Marcelinas Šikšnys

Paulavičienė, Rasa. Marcelinas Šikšnys. – Vilnius, 1992. Knygos viršelis

Paulavičienė, Rasa. Marcelinas Šikšnys. – Vilnius, 1992. Knygos viršelis

1893 m. baigęs Šiaulių gimnaziją, išvyko į Rusiją. 1893–1897 m. mokėsi Maskvos universitete, Fizikos-matematikos fakultete. 1894 m. pradėjo literatūrinę veiklą: slaptame lietuvių būrelyje skaitė savo sukurtus eilėraščius. 1897 m. baigęs universitetą grįžo į Lietuvą. 1897–1898 m. atliko karinę prievolę Kaune. Negalėdamas gauti darbo Lietuvoje, išvyko į Rygą (Latvija). Iš pradžių dirbo Prekybos rūmų valdininku. 1899 m. pradėjo dėstyti matematiką Rygos realinėje mokykloje. 1904 m. buvo apdovanotas III laipsnio Stanislovo ordinu. Dalyvavo Rygos lietuvių draugijos kultūrinėje veikloje. 1907 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją. Rygos imperatoriaus Aleksandro gimnazijoje M. Šikšnys be jokio atlygio mokė lietuvių kalbos ir literatūros Rygos vidurinių ir aukštųjų mokyklų jaunuolius iš lietuviškų šeimų. 1915 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Voronežą (Rusija). Dėstė matematiką Martyno Yčo lietuvių gimnazijoje ir Mokytojų institute. M. Šikšnys buvo pirmasis mokytojas, pradėjęs lietuviškai dėstyti matematikos pamokas Voroneže [5, 10]. 1918 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Dirbo Vytauto Didžiojo gimnazijoje [5, 6, 10].
1927 m. išrinktas Lietuvių mokslo draugijos pirmininku, tęsė dr. Jono Basanavičiaus darbą Lietuvių mokslo draugijoje: organizavo parodas, paskaitas, susirinkimus, tvarkė spaudos reikalus. 1929 m. jo iniciatyva buvo organizuota lietuviškų knygų paroda, kurioje lankytojai galėjo pamatyti lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio leidinius.
1940 m. už nuopelnus Lietuvai prezidento Antano Smetonos apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu. 1945 m. įstojo į Lietuvos Rašytojų sąjungą. 1964 m. 90-ies metų jubiliejaus proga jam suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas už nuopelnus liaudies švietimo ir kultūros srityje [5].
M. Šikšnys mirė 1970 m. rugpjūčio 15 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse. M. Šikšnio kapas yra kapinių šiaurės vakarinėje dalyje, Literatų kalnelyje. Antkapis įrengtas 1973 m. (archit. Jonas Stravinskas). Antkapinis paminklas – rausvo granito blokas. Paminklo viršutinė dalis – tamsiai pilko granito atversto knygos pavidalo plokštė, kurioje iškaltas įrašas: „Rašytojas / pedagogas / Marcelinas / Šikšnys / 1874-1970“ ir stilizuota plunksna [2, p. 414].

M. Šikšnys nuo 1895 m. „Varpe“, „Ūkininke“, „Vilniaus žiniose“, „Rygos garse“, „Vienybėje lietuvių“ skelbė publicistinius straipsnius, eilėraščius, prozos vaizdelius. Kūrė Šiaulėniškio ir Emšės slapyvardžiais. Išliko apie 20 eilėraščių. Parašė dramas: „Kražiai“ (1896), „Meilę suardyti – nuodėmę pagimdyti“ (1899), „Pilėnų kunigaikštis“ (1905), „Sparnai“ (1907), „Likimo bausmė“ (1911). 1957 m. išleista M. Šikšnio-Šiaulėniškio dramų ir eilėraščių „Rinktinė“. 1973 m. išleista dramų, poezijos, autobiografinių atsiminimų ir straipsnių rinktinė „Sparnai“. Išvertė į lietuvių kalbą rusų, lenkų rašytojų kūrinių [5, 7].
Sudarė lietuvių-rusų kalbų „Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlį“ (1919), parašė matematikos vadovėlių („Geometrija“, 1919–1920, 3 d.; „Elementarinė algebra“, 1921–1926, 4 d.; „Geometrija“, 1938–1939, 3 d.; „Aritmetika ir algebra“, 1939–1940, 3 d.), išleido uždavinių rinkinį „Galvosūkiai“ (1961) [5]. Kartu su matematikais Pranu Mašiotu, Zigmu Žemaičiu ir kalbininku Jonu Jablonskiu sukūrė daug lietuviškų matematikos terminų [5, 10].
Gyvenimo pabaigoje M. Šikšnys buvo vienintelis likęs gyvas Vinco Kudirkos „Varpo“ bendradarbis [10] ir seniausias rašytojas ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų sąjungoje. Tarpukariu tapęs viena populiariausių lietuviškojo Vilniaus asmenybių, buvo mėgstamas ir sovietmečiu – tiek dėl nepriklausomos laikysenos, tiek dėl garbaus amžiaus [8].

Apie M. Šikšnio gyvenimą ir kūrybą yra išleista mokytojos Rasos Paulavičienės (1930–1999) monografija „Marcelinas Šikšnys“ [5]. Remiantis archyvais ir atsiminimais čia pateikiama išsami žymiojo pedagogo biografija, aptariama pedagoginė veikla, literatūrinė kūryba. Pratarmę šiai knygai „Žodis Mokytojų Mokytojui“ parašė poetas Marcelijus Martinaitis. Knygoje yra skyrius „Vilniaus Direktorius“. Apie M. Šikšnį rašoma leidiniuose: Gražutės Šlapelytės-Sirutienės „Vilnijos atgarsiai” [7], Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“ [8], Rapolo Mackonio „Senoji vilniečių karta“ [3], Juliaus Būtėno „Vinco Kudirkos bendražygiai“ (Vilnius, 1993), Salio Šemerio atsiminimų knygoje „Žmonės mano gyvenime“ (Klaipėda, 1997) ir kt., periodikoje.

M. Šikšnys daug metų gyveno Vilniuje. Apie atvykimą į Vilnių savo atsiminimuose pasakojo: „Sugrįžęs į Vilnių 1918 m. vasarą, radau didelį vargą: žmonės, bado prispausti, vaikščiojo kaip šešėliai, siautė dėmėtoji šiltinė ir kitos ligos…“ [5, p. 86; 6, p. 142]. 1919 m. lenkų kariuomenei užėmus Vilnių, dalis miesto inteligentų pasitraukė į Kauną. M. Šikšnys taip pat galėjo išvykti, tačiau manė, kad lietuvis inteligentas labiausiai reikalingas Vilniaus kraštui, todėl liko Vilniuje visam laikui.
1918–1922 m. dirbo Vilniaus Vytauto Didžiojo mokytoju, ėjo gimnazijos inspektoriaus pareigas gimnazijoje (iki 1918 m. – Vilniaus lietuvių gimnazija). 1922–1939 m. buvo gimnazijos direktorius [5, 6, 10].
M. Šikšnio vadovaujamoje gimnazijoje buvo rengiami lietuviškos muzikos bei Lietuvos istorijos vakarai, dainuojamos lietuviškos liaudies dainos [10]. Apie M. Šikšnio darbą Vytauto Didžiojo gimnazijoje žurnalistas Rapolas Mackonis rašė: „Kas tuo laikotarpiu negyveno Vilniuje, tam sunku suprasti lietuvių gimnazijos direktoriaus naštą, kurią M. Šikšnys garbingai nešė ant savo pečių tol, kol Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Einant tokias pareigas Lenkijos valdomame Vilniuje, gimnaziją reikėjo saugoti kaip savo akį. Mažiausia klaida, mažiausias neatidumas – ir Vilniaus krašto lietuviams būtų kirstas mirtinas smūgis: būtumėm netekę vienintelės vidurinės mokyklos“ [5, p. 95].
M. Šikšnys kovojo dėl Vilniaus krašto lietuvių teisės studijuoti aukštosiose mokyklose. Muziejininkas Juozas Maceika yra pasakęs: „Visi Marcelino Šikšnio nuopelnai dideli, tačiau pats didžiausias tas, kad jis atvėrė Vilniaus krašto lietuviams visų aukštųjų mokyklų duris“ [5, p. 96].
M. Šikšnio pastangų dėka Vileišių rūmai Antakalnyje atiteko Lietuvių mokslo draugijai ir tapo Vilniaus krašto lietuvių kultūros ir švietimo centru [5].

Vilniuje Šikšnių šeima iš pradžių gyveno Liejyklos gatvėje, Gedimino prospekte (buv. Jurgio pr.), Smėlio gatvėje [5]. 1934 m. Šikšniai persikėlė gyventi į nuosavą namą Kęstučio gatvėje [2, p. 295; 5, p. 108]. Ilgus metus M. Šikšnio namuose Žvėryne vykdavo senųjų tarpukario vilniečių sueigos [3].

1974 g. gegužės mėnesį Vilniuje prie namo Kęstučio g. 27/20 (Žvėryno seniūnija) pedagogo M. Šikšnio atminimui buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name 1934–1970 m. gyveno kultūros veikėjas, rašytojas, pedagogas Marcelinas Šikšnys“ [2, p. 295; 7, p. 160; 9].

Vilniuje Marcelino Šikšnio vardu yra pavadinta gatvė (Naujosios Vilnios seniūnija) [1].

Rasos Paulavičienės knygoje „Marcelinas Šikšnys“ išspausdinta pedagogo bibliografija. Bibliografijoje suregistruoti paties M. Šikšnio kūriniai, atsiminimai, jo buvusių mokinių, bendradarbių atsiminimai, visuomenės veikėjų pasakojimai, įrašyti fonogramose, surinkti ir saugoti knygos autorės arba M. Šikšnio dukters Elenos Kruopienės asmeniniame archyve, taip pat nurodomi spausdinti šaltiniai [4, 5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. − Vilnius, 2000, p. 85, 142, 295, 323.
2. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 295, 414.
3. Mackonis, Rapolas. Marcelinas Šikšnys: [atsiminimai apie pedagogą Marceliną Šikšnį]. – Iliustr. // Mackonis, Rapolas. Senoji vilniečių karta. – Vilnius, 1999. – P. 168-184.
4. Martinkėnas, Vincas. Marcelinas Šikšnys: knyga apie žymaus lietuvių kultūros, švietimo veikėjo ir rašytojo gyvenimą: [apie Rasos Paulavičienės knygą „Marcelinas Šikšnys“ (Vilnius, 1992)] // Voruta. – 1992, lapkr. 4, p. 6.
5. Paulavičienė, Rasa. Marcelinas Šikšnys. – Vilnius, 1992. – 155 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 142-156.
6. Paulavičienė, Rasa. Vytauto Didžiojo gimnazija ir Marcelinas Šikšnys // Vilniaus kultūrinis gyvenimas, 1900-1940. – Vilnius, 1998. – P. 141-153.
7. Šlapelytė-Sirutienė, Gražutė. Marcelinas Šikšnys. – Portr. // Šlapelytė-Sirutienė, Gražutė. Vilnijos atgarsiai. – Vilnius, 2004. – P. 154-160.
8. Venclova, Tomas. Šikšnys Marcelinas. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 257-258.
9. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000-2020 [žiūrėta 2020-11-24]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?s=8f9993c6630cced849c78a01dfa891e6&t=9456&page=2>.
10. Voverienė, Ona. Paskutinysis Vinco Kudirkos „Varpo“ bendradarbis: apie mokytoją Marceliną Šikšnį. – Portr. // Lietuvos aidas. – 2008, bal. 8, p. 6-7.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2012; 2020

Dalintis straipsniu: