Marija Birutė Gimbutienė-Alseikaitė

Gimbutienė, Marija. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Gimbutienė, Marija. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai. – Vilnius, 2002. Knygos viršelis

Gimė to meto garsių gydytojų ir visuomenininkų Veronikos ir Danieliaus Alseikų šeimoje [8]. Iki 1931 m. gyveno Vilniuje, vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Kauną. 1938 m. baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją. Šiame mieste ji pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete. Čia studijavo lituanistiką, tautotyrą ir archeologiją. M. Gimbutienę mokė žymiausi to meto Lietuvos profesoriai: J. Puzinas, A. Salys, Z. Ivinskis ir kt. Savo mokslininkės karjerą pradėjo diplominiu darbu „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“. Vėliau ši tema buvo gilinama ir 1944 m. Vilniaus universitetui buvo įteikta daktaro disertacija „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“. Tačiau daktaro laipsnis už šį darbą buvo suteiktas ne Vilniuje, o Vokietijoje [6], nes karo pabaigoje, vengdama bolševikinės okupacijos, M. Gimbutienė pasitraukė į Vakarus. 1946 m. Tübingeno universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją [2]. Studija apie Lietuvos priešistorinių laikų laidoseną sulaukė palankaus vokiečių mokslininkų įvertinimo ir tais pačias metais buvo išleista vokiečių kalba [6]. Iki šiol šis darbas yra vertinamas, dažnai cituojamas Lietuvos ir užsienio archeologų darbuose [12]. Heidelberge ir Miunchene studijavo archeologiją, etnologiją ir religijų istoriją. 1949 m. mokslininkė išvyko į JAV. Pradėjo dirbti Harvardo universiteto muziejuje, vėliau tapo šio universiteto Etnologijos instituto moksline bendradarbe. 1961–1962 m. M. Gimbutienė dirbo Stenfordo universitete, o 1962–1963 m. – Harvardo universiteto Antropologijos fakultete [6]. Nuo 1963 m. – Kalifornijos universiteto profesorė. Laisvai kalbėjo septyniomis, skaitė – bene dvidešimčia kalbų. 1967–1980 m. vadovavo archeologiniams paminklų kasinėjimams Bosnijoje, Makedonijoje, Graikijoje, Italijoje. Bendradarbiavo su įvairiais archeologiniais leidiniais, enciklopedijomis. Dalyvavo daugiau nei 30-yje tarptautinių mokslinių konferencijų. Svarbiausioji tyrimų sritis – postpaleolitinė Europa. 1975 m. Kalifornijos universitete M. Gimbutienei buvo suteiktas garbės profesorės vardas, 1993 m. – VU garbės daktarė. 1994 m. mirė Los Andžele (JAV). Vykdant paskutinę M. Gimbutienės valią, jos palaikai parvežti į Lietuvą. Ji palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia motinos dr. Veronikos Janulaitytės-Alseikienės [1, 2]. Antkapinį paminklą sukūrė skuptorius Vladas Vildžiūnas [4].

Mokslininkė yra parašiusi daugiau kaip 20 knygų. Jos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Sovietinėje Lietuvoje mokslininkės darbai buvo saugomi spec. fonduose. Išvykusi už Atlanto ji daugiausia rašė anglų kalba, tad vertimo į lietuvių kalbą teko palaukti [8]. Lietuvių kalba išleistos šios M. Gimbutienės knygos: „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985), „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994), „Senoji Europa“ (1996), „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002). Savo knygose M. Gimbutienė nagrinėjo senosios Europos (nuo 7000 iki 2500 m. pr. Kr.) visuomenės struktūrą, raidą, religiją, raštą; aprašė žemdirbių visuomenę, kurioje matrilinijinę bendruomenę ilgainiui pakeitė patrilinijinė (patriarchatas), religiją laikė deivės religija, iškėlė hipotezę apie senovės Europos ir Eurazijos stepių kultūrų susiliejimą [2, 3].

Marija Gimbutienė ...iš laiškų ir prisiminimų. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Marija Gimbutienė …iš laiškų ir prisiminimų. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis

Pirmosios gausesnės M. Gimbutienės biografijos ir kūrybos apžvalgos Lietuvoje buvo išspausdintos tik pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. 2002 m. pasirodė Austėjos Ikamaitės sudaryta knyga „Laimos palytėta“, kurioje sudėti M. Gimbutienės parašyti straipsniai, recenzijos, pokalbiai su pačia mokslininke, laiškai, prisiminimai ir kt. [5]. Knygos pratarmę „Praeities atodangos ateičiai“ parašė prof. Viktorija Daujotytė. 2005 m. archeologės dukters Živilės Gimbutaitės iniciatyva buvo išleistas didelės apimties, gausiai iliustruotas leidinys „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“, kuriame sudėti daugelio M. Gimbutienę pažinojusių žmonių, taip pat jos motinos atsiminimai ir asmeniniai M. Gimbutienės ir jos vyro Jurgio Gimbuto laiškai, kurie leidžia kitu kampu pamatyti mokslininkę [4]. „Dauguma autorių, kurie raštu ar žodžiu dalijasi savo patirtimis yra ryškios, spalvingos individualybės, tad jų liudijimai įdomūs ir vertingi dar ir šiuo požiūriu. Jų dėka galime visapusiškiau pažvelgti į nelengvai aprėpiamą Marijos Gimbutienės asmenybę“, – rašoma knygos pratarmėje [4]. Apie M. Gimbutienę rašoma leidiniuose „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“ (Vilnius, 2009), „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (Kaunas, 2000), „Asmenybės“ (Vilnius, 2003), „Pokalbių akiračiai“ (Vilnius, 1991), humanitarinių mokslų dr., publicisto Felikso Mačiansko knygoje „Akys nemeluos“ [8], A. R. Čaplinsko garsių Vilniaus miesto žmonių sąvade „Vilniaus atminimo knyga“ [1], Rasos Baškienės knygoje „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022) ir daugelyje kt. M. Gimbutienės pavardę galima rasti ir enciklopedinio pobūdžio leidinyje „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [3] bei periodikoje.
2021 m. Lietuvos literatūros ir meno archyve parengta čia saugomų dokumentų paroda „Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė – pasaulinį pripažinimą pelniusi lietuvė mokslininkė“ (žr. adresu).

M. Gimbutienė Vilniuje pragyveno 10 metų. Ji gimė tėvų namuose Jogailos gatvėje [2, 8]. Lankė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Prie Vilniaus esančioje Jeruzalėje buvo jos tėvų vasarvietė [4]. Tačiau dešimtmetį čia pragyvenusi, 1931 m. M. Gimbutienė su šeima persikėlė į Kauną.
Į Vilnių grįžo 1940 m., kur tęsė universitetines studijas Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyriuje. Dalyvavo tautosakos rinkimo ekspedicijose Dzūkijoje ir Vilniaus krašte [13]. 1940 m. ji parengė studiją Vilniaus krašto lietuvių būdo bruožai gyvenime ir tautosakoje” [2]. 1941 m. ištekėjusi  už Jurgio Gimbuto, kurį laiką gyveno Žvėryne [4].
1944 m. emigravusi į Vakarus, Vilniuje apsilankydavo tik kaip viešnia, skaitė paskaitas, rengė seminarus [8, 13].
Prisimindavo gimtąjį miestą ypač šiltai: „Vis dėlto esu labai dėkinga likimui, kad gimiau ne kur kitur, o Vilniuje: šis nepaprastai gražus miestas mane ne tik augino, bet jo vaizdas ir dvasia lydi per visą gyvenimą“ [2, p. 10; 9, p. 5]. „ […] būtent vilniškiai įspūdžiai mane ir pastūmėjo į archeologijos studijas, paakino gilintis į tautosaką, mitologiją, religiją, istoriją“, – yra sakiusi žymioji archeologė [8, p. 47].

Marija Gimbutienė: bibliografinė rodyklė, 1938-1995. – Vilnius, 1995. Knygos viršelis

Marija Gimbutienė: bibliografinė rodyklė, 1938-1995. – Vilnius,

1995. Knygos viršelis

1995 m. vasario 1 d. Vilniuje, Jogailos g. 11 (Naujamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame 1921–1931 m. gyveno M. Alseikaitė-Gimbutienė, buvo atidengta memorialinė lenta (archit. Vytautas Zaranka) [4, 12]. Joje įamžintas ne tik mokslininkės, bet ir jos tėvų, garsių visuomenininkų ir kultūros veikėjų, Danieliaus ir Veronikos Alseikų atminimas.

Netoli Vilniaus, Joneikiškėse (Vilniaus r.), esančiame Europos parke yra pastatyta kompozicija YONIM: Marijos Gimbutienės atminimui”. Kūrinio autorė – japonų dailininkė Tei Kobayashi [4, p. 373].

M. Gimbutienės pavardė iškalta Vilniaus Vingio parke pastatytoje skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), kurioje minima 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta 2009 m. minint Lietuvos tūkstantmetį.

1998 m. vienai Vilniaus Antakalnio seniūnijos gatvių buvo suteiktas M. B. Gimbutienės vardas [1, 4].
Nuo 2003 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje vyksta tradiciniai Marijos Gimbutienės skaitymai.

Po mokslininkės mirties Vilniaus universitetas išleido Renatos Andrašiūnaitės-Strakšienės sudarytą M. Gimbutienės bibliografijos rodyklę, apimančią 1938–1995 m. [2].
Mokslininkės publikacijos suregistruotos leidinyje „Lietuvos archeologijos bibliografija“ (Vilnius, 2000), sudarytoje archeologo Adolfo Tautavičiaus.
Minint M. Gimbutienės jubiliejus žurnale „Tarp knygų“ spausdinamos mokslininkės bibliografijos [10].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Gimbutienė Marija – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius. 2011. – P. 126.
2. Marija Gimbutienė: [bibliografinė rodyklė. 1938–1995 m.]. – Vilnius, 1995. – 130 p.: portr.
3. Gimbutienė Marija Birutė, Alseikaitė. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 6, p. 658.
4. Marija Gimbutienė …iš laiškų ir prisiminimų. – Vilnius, 2005. – 472 p.: iliustr., portr.
5. Gimbutienė, Marija. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai. – Vilnius, 2002. – 230, [2] p., [12] iliustr. lap.: portr.
6. Girininkas, Algirdas. Marija Alseikaitė-Gimbutienė: [nekrologas]. // Lietuvos istorijos metraštis. – Vilnius, 1994. – P. 327–329.
7. Jankauskaitė, Kornelija. Marija Birutė Gimbutienė. – Iliustr., portr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 196–197.
8. Mačianskas, Feliksas. Kaip pralobo Marija Gimbutienė?: [pokalbis su M. Gimbutiene]. – Portr. // Mačianskas, Feliksas. Akys nemeluos. – Vilnius, 2002. – P. 45–52.
9. Raila, Bronys. Dr. Marija Gimbutienė: pirmaujanti mokslininkė pasaulinių mokslininkų eilėse. – Iliustr., portr. // Lietuvių dienos (Los Angeles). – 1962, Nr. 3, p. 5–7.
10. Sukanka 80 metų, kai gimė archeologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2000. – Nr. 11. – P. 47–48.
11. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000–2013 [žiūrėta 2013-05-13]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=2>.
12. Volkaitė-Kulikauskienė, Regina. Marija Gimbutienė (1921–1994): [nekrologas]. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. – Vilnius, 1996. – P. 441–443.
13. Voverienė, Ona. Mėlynoji paukštė sakalo žvilgsniu: [apie M. Gimbutienę]. – Portr. // Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. – Kaunas, 2000. – P. 169-174.

Parengė: Giedrė Narbutaitė (VAVB), 2013

Dalintis straipsniu: