriame persipina daugelis kultūrų ir epochų [3, p. 29]. 1937–1944 m. mokėsi privačioje Aleksandro Puškino rusų gimnazijoje. 1942 m. norėdamas išvengti priverstinių darbų Vokietijoje, kurį laiką gyveno Baltarusijoje. 1946 m. sugrįžo į Vilnių. Dainininkas yra gyvenęs Aušros Vartų, Muitinės gatvėse. 1946–1950 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje. L. Muraška daug metų metų buvo Lietuvos filharmonijos ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Nuo 1990 m. iki gyvenimo pabaigos giedojo Vilniaus Šv. Dvasios katedros chore, buvo choro meno vadovas ir dirigentas. Su choru dalyvaudavo Vilniaus miesto šventėse [3, 7].

2014 m. spalio 3 d. Vilniuje, ant Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolyno pastato (Aušros Vartų g. 10, „Senamiesčio seniūnija“), L. Muraškos atminimui atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas dainininko portretas, gyvenimo datos ir įrašas lietuvių ir baltarusių kalbomis: „Šiame name 1938–1968 m. gyveno Lietuvos Respublikos nusipelnęs artistas ir meno veikėjas, Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno choro dirigentas, Lietuvos baltarusių visuomeninių organizacijų susivienijimo pirmasis vadovas Leonidas Muraška“ [5, 6].

2012 m. išleistoje Viktorijos Muraškienės rusų kalba parašytoje atsiminimų knygoje „Я не могу не любить тебя…“ paskelbta L. Muraškos 1953–2011 m. kūrybinės veiklos bibliografija [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Juodpusis, Vaclovas. Muraška Leonidas: [biografija]. – Portr. // Muzikos enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 2, p. 490.
2. Juodpusis, Vaclovas. Muraška Leonidas: [biografija]. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 15, p. 597.
3. Korlychanova, Inga. Operos bosas, choro dirigentas, prezidentas… – Portr., iliustr. // Muzikos barai. – 2004, Nr. 7/8, p. 28-31.
4. Leonidas Muraška: [nekrologas] / [pasirašė] Tautinių bendrijų namai // Tautinių bendrijų naujienos. – 2009, Nr. 1, p. 27.
5. Vilniuje atidengta atminimo lenta Leonidui Muraškai. – Iliustr. // Tautinių bendrijų naujienos. – 2014, Nr. 4, p. 2, 15.
6. В память о Леониде Мурашко: на территории Свято-Духова монастыря [Вильнюс] была открыта мемориальная доска первому руководителю Объединения белорусских общественных организаций Литвы Леониду Адамовичу Мурашко. – Iliustr. // Литовскiй курьеръ. – 2014, 9-15 окт. (№ 41), p. 11.
7. Мурашкене, Виктория. Я не могу не любить тебя… – Минск, 2012. – 140, [3] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 122-130.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2015; 2019

 

Susijusi informacija