Liudas Gira. Nuotr. iš kn.: Liudas Gira literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius, 1987.

Pagal kilmę L. Gira buvo pusiau lenkas, pusiau vokietis [2, 10]. 1897 m. Stakliškėse (Prienų r.) baigė pradinę mokyklą. Nuo 1897 m. iki 1919 m. L. Gira gyveno Vilniuje. 1897–1901 m. mokėsi Vilniaus realinėje gimnazijoje. 1901–1905 m. – Vilniaus kunigų seminarijoje, bet kunigu netapo. Baigęs seminariją, dirbo „Vilniaus žinių“, „Vilties“ laikraščių redakcijose. 1911–1912 m. redagavo almanachą „Švyturys“. 1913–1914 m. įkūrė ir redagavo pirmąjį lietuvių literatūros žurnalą „Vaivorykštė“ [2, 4].
1915–1918 m. dirbo Vilniaus miesto milicijoje. 1918 m. pabaigoje L. Gira buvo paskirtas Vilniaus miesto karo komendantu. Jo nurodymu 1919 m. sausio 1 d. Gedimino kalne pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos trispalvė. 1919 m. pusę metų kalėjo buvo kalinamas bolševikų Vilniaus, Daugpilio, Smolensko kalėjimuose. 1919 m. viduryje, paleistas iš kalėjimo, persikėlė į Kauną. Trumpą laiką ėjo Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, vėliau buvo paskirtas Marijampolės apskrities viršininku. Likvidavo lenkų karinės organizacijos (P.O.W) rengiamą perversmą [10].
1920 m. grįžo gyventi į Kauną. 1922–1925 m. dirbo Kaune Valstybės dramos teatro, 1925–1926 m. Valstybės teatro direktoriumi. 1926–1934 m. buvo Švietimo ministerijoje Knygų leidimo komisijos sekretoriumi. L. Gira tikrino pateiktų išleisti knygų rankraščius, nustatydavo jų tinkamumą mokykloms, ieškodavo specialistų rankraščiams recenzuoti, palaikė ryšius su leidyklomis, mokyklomis, bibliotekomis. 1937–1938 m. redagavo laikraštį „Literatūros naujienos“. 1938–1939 m. L. Gira buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.
1940 m. paskirtas SSRS okupuotos Lietuvos vadinamojo Liaudies seimo atstovu. 1940–1941 m. LSSR švietimo komisaro pavaduotojas. 1941–1945 m. per SSRS-Vokietijos karą gyveno Penzoje (Rusija), buvo 16-osios lietuvių divizijos kapitonas. 1945 m. sunkiai sirgdamas grįžo į Vilnių [2, 4, 8].
Mirė 1946 m. liepos 1 d. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinių vakarinėje dalyje. Antkapinis paminklas sukurtas 1952 m (skulpt. Anelė Navickaitė, archit. Simonas Ramunis). Granitinį antkapį sudaro kapavietę dengianti dviejų pakopų masyvi plokštė ir ant jos pastatyta stela. Steloje simetriškai pagal vertikaliąją ašį įkomponuotas apskrito medalio pavidalo bronzinis bareljefinis profilinis L. Giros portretas, iškaltas įrašas: „Liudas Gira / 1886-1946“. Antkapinėje plokštėje iškalta laurų šakelė. Stelos pagrindą pabrėžia ornamentinė reljefinė juosta. Paminklas griežtų, gražiai suderintų formų ir proporcijų [5, p. 405].

Svarbiausia L. Giros literatūrinės veiklos sritis buvo poezija. Vilniuje poetas išleido pirmuosius eilėraščių rinkinius „Dul dul dūdelė“ (1909), „Žalioji pievelė“ (1911), „Laukų dainos“ (1912), „Tėvynės keliais“ (1912). Šiuose rinkiniuose ryškūs liaudies dainų motyvai, melancholijos ir elegiškumo pradai, dzūkų tautosakos poetika. L. Gira įvedė į lietuvių poeziją naujų eiliavimo formų (oktavą, trioletą) [2, 4].
Parašė poemą „Milžinkapių daina“ (1910), istorinę tragediją „Kerštas“ (1910), scenos etiudą „Svečiai“ (1910), simbolinę pjesę „Beauštanti aušrelė“ (1913), pjesių rinkinį „Monologai“ (1913).
Be originalių poezijos bei draminių kūrinių jis sudarė ir išleido pirmąsias lietuvių poezijos antologijas „Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“ (1911), „Cit, paklausykit“ (1914), parengė spaudai poeto Antano Strazdo ir Edmundo Steponaičio raštus.
L. Gira draugavo su Vilniuje gyvenančiais baltarusių rašytojais Janka Kupala, Jakubu Kolasu, vertė jų kūrinius į lietuvių kalbą, kai kada ir pats rašė eilėraščius baltarusiškai, lenkiškai. Išvertė į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, K. Balmonto, J. Kupalos, lenkų poetų kūrinių. Išvertęs pluoštą T. Ševčenkos eilėraščių, 1912 m. išleido juos atskiru rinkinėliu „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“ [2, 4; 5, p. 321].
1921-1940 m. poezijos rinkiniuose „Žiežirbos (1921), „Žygio godos“ (1928), „Šilko gijos“ (1929), „Amžių žingsniai“ (1929) vyrauja meilės, istoriniai, patriotiniai motyvai, ryški simbolizmo įtaka. Sovietinės okupacijos laikotarpiu parašė socialistinės ideologijos eilėraščių rinkinį „Žalgirio Lietuva“ (1942).
L. Giros dramoms „Kerštas“ (1910), „Svečiai“ (1910), „Beauštanti aušrelė“ (1913), „Paparčio žiedas“ (1928) būdingos neoromantizmo tendencijos.
Literatūros mokslo ir kritikos straipsniuose nagrinėjo meno kultūrines tradicijos susiformavimo prielaidas Lietuvoje, rėmė literatūros srovių įvairovę. 1928 m. E. Radzijausko slapyvardžiu išleido „Kritikos raštų“ tomą. 1934 m. parašė veikalą „Lietuviškosios eilėdaros kūrimosi raida 16-18 a.“, studijų apie Lazdynų Pelėdą, V. Ažukalnį-Zagurskį, J. Biliūną, literatūrinės kritikos straipsnių. Parengė Lazdynų Pelėdos, K. Sakalausko-Vanagėlio, P. Vaičaičio raštus.
Jo eilėraščių išversta į rusų, baltarusių, lenkų, bulgarų, ukrainiečių kalbas [2, 4].
L. Gira buvo įžymi to meto kultūros ir literatūros figūra, tačiau aktyvus kolaboravimas su sovietais sugadino jo įvaizdį lietuvių visuomenės akyse. Šiandien L. Giros asmuo ir kūryba nėra populiarūs [8].

Doveika, Kostas. Liudas Gira. – Vilnius, 1974. Knygos viršelis

Poeto autobiografija, parašyta 1943 m., spausdinama L. Giros „Raštų” penktame tome (Vilnius, 1963). Apie L. Giros gyvenimą ir kūrybą yra išleisto kelios monografijos: Vytauto Svetulaičio „Liudas Gira – tarybinis poetas“ (Vilnius, 1960), Kosto Doveikos „Liudas Gira“ [2], išleistas straipsnių rinkinys „Liudas Gira literatūros moksle ir kritikoje“ (Vilnius, 1987). Apie L. Girą rašoma Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [8], Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pradžioje“ (Vilnius, 2009), Vilniaus Kavaliausko knygoje „Lietuvos karžygiai“ (T. 2, Vilnius, 2008-2015), Antano Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus atminimo knygoje“ [1], Salio Šemerio atsiminimų knygoje „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997). Apie L. Giros ryšius su Vilniumi rašoma Juzefo Šostakovskio (Józef Szostakowski) leidinyje „Wilno i okolice: przewodnik literacki“ („Vilnius ir apylinkės: literatūrinis vadovas“) (Wilno, 2012).

Daug eilėraščių L. Gira paskyrė savo gimtajam miestui, senajam Vilniui. Vilniaus miestas poetui visada buvo artimas ir brangus. Pirmasis L. Giros eilėraštis Vilniaus tema „Vilnius“ parašytas 1916 m. Eilėraščiuose „Vilnius“, „Neris pas Vilnių“ aprašomi miesto panoraminiai vaizdai: „Gražus mūs Vilnius kiekvieną metą: / Ar saulė gula, ar saulė kelias. / Atsigrožėti nėra jo galios. / Gražus mūs Vilnius! Gražus, kaip reta!“ [3, p. 178].
Dar dažnesnė Vilniaus tema vėlyvesniuose L. Giros eilėraščiuose. Pasikeitusios istorinės aplinkybės įnešė ir kai kurių naujų bruožų į poeto eilėraščius. 1929 m. parašytame eilėraštyje „Vilnius“ poetas parodo Vilniaus didingumą: „Jis buvo mūs tėvams – tvirtovė, / Kur jų galia ir žygiai brendo […] Jis buvo mums – mūs laisvės vygė, / Naujos dienos aušra pirmoji […] Jis mums yra – laukimas šventas, / Jis mum – garbės didingas žvilgsnis“ [3, p. 307].
1920 m. Vilnius buvo atimtas iš Lietuvos. L. Gira parašė eilėraščių, skirtų Vilniaus užgrobimo temai „Mes ir Vilnius“, „Vilniaus pagrobimo sukaktuvėm“ [2].
1940–1946 m. L. Giros poezijoje meilė gimtajam miestui glaudžiai siejama su tarybinio patriotizmo jausmu [2; 3, p. 178, 307; 6].

1960 m. prie namo Vilniaus (buv. L. Giros) g. 27 (Senamiesčio seniūnija) L. Girai buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas: „Šiuose namuose 1884 m. rugpjūčio 27 d. gimė lietuvių liaudies poetas Liudas Gira“ [5, p. 181; 9].

1960 m. Vilniuje prie namo Maloniojoje (buv. J. Marcinkevičiaus) g. 17 (Žvėryno seniūnija), kur poetas gyveno 1945-1946 m., buvo atidengta memorialinė lenta su įrašu „Šiuose namuose gyveno ir 1946 m. liepos 1 d. mirė lietuvių liaudies poetas Liudas Gira“ [5, p. 367-368; 9].

1977 m. Vilniaus skvere priešais Švietimo ir mokslo ministeriją (Senamiesčio seniūnija) L. Girai buvo pastatytas paminklas (skulpt. Viktoras Palys, archit. Stanislovas Šeškevičius). Paminklą sudaro horeljefinis poeto portretas, iškaltas rusvo granito luite ir stačiakampis granito postamentas. Apatinėje luito dalyje yra iškilių raidžių užrašas „Liudas Gira“. Horeljefinis portretas realistinių, kiek apibendrintų formų. Tiksliai perteikti veido bruožai, valingas charakteris. Kiek pasuktą į šiaurės vakarų pusę veidą – svarbiausią paminklo elementą – ryškina ta pačia kryptimi didėjančios skulptūros masės [5, p. 473]. 2013 m. rugsėjo 11 d. Švietimo ir mokslo ministerijos prašymu Liudo Giros paminklas buvo demontuotas [7].

Vilniuje Liudo Giros vardu yra pavadinta gatvė (Fabijoniškių seniūnija) [1].

Ikonografija

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 115.
2. Doveika, Kostas. Liudas Gira. – Vilnius, 1974. – 314 p., [8] iliustr. lap. – Vardų r-klė: p. 309-313.
3. Gira, Liudas. Vilnius: „Gražus mūs Vilnius <…>“; Vilnius: „Jis buvo mūs tėvam <…>”: [eilėraščiai] // Gira, Liudas. Raštai. – Vilnius, 1960. – T. 1, p. 178, 307.
4. Karmalavičius, Ramutis. Gira Liudas: [biografija]. – Bibliogr.: 4 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 6, p. 695.
5. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 181, 321, 367-368, 405-406, 473.
6. Svetulaitis, Vytautas. Vilnius poeto kūryboje: [apie Liudo Giros poeziją] // Vakarinės naujienos. – 1969, rugpj. 28, p. 2.
7. Vakar nugriautas rašytojo L. Giros (1884-1946) paminklas: [žinutė]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2013, rugs. 12, p. 1.
8. Venclova, Tomas. Gira Liudas. – Iiustr.  // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 280.
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2017 [žiūrėta 2017-04-27]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456>.
10. Doveika K. Gira Liudas. – Bibliogr. : 1 pavad.: [biografija] // Wileńska encyklopedia, 1939-2005. – Warszawa, 2007. – P. 182-184.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2010; 2025